A. Valionis: Lietuva tapo diplomatijos provincija be didelių ambicijų

Jo nuomone, būtent strateginės partnerystės nebuvimas Lietuvą atvedė prie to, kad tapome diplomatijos provincija, kur viešieji ryšiai tapo svarbesni už tikrąją diplomatiją. Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su ambasadoriumi, buvusiu užsienio reikalų ministru A. Valioniu, neseniai išleidusiu knygą „Politikos sūpuoklės“.

– Pone Valioni, jūsų knygoje – daugiau nei 20-ies metų Lietuvos diplomatijos istorija: nuo 1993 m. iki visai nesenų laikų. Jeigu vertintume visus du dešimtmečius – gana įdomus ir turiningas tas diplomatijos kelias?

– Iš tikrųjų, dabar žvilgtelėjus atgal, atrodo gana įdomu. Formaliai žiūrint, nuo pat 1993 m. lapkričio, kai buvau atestuotas ministerijoje.

– Net pats atestavimas, dabar prisiminiau, buvo įdomus: jus atestavo Dalia Grybauskaitė, kuri parašė, kad jūs esate „labai rimtas vaikinas“ ir jus reikėtų siųsti į ambasadą Lenkijoje. Bet tai išsipildė vėliau.

– Jau tapęs ambasadoriumi specialiesiems pavedimams, turėjau laiko – perknisau, peržiūrėjau archyvus ir radau protokolą, kuriuo buvau atestuotas. Bet aš grįšiu prie to, kad visgi savo diplomatinės karjeros pradžia laikau 1990 m. Tai buvo neformali diplomatija – mes paskelbėme Nepriklausomybę, niekas mūsų nepripažino ir kas kuo galėjo padėti, tuo prisidėjo. Aš buvau Lenkijoje, kiti buvo Čekijoje, Vengrijoje, Skandinavijos šalyse. Visi buvome tokie neprofesionalūs geranoriai, kurie savo pažintis ir savo įtaką tose valstybės panaudojom mūsų šalių vizitams, deryboms, pripažinimui ir t. t. Apie tai knygoje taip pat galima paskaityti.

– Užsiminėme apie Lenkiją – gal nuo to pradėkime kalbėti. Tai dabar taip pat yra aktualija, nes ką tik iš Lietuvos išvyko Lenkijos prezidentas. Cituoju jūsų knygą: „Strateginės partnerystės su Lenkija idėja kilo 1996 m. užsienio reikalų viceministro pareigas tuo metu ėjusio Albino Januškos kabinete per diskusiją, kurioje dalyvavo jis, Egidijus Meilūnas, Mečys Laurinkus ir aš. Sumanymo autorystė priklauso Albinui Januškai.“ Po to pradėtos kurti įvairios institucijos, bendradarbiavimo grupės, tarybos, forumai ir pan. Strateginė partnerystė iš tiesų tapo kūnu ir Lietuvos–Lenkijos santykiai pastaruosius kelerius metus buvo duobėj ar krizėj. Jūs prisimenate ir tą krizę, dėl ko ji kilo Daliai Grybauskaitei esant prezidente. Apskritai santykių su Lenkija pablogėjimą vadintumėte didžiausia klaida, ar buvo padaryta didesnių klaidų per Nepriklausomybės laikotarpį?

– Objektyviai kalbant, tango yra šokamas dviese. Taip, tai buvo klaida, bet tai buvo abiejų valstybių klaida, kurių vadovai, atsakingi asmenys nesugebėjo perlipti per siaurus savo tautinius, politinius interesus.

– O asmeninius ir asmenines ambicijas?

– Iš tikrųjų visada asmeninės ambicijos, kiekvieno žmogaus ego vaidina tam tikrą vaidmenį – politikoje taip pat. Kuo aukštesnės užimamos pareigos, tuo blogesnės pasekmės, jeigu tos asmeninės ambicijos išlenda.

– Ar santykių su Lenkija pablogėjimas buvo didžiausia klaida, kurią Lietuva padarė užsienio politikoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį?

– Manau, kad visgi didesnė klaida yra tai, kad mes po 2006–2008 m. likome diplomatinė provincija be didelių diplomatinių ambicijų. Tai, žinoma, taip pat yra pablogėjusių dvišalių santykių su Lenkija pasekmė. Mes plaukiame pasroviui ir man atrodo, kad vis didesnę diplomatijos vietą užima viešieji ryšiai.

