Tyrimas: ar Lietuvos europarlamentarai susiduria su interesų atstovavimo dilema?

Europos Komisijos pirmininkė Ursula Von der Leyen prieš keletą dienų savo pranešime apie ES padėtį Europos Parlamente kvietė valstybes nares toliau stiprinti integraciją, nes piliečiai tikisi didesnės paramos ir stipresnio atsako iš bendrų Europos Sąjungos institucijų kiekvienos krizės akivaizdoje.

Europos Parlamentas yra viena iš tokių diskusinių erdvių, kurioje gimsta bendri ES sprendimai. Šioje, vienintelėje tiesiogiai renkamoje Europos Sąjungos institucijoje šiuo metu bendrus ES prioritetus kuria 705 europarlamentarai, išrinkti 27 ES valstybėse narėse.

Europinio ir nacionalinio intereso atstovavimo dilema Europos Parlamente

Teoriškai iš EP narių tikimasi, jog jie kurs ir atstovaus bendrą europinę politiką, ypač EP politinės frakcijos, kuriai priklauso, poziciją. Europos Parlamento nario mandatas suteikia EP nariams nepriklausomumo garantiją, o nepriklausomumo principas teigia, jog „vykdydami savo įgaliojimus, Europos Parlamento nariai negali būti varžomi jokių valstybių ar asmenų nurodymų“.

Vis tik įvairios tęstinės mokslinės studijos rodo, jog šioje erdvėje pozicijų susiskaldymai nacionaliniu aspektu yra pakankamai dažni, o europarlamentarai susiduria su tam tikra dilema kai plenarinėje sesijoje balsavimo metu tenka rinktis - europinį prioritetą ar nacionalinį interesą. Todėl iškyla klausimas, kieno interesams atstovauja ES valstybėse narėse išrinkti EP nariai? Ar Lietuvoje išrinktiems EP nariams taip pat teko susidurti su tokia problema?

Remiantis įvairiomis tęstinėmis tarptautinėmis studijomis (pavyzdžiui, Piereʼo Hausemerio, kuri apėmė 15 ES šalių) ir apklausomis, patys europarlamentarai dažniau įvardijo, kad jie atstovauja nacionalinės partijos rinkėjams (67 proc.) ir savo valstybės gyventojams (70 proc.). Tik mažiau nei pusė – 41 proc. nurodė, kad atstovauja visiems Europos Sąjungos gyventojams.

Kiti moksliniