Vienmandačių apygardų rebusai

Nauja „Nemuno aušra“

Iki Seimo rinkimų likus mažiau nei mėnesiui Vakarų Lietuva išlieka politikos epicentru: Remigijus Žemaitaitis nesustodamas suka ratus po miestus ir miestelius susitikdamas su rinkėjais, o sostinėje partijos suka galvas, jau ne kaip konkuruoti su auštančia naująja „Nemuno aušra“ (NA), o kaip ją neutralizuoti po rinkimų.

„Viešojoje erdvėje teko matyti net kaltinimų politologams, kad tai jie kuria mitą apie R. Žemaitaitį. Tačiau taip nėra. Vilniaus burbule lengviau kasdien susidurti su politikais. Tačiau, ką atskleidė ir Klaipėdos universiteto Viešojo administravimo ir politikos mokslų katedros atliekami tyrimai, atokiau nuo sostinės gyvenantiems žmonėms, bent jau jų daliai, labai reikia tiesioginio gyvo pabendravimo su politikais. Kurie tai išnaudoja, turi ir rezultatą. Tai rodo ir R. Žemaitaičio reitingai“, – sako Klaipėdos universiteto lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili.

Tačiau, priduria ji, kitas klausimas, ar tokį patį rezultatą kaip visuomenės apklausose matysime ir rinkimuose. Apklausos daugiau ar mažiau prognozuoja pusę Seimo, kuris renkamas pagal partijų sąrašus. Tačiau kita pusė renkama vienmandatėse apygardose, o ten daug kas priklauso nuo tiesioginio rinkėjo ir kandidato santykio ir yra gana daug atvejų, kai kurio nors kandidato atstovaujama partija visai neįtakinga, bet jis pats imponuoja rinkėjui, yra atpažįstamas ir laimi vienmandatėje. Tad prognozuoti, kaip partijų proporcijos išsidėstys jose, labai sudėtinga.

Akivaizdu, kad R. Žemaitaitis kaip lokomotyvas traukia „aušrininkų“ sąrašo traukinį, pirmame jų sąrašo dešimtuke dar yra žinomų asmenų, tačiau daugelis vienmandatininkų – vadinamieji noname’ai, plačiajai visuomenei nepažįstami asmenys. G. Burbulytės-Tsiskarishvili vertinimu, pavyzdžiui, iš keturiose Klaipėdos miesto vienmandatėse iškeltų NA kandidatų vienas – konkurencingas, trys – ne.

Pasak politologės, NA lyderis ir jo artima aplinka deda daug pastangų susitikdami su rinkėjais, tačiau daugelio pačių NA vienmandatininkų aktyvumo viešojoje erdvėje per reklamines priemones – plakatus, skrajutes, susitikimus su rinkėjais apygardoje – nematyti. O juk ir be jų yra ir daugiau nežinomųjų, pretenduojančių į tą patį – neapsisprendusį, naujovių norintį rinkėją.

Strategija: rinkėjams, ypač regionuose, svarbus kontaktas su politiku, ir ne koks vienkartinis, prieš rinkimus, o nuolatinis jo darbas rinkimų apygardoje. R. Žemaitaitis taip ir daro. Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Nori bendrauti

Vis dėlto Vidurio ir Rytų Lietuvai kelia nuostabą, kaip balsuoja Vakarų Lietuva. 2023 m. Klaipėdos miesto savivaldybės rinkimuose R. Žemaitaičio tuomet dar partijos „Laisvė ir teisingumas“ sąrašas, surinktas iš įvairiausių noname’ų, buvo antras. Pagal tai, kad šis sąrašas, palyginti su kitais, buvo nedaug reitinguotas, G. Burbulytė-Tsiskarishvili daro prielaidą, kad rinkėjai per daug nežiūrėjo, kas jame rikiuojasi po R. Žemaitaičio toliau. Tai gali reikšti ir tai, kad rinkėjas sutinka su pateiktu sąrašu, bet žymiai labiau tikėtina, kad nežino, kas jame, žiūri tik į pirmąsias pozicijas.

Klaipėdoje sklido legendos, kaip R. Žemaitaitis susitikdavo populiariose viešose vietose, kavinėse, baruose, nebijojo ateiti iki rinkėjo, susitikti ne savo teritorijoje. Išleido ir seniai nematytą klasikinį, 1990-ųjų stiliaus, rinkiminį laikraštuką. „Socialiniuose tinkluose yra tiek daug informacijos, kad gal žmonės joje paskęsta ir atsiranda nostalgija senoms formoms. Ir tai davė rezultatą savivaldos rinkimuose“, – mano politologė.

Mažai kas lažintųsi, kad R. Žemaitaitis ir vėl – jau penktą kartą – nelaimės ir Seimo mandato šio regiono vienmandatėje, šįsyk Kelmės-Šilalės. Gargždų vienmandatėje 2020-aisiais triumfavo Petras Gražulis. Abu skandalingi politikai Seimo kadencijos pabaigos nesulaukė. Tačiau P. Gražuliui jau visos Lietuvos rinkėjai netrukus įteikė naują mandatą – europinį.

„Kai kas darė prielaidą, kad Europos Parlamento (EP) rinkimuose už P. Gražulį daug kas balsavo dėl juoko. Tačiau, kaip rodo mūsų tyrimas, bent jau pergalę Gargždų vienmandatėje jis iškovojo dėl kitų priežasčių“, – pasakoja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Klaipėdos universiteto tyrėjai apklausė už jį balsavusius žmones, ir šie tikino, kad jiems svarbiausias veiksnys buvo kontaktas su politiku, ir ne koks vienkartinis, prieš rinkimus, o nuolatinis jo darbas rinkimų apygardoje.

„Taip, žmonėms patikdavo, kai buvo atvežama gėlytė, dovanėlė, bet tai nebuvo pagrindinis dalykas. Dominuojanti mintis, kodėl už jį balsavo, buvo susitikimai, nuolatinis ir paprastas, ne iš aukšto, neskirstant žmonių pagal požiūrius, ar už jį balsavo, ar ne, bendravimas. Žmonės sakė: „Kitus tik televizijoje pamatysi.“ Tai, ką matydavo TV transliacijose – P. Gražulio išsišokimus, skandalingą elgesį, dažniausiai nurašydavo dviem aspektais: pirma, gal žiniasklaida pernelyg sureikšmina ar iškraipo vieną ar kitą politiko veikimą, antra, pripažįstant, kad politikas yra karštakošis, emocingas, manė, kad kiti jo privalumai tai atsveria“, – pasakoja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Tiesa, kartais ji išgirstanti iš politikų: vaikščiojau pas rinkėjus, bet neišrinko. Tačiau vaikščioti reikia visus ketverius metus.

Tyrėjams žmonės pasakojo, kaip P. Gražulis pasiimdavo juos už rankos ir vesdavo į savivaldybę ar kitą instituciją, jei klausimas, kuriuo šie kreipėsi, būdavo ne iš jo kompetencijos srities.

„Tai galima būtų interpretuoti kaip kišimąsi į kitos valdžios darbą, be to, Konstitucijoje parašyta, kad Seimo narys turi atstovauti visai Lietuvai. Tačiau politologijos teorija skelbia, kad vienmandatininkai turi dirbti savo apygardoje, padėti jos žmonėms spręsti problemas, kai jie nežino, į kurią valdžią kreiptis“, – aiškina G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Lenkiškas desantas

Klaipėdiečiams nuostabą kelia, kad čia, Pajūrio vienmandatėje, dėl Seimo mandato pasišovė varžytis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) lyderis W. Tomaszewskis.

„Per tiek metų neteko jo matyti Klaipėdoje kokiuose nors renginiuose. Kažkada lyg ir yra buvęs, bet ir dabar jo susitikimų su rinkėjais kol kas neteko matyti“, – konstatuoja G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

LLRA-KŠS atstovai kandidatuoja visose uostamiesčio vienmandatėse. Politologės prognozėmis, galimybės LLRA-KŠS laimėti vienmandatėse šiuose kraštuose nedideli, nors niekada nesakyk niekada, bet tai skirta mobilizuoti rinkėjus atiduoti daugiau balsų daugiamandatėje. Pasak jos, balsuojančių bus, nes LLRA-KŠS liko vienintelis sąrašas, už kurį balsuos šio krašto rusakalbiai. O taip jie gali perkopti ir kartelę į Seimą.

Landsbergis prieš Gražulį

Intrigų kelia ir kažkada konservatorių tvirtove laikyto Kauno vienmandatės. „Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) nebus taip blogai kaip 2016-aisiais, kai čia laimėjo vienintelis G. Landsbergis, ir nebus taip gerai kaip 2020-aisiais, kai konservatoriai laimėjo visose apygardose, išskyrus vieną. Ko gero, rezultatas bus kažkur ties viduriu“, – prognozuoja Vytauto Didžiojo universiteto docentas Ignas Kalpokas.

Kokios galimybės Centro-Žaliakalnio apygardoje trečiąkart triumfuoti G. Landsbergiui? 2020 m. jis laimėjo, bet persvara antrame ture nebuvo labai didelė, tad, I. Kalpoko nuomone, netikėtumų negalima atmesti: „Nors šios apygardos elektoratas tradiciškai siejamas su konservatoriais, klausimas, kiek bus entuziazmo balsuoti būtent už G. Landsbergį dėl jo nevienareikšmių vertinimų būnant ministru ir partijos pirmininku. Be to, jis vienas iš tų vienmandatininkų, kurį rinkėjai nepalyginti dažniau mato per televizorių nei susitinkantį su jais vienmandatėje. Reikėtų gerai pakratyti atmintį norint prisiminti, kada jis čia viešėjo.“

Pasak politologo, tarp trylikos kandidatų jis išlieka favoritu išeiti į antrą turą, o paskui labai priklausys, kaip jame susidėlios konjunktūra. „Neatrodo, kad kitos partijos labai rimtai pasižiūrėjo, daugelis pavardžių – iš bėdos, nes partijoms reikėjo kažką iškelti. Tačiau, kaip parodė ir mero rinkimai Kaune, visoms partijoms Kaune yra problema rasti stiprių kandidatų tiek vietos, tiek nacionaliniuose rinkimuose. TS-LKD sugebėjo iškelti, bent jau dalyje vienmandačių, ryškesnių kandidatūrų“, – vertina I. Kalpokas.

Centro-Žaliakalnio apygardoje dar atpažįstama kaip esamo kultūros ministro Simono Kairio pavardė, tačiau Liberalų sąjūdis Kaune pastaruosiuose rinkimuose atrodo gana silpnai. Tad jei į rinkimų finalą patektų S. Kairys, būtų galima iš karto sveikinti G. Landsbergį, nes šio politinis svoris didesnis. Jei į antrą turą patektų kad ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ kandidatas Benjaminas Želvys – aktyvus kaunietis, žinomas kaip ilgametis Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas, nors ir nebuvo labai ryškiai matomas politikoje, išskyrus savivaldos lygmeniu, ar koks mažiau atpažįstamas kandidatas iš nepoliarizuojančios partijos, gal galima laukti kokios nors intrigos.

Pasak politologo, vienintelė, kuri priėmė įdomesnį sprendimą, – Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai), iškeldami Gražulį jaunesnįjį – Simoną. „Ši pavardė gal gali surezonuoti. Tačiau prisimenant, kam vienmandatėse Kaune balsai atiteko ankstesniuose rinkimuose, kažin ar tai ta apygarda, kur šios partijos atstovas gali surinkti daug balsų, gal šiam kandidatui labiau tiktų Aleksoto-Vilijampolės apygarda. Tačiau gal buvo principo reikalas – kuriam nors Gražuliui stoti prieš G. Landsbergį“, – I. Kalpokas mano, kad, turint omenyje Centro-Žaliakalnio apygardos demografinę sudėtį, S. Gražulis į antrą turą vargu ar pateks, o šio tikrai prireiks.

TS-LKD žvaigždės

Kitose Kauno vienmandatėse TS-LKD vienmandatininkai – labai netolygūs: yra pirmo ryškumo politikos žvaigždžių kaip Gintarė Skaistė, Arvydas Anušauskas, Liudas Mažylis ar Kazys Starkevičius, bet iškelta ir nelabai atpažįstamų net ir besidomintiems politika.

I. Kalpokas vardija: Panemunės apygardoje nebus praėjusių rinkimų pasikartojimo, nes „valstiečio“ Aurelijaus Verygos nėra, o tarp šiemečių konkurentų čia kitą ryškų politiką, kuris konkuruotų su G. Skaiste, sunku įžvelgti. Petrašiūnų-Gričiupio apygardoje, be K. Starkevičiaus, gal labiau žinomas socialdemokratas Darius Razmislevičius, Savanorių – socialdemokratė Orinta Leiputė, bet L. Mažylio pavardė žmonėms lengviausiai atpažįstama. Tiesa, jis, jei Andrius Kubilius bus patvirtintas Europos Komisijos nariu, turės ir EP nario mandatą. Tokiu atveju L. Mažyliui tektų rinktis. Jis tikina, kad dabar jo prioritetas – Seimo rinkimai.