– Dabar savotiška Lietuvos misija – advokatavimas Ukrainai, jos reikalų nepamiršimas. Tai pastaruosius kelerius metus tikrai jaučiama kaip viena Lietuvos užsienio politikos misijų. Ar čia tik man taip atrodo?

– Taip, bet kodėl tik dabar? Prisiminkime 2003–2004 m. Valdo Adamkaus ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio tarpininkavimą Ukrainoje, dalyvaujant aukštam už išorinius santykius atsakingam Europos komisarui Javierui Solanai. Tai buvo, sakyčiau, pats svarbiausias dalykas diegiant strateginę partnerystę su Lenkija. Nes tada mes veikėme ne kaip dvi atskiros paribio valstybės, kurių interesai, žinoma, Ukraina, Baltarusija, Moldova, bet mes kartu su Europa ir Europos vardu tarpininkavom ir sprendėm sudėtingas politines kitos valstybės krizes.

Mes plaukiame pasroviui ir man atrodo, kad vis didesnę diplomatijos vietą užima viešieji ryšiai.

Dabar mes veikiame savo vardu ir tai yra teisinga. Mano nuomone, jeigu mes norime kalbėti su Rytais, tai mums visų pirma reikia įtikinti Vakarus, t. y. Europos Sąjungą ir NATO, kad esame kompetentingi ir kad mūsų politinis pasiūlymas tampa ES politiniu pasiūlymu. Tada mes, kaip ekspertai, ES vardu kalbame. Vieniems patiems, pamiršus, kad yra tos institucijos, mosikuoti vėliava ant sienos – irgi efektyvu, bet kur kas silpniau.

– Jūs daug kalbate ir apie neformalią diplomatiją. Kokia yra neformalios diplomatijos galia ir kiek ji yra reikšminga priimant lemiamus sprendimus?

– Diplomatinis procesas vyksta greitai. Sprendimai priimami ir vertinimai atliekami labai greitai. Dažnai intuityviai. Ir jeigu tu randi būdą, kaip sudominti: hobis, medžioklė, žvejyba – viskas paprasčiau. Esu aprašęs vieną epizodą su Lechu Walesa, kai jis po sutarties pasirašymo 1994 m. balandžio mėn., pakalbintas apie tai, kad reikia didinti pasienio punktų skaičių, pasakė: „Na, kam tų pasienio punktų? Greitai bus laikas, kai aš su dviračiu atvažiuosiu be jokio punkto, keliuku pažvejoti į Lietuvą.“

Ir iš tikrųjų, kai mes įstojome į ES, sugalvojome ir padovanojome L. Walesai lietuvišką dviratį. Pasikvietėme jį čia, į Vilnių, kad jis galėtų atvažiuoti į Lietuvą žvejoti. 2017 m. vasarą Vilniuje buvo prezidentų susitikimas ir L. Walesa mane pamatęs sako: „Visi dviračiai jau sulūžo, o su jūsų dviračiu dar važinėju.“ Atrodo linksma istorija ir tiek, bet jeigu žmogus, buvęs gana atsargus ir Vytauto Landsbergio, ir Lietuvos atžvilgiu, po tiek metų atvažiavęs čia prisimena tą dviratį, ir prisimena tai pozityviai, vadinasi, su juo lengviau tikėtis pozityvesnių vertinimų ir veiksmų.

– Kaip jūs pats vertinate tų „nematomų“ žmonių indėlį į šalies užsienio politiką? Jis labai didelis Lietuvoje, ar vis dėl to tai priklauso nuo lyderystės?

– Net ir dabar Davose, garsios kinų kompanijos „Alibaba“ vadovas, kalbėdamas apie komandinę dvasią, pasakė, kad protingas tik tas vadovas, kuris sugeba pasirinkti už save protingesnius patarėjus. Mano knyga, manau, iš dalies tai ir parodo. Aš stengiausi sąžiningai parašyti knygą ir kad tie, kurie buvo iniciatyvų autoriai, jais ir būtų. Mano nuomone, politinis mechanizmas sukasi taip, kad valstybės tarnautojai, kurie užtikrina valstybės politikos tęstinumą net keičiantis valdžioms, yra labai svarbūs. Aš knygoje taip pat apgailestauju, kad iki 2008 m. buvo tik vienas viceministras, o kitose ministerijose – valstybės tarnautojai. Andriaus Kubiliaus vyriausybė šitą tvarką pakeitė ir atsirado 3–4 politinio pasitikėjimo viceministrai, nors darbo kokybei tai dažniausiai arba nelabai atsiliepė, arba atsiliepė neigiamai.

– Daugiausia laiko ministru dirbote V. Adamkui esant prezidentu, bet apie D. Grybauskaitę aš jūsų knygoje gero žodžio neradau. Radau tai, kad ji per Algirdo Brazausko laidotuves pamiršo, ar nenorėjo pakviesti nei vieno užsienio valstybės vadovo net puodeliui kavos ir A. Kwasniewskis bei L. Walesa, jeigu teisingai prisimenu, sakė jums: „Ji mūsų niekur nepakvietė, tai gal bent mes trise galime kažkur stiklą išgerti.“ Jūs nuvykote į oro uosto kavinę ir pasėdėjote. Taip pat aprašyta keletas epizodų D. Grybauskaitės su Lenkijos prezidentu Bronislowu Komorowskiu, kur ji Rygoje įteikė kažkokį dokumentą prezidentui ir po to santykiai su Lenkija atšalo. Suprantu, kad gana rezervuotai vertinate prezidentės D. Grybauskaitės diplomatinius veiksmus ir užsienio politikos lyderystę?

– Knygoje taip pat parašyta, kad kai ji dirbo užsienio reikalų ministro pavaduotoja, t. y. mano, aš buvau visai ja patenkintas. Po 2000 m. rinkimų, kai D. Grybauskaitė pasiprašė į darbą, aš mielai ją priėmiau. Buvo tikrai labai pozityvių etapų. Aš ją užtariau ir premjerui A. Brazauskui dėl Europos komisaro posto. Nežinau, kiek prie to prisidėjau, bet šia tema kalbėjome. Tikrai maniau, kad ji bus gera eurokomisarė, ir tokia buvo, kiek žinau. O toliau, koks buvo mano asmeninis patyrimas, tokį ir aprašiau. 

– Bet kuriuo atveju, jaučiate kažkokį nusivylimą, kartėlį dėl santykių su D. Grybauskaite po jūsų atsistatydinimo iš ambasadoriaus Latvijoje pareigų?

– Aš per ilgai buvau politikas ir per ilgai buvau diplomatas, kad tai stebintų. Tu tiek sėkmingas diplomatas, kiek sugebi gerai pažinti žmones.

– Pone Valioni, jeigu galėtumėte pasakyti, koks buvo jums sunkiausiai įveiktas iššūkis? Ar tai derybos dėl ES, ar Kaliningrado tranzitas?

– Tiek stojimas į ES, tiek į NATO buvo procesas. Vienas iš sudėtingiausių darbų buvo Dmitrijaus Rogozino atvykimas į Lietuvą, kuris tuo metu buvo specialusis Vladimiro Putino įgaliotinis deryboms dėl Kaliningrado srities. Jis čia atvyko ir pareikalavo, kad vos ne su medžiotojų bilietais ir moksleivių pažymėjimais būtų galima važinėti iš Kaliningrado į „Didžiąją žemę“, kaip jie sako, – Maskvą.

Mes tada labai aiškiai pasakėme, kad tokia galimybė būtų tik su veikiančiu užsienio pasu. D. Rogozinas, grįžęs į Maskvą, pasikvietė ES ambasadorių ir pasakė, kad išrinktasis prezidentas Rolandas Paksas, tik tapęs prezidentu, mane atleis ir Lietuvos pozicija pasikeis. Mes su Europos Sąjunga sutarėme, kad Lietuvos pozicija yra nustatoma Lietuvoje, o ne Maskvoje.

Kitas panašaus sudėtingumo epizodas – ilgos derybos Rusijos užsienio reikalų ministerijoje prieš prezidento V. Adamkaus oficialų vizitą į Maskvą 2001 m. pavasarį. Dėl politinio pareiškimo tuomet reikėjo derėtis su ministru Igoriu Ivanovu, po to su jo pavaduotoju, dar su departamento direktoriumi. Mus suko ir suko su raštais, kol galiausiai nusprendėme surizikuoti ir pasiūlėm, kad bendro pareiškimo nebūtų, o prezidentai po susitikimo kiekvienas pasakytų savo atskirą poziciją. Galiausiai jau paties susitikimo metu mums pavyko rasti kompromisą ir paruošti bendrą pareiškimą, kuris mums tuo metu irgi buvo visai tinkamas.