Apžvalgininkas Andrius Užkalnis išsakė savo nuomonę apie Seimo narių turtus.

– Lietuvoje tai tikriausiai yra baisus blogis ir moralinio sugedimo matas. Taip reikėtų pasakyti, bent jau pagal tuos vertinimus, kuriuos girdime, kai kalbame apie politikų turtą.

– Kodėl taip yra?

– Man atrodo, daugiausiai tai ateina iš religijos ir ilgų dešimtmečių sovietizmo, kur komunizmas irgi buvo religija – religijos atmaina. Kai kažkas sakydavo žmonėms, kokie jie turi būti, kuo turi rūpintis, ir ypatingai – kas jiems turi rūpėti. Atsimenu, jeigu vaikai kalbėdavosi apie būsimas profesijas ir viena mergaitė pasakė, kad norėtų darbo, kur atlyginimas būtų 300 rublių (tai buvo labai neblogas atlyginimas), mokytoja ją barė, kad ne apie tai reikia galvoti.

– Ne apie pinigus?

– Gal iš tiesų geriausia galvoti apie profesiją ne kaip apie pinigus, bet tai neturi būti toks imperatyvas, kai mokytoja sako, apie ką tau reikia galvoti.

– Kokia Lietuvoje bendra nuomonė apie politikus ir viešus asmenis, kurie turi turto? Kurių turtas skaičiuoja ne vieną, du, bet net kelias dešimtis milijonų?

– Žmonės žino, kad politikai yra niekšai, jie žino, kad visi yra vagys, o kai kurie – ir sukčiai. Dabar, kai pasirodo ši informacija, kuri visiems prieinama, tai yra toks dalykas, kuris psichologijoje vadinamas kognityvine nuokrypa. Žmogus žiūri aplinkui, dairosi ir randa patvirtinimus savo iš anksto suformuotiems įsitikinimams.

Juokingas dalykas – kai žmonės rašo komentaruose po reportažais apie politikų deklaruotą turtą, jie sako: „Tegul pasidomi VMI tais duomenimis.“ Bet jie ir yra VMI duomenys. Taip ir išeina, kad skaidrumas, kuris Lietuvoje yra vis aukštesniame lygyje – tai, ką matome, ir net tuos skandalus, nepriklausomų tyrėjų rastus duomenis – tai yra patvirtinimas, kad bendras skaidrumo standartas yra neregėtai pakilęs palyginus su tuo, kas buvo prieš 10, 20, 30 metų. Žmonės užrašydavo turtą uošvienei, močiutei, mamutei, o patys politikai būdavo be nieko – kaip koks Vytautas Šustauskas.

– Tai jam padėdavo gauti papildomų balsų, bet klausimas platesnis – ar politikas, atėjęs į valdžią – ar tai būtų Seimas, ar savivaldybių taryba – turi būti turtingas, ar turi būti kaip visuomenė?

– Jis gali būti visoks, bet be jokios abejonės, jam nepadeda būti išrinktam aiškiai matomas turtas. Jei politikas yra turtingas, jam reikia stengtis daugiau, nes to populistinio balso jis negaus.

– Bet žmonės negalvoja taip, kad jeigu jis susitvarkė savo gyvenimą, verslą, gali užtikrinti savo vaikams ateitį – tai galbūt jis sutvarkys savo miestą, miestelį ir valstybę?

– Tu teisus, bet atsakant į klausimą – ne, žmonės taip nemąsto. Jie nemąsto ir kitaip. Žmonės iš esmės nemąsto apskritai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką galvoti apie turtingus žmones, kurie yra valdžioje? Ir ką apie tuos, kurie yra deklaravę vos kelis tūkstančius, bet taip pat yra Seime?

– Tegul būna, jeigu jiems užtenka. Svarbu, kad nebūtų tokių dalykų kaip pagarsėjusi istorija su lempučių išsukinėjimu Seimo viešbutyje. Liūdna ir pavojinga šaliai tada, kai Seimo nario ar ministro pareigos politikui yra didžiausios jo gyvenime gautos pajamos, ir tada jis pasijunta turtingas.

– Esame girdėję tokių istorijų – berods Tomas Tomilinas sakė, kad Seimo nario alga jį išgelbėjo nuo skurdo.

– Džiaugiuosi, kad jis nebegyvena skurde, bet jeigu politiko pagrindinė motyvacija yra tarnybinis atlyginimas – tai yra gana liūdna.

Teisėsaugos pasaulyje tikriausiai yra šiek tiek kitaip, ypač tose šalyse, kur teisėjai ateina iš advokatų, teisininkų. Dar neteko skaityti ar girdėti, kad teisėjas parlobo iš savo pareigų ar pasijuto turtingas.

Man atrodo, kad gan gražu, kai politikas uždirba šiek tiek mažiau savo valstybiniame darbe, mokamame iš mokesčių mokėtojų, nei sugebėdavo užsidirbti pats, kai dar buvo pats mokesčių mokėtojas. Tai lyg ir parodytų, bent jau man, kad jis geba sumokėti mokesčių daugiau, nei po to gauti.