„Vis dėlto galima laukti, kad rinkimų kampanijoje bus stipri mobilizacija prieš TS-LKD, nes iš visų opozicinių partijų girdime tą pačią žinutę: bet kas, tik ne konservatoriai. Tačiau kiek bus potencialo mobilizuotis, pamatysime“, – sako I. Kalpokas.

Intriga – antras turas

Vilniuje Antakalnio apygarda kitai TS-LKD lyderei Ingridai Šimonytei saugesnė nei G. Landsbergiui Centro-Žaliakalnio Kaune jau vien tuo, kad rinkėjai savo išrinktą Seimo narę mato dažniau, mano I. Kalpokas. Be to, už I. Šimonytę prezidento rinkimuose balsavo apie 50 proc. rinkėjų iš apylinkių, kurios apima Antakalnio vienmandatę apygardą.

Čia, pasak politologo, tik tokia intriga – ar jai pavyks laimėti jau pirmame ture. 2020-aisiais jame ji pelnė 61 proc., o artimiausias konkurentas Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Radžvilas – vos 6 proc. Jie varžysis ir šiemet. Šioje apygardoje ir Artūras Žukauskas galėtų būti ryški persona, bet Laisvės partijos ženklas prie jo galėtų būti poliarizuojantis. Apygarda nėra socialdemokratiška, tad, I. Kalpoko manymu, ir Socialdemokratų partijos (LSDP) atstovas Liutauras Gudžinskas sunkiai galėtų joje laimėti.

Lenkiškos „tėvonijos“

Į LLRA-KŠS „tėvoniją“ – kai kurias Rytų Lietuvos vienmandates, kuriose dešimtmečius ir net jau pirmame ture laimi šios partijos kandidatai – konservatoriai ar liberalai nė neina. Štai Šalčininkų-Vilniaus apygardoje jų nėra. Tačiau čia varžytis nutarė buvęs kandidatas į prezidentus E. Vaitkus.

„Matyt, jo logika buvo tokia: vargu ar yra Lietuvoje tokia vienmandatė, kurioje jis gali laimėti, tad rinkosi, kur gali pasiekti bent respektabilų rezultatą. Prezidento rinkimuose jis čia susilaukė didžiausios paramos“, – mano Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius.

Pasak jo, šioje apygardoje intrigą didina ir tai, kad tarp septynių kandidatų – ir praėjusiuose rinkimuose čia jau pirmame ture Seimo mandatą laimėjusi Beata Pietkiewicz, kuri 2022 m. pasitraukė iš LLRA-KŠS, protestuodama prieš bendrapartiečio Zbignevo Jedinskio pareiškimą, siūlantį sukurti Lenkijos ir Rusijos aljansą. Dabar ji kandidatuoja kaip save išsikėlusi kandidatė. LLRA-KŠS į kovą metė vieną stipriausių partijos lyderių Jaroslavas Narkevičius.

„Vis dėlto, jei šioje apygardoje LLRA-KŠS laimėti prireiktų antro turo, tai jau būtų nemaža sensacija. Neatmesčiau tokios staigmenos galimybės, nors jos baigtis būtų aiški. Nelabai tikiu, kad B. Pietkievicz viena galėtų įsukti tokią rinkiminę kampaniją, kad laimėtų, ir juo labiau kad laimėtų E. Vaitkus. Jei jis bus antras, tai jam bus geras rezultatas“, – sako M. Baltrukevičius.

Nesaugūs, bet rizikuoja

Pirmieji partijų sąrašų numeriai dažnai vengia kandidatuoti vienmandatėse, nes nemalonu pralaimėti, bet socialdemokratai surizikavo ir vėl savo sąrašo vieną iš lyderių – šįsyk antrąjį numerį Gintautą Palucką pasiuntė varžytis į Uteną. 2020 m. būdamas LSDP sąrašo vedlys Utenos vienmandatėje jis nusileido konservatoriui Edmundui Pupiniui vos šešiais balsais.

M. Baltrukevičius primena, kad čia jau ne vienus rinkimus būdavo vienas labiausiai intriguojančių mūšių, kur neaišku, kas laimės antrame ture. 2012 m. čia pavyko laimėti socialdemokratei Mildai Petrauskienei, paskui dvejus rinkimus pergalę šventė konservatorius E. Pupinis, bet atotrūkis tarp kandidatų niekada nebuvo labai didelis.

„Dabar G. Paluckui sąlygos kiek palankesnės, nes socialdemokratai nacionaliniu mastu populiaresni nei konservatoriai. Vienmandatėse tai nėra nesvarbu, vis dėlto svarbu ir pats kandidatas. E. Pupinis Utenoje laimėjo ne todėl, kad konservatoriai gana populiarūs Lietuvoje, o dėl asmeninio įdirbio“, – sako M. Baltrukevičius.

Jo manymu, Utenoje yra dar vienas intriguojantis kandidatas, nors gal šįsyk jis ir neįsiterps tarp finalininkų. Pats išsikėlęs Vitalijus Šeršniovas 2020 m. kaip Darbo partijos kandidatas liko trečias, pernai mero rinkimuose buvo antras, kaip ir jo vedamas komitetas vietos tarybos rinkimuose.

Vilniuje vėl į kovą stoja ir dar vieno sąrašo – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vedlys Saulius Skvernelis. 2020-aisiais dar kaip Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas jis varžėsi Pilaitės-Karoliniškių apygardoje, bet antrame ture pralaimėjo konservatorei Radvilei Morkūnaitei-Mikulėnienei. Dabar jis varžysis Lazdynuose, kur jo laukia dar stipresnis konservatorių kandidatas – krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas.

„Saugiausia jam buvo nekandidatuoti, juolab jis neturi tokios apygardos, kur pergalė jam būtų garantuota. Lazdynuose ketverius rinkimus iš eilės laimėdavęs konservatorius Algis Strelčiūnas nebekandidatuoja, tad gal galėtų būti daugiau intrigos. Vis dėlto didieji miestai palankūs konservatoriams ir kitiems dabartinės valdančiosios koalicijos partneriams“, – primena M. Baltrukevičius.

Ar S. Skvernelis turi galimybę nugalėti L. Kasčiūną, kurio reitingai rodo, kad jis – kylantis politikas? Politikos analitiko prognozėmis, S. Skverneliui vien patekti į antrą turą nebūtų blogas rezultatas, jo tikslas – kad nebūtų didelis atsilikimas.

Tačiau, M. Baltrukevičiaus vertinimu, nėra taip, kad ir kitos partijos į šią apygardą būtų metusios labai ryškius veikėjus. Tadas Vinokuras – aktyvus jaunas socialdemokratas, bet dar nėra tokio politinio svorio, kad aplenktų S. Skvernelį. 2020 m. šioje apygardoje į antrą turą patekusi „laisvietė“ Donalda Meiželytė kažin ar pakartos šį savo rezultatą.

Strategijos skiriasi

Vis dėlto rezultatus lengviau prognozuoti tose vienmandatėse, kur metai iš metų laimi tas pats kandidatas, o kitur tai sudėtinga. „Pagal „Spinter tyrimų“ naujausią visuomenės apklausą rinkimų favoritai trys – LSDP, NA ir TS-LKD. Iš jų vienmandatėse socialdemokratai turėtų pasirodyti geriausiai, nes konservatorių ribos labai aiškios ir už didžiųjų miestų jiems sunku laimėti, o „aušriečiai“ dar nesugeba padengti visos Lietuvos, ten daug politikos naujokų“, – prognozuoja M. Baltrukevičius.

Politikos analitikas pasakoja per atostogas nemažai važinėjęs po Žemaitiją ir NA atrodo labiausiai matoma – tai ir lauko reklama, ir susitikimai. „Tai gali sukelti efektą, kad žmonės balsuos už NA ir vienmandatėse, net jei gerai ir nežino jų kandidatų. Kartais keliami net ir silpni kandidatai tik tam, kad būtų padengta daugiau vienmandačių“, – sako M. Baltrukevičus.

Tačiau, pasak jo, partijos, kurios dirba profesionaliai, nusistatę savo rinkimų strategijas, žino, ko reikia jų rinkėjui, tad, jei nematome daug lauko reklamų, nereiškia, kad partijos nesistengia pasiekti rinkėjų, – galbūt tai daro kitais būdais.

Tiesa, primena M. Baltrukevičius, buvo ir prastų strategijų. Štai konservatoriai 2016 m. į dažną vienmandatę, kurią laikė saugia, siuntė gana naujų žmonių politikoje, o stipresnių – ten, kur lig tol partijai sekėsi prastai. Tačiau strategija pasirodė klaidinga.

Kiek įžvalgios buvo partijų strategijos, paaiškės spalio 13-ąją pirmame, o 27-ąją – antrame Seimo rinkimų turuose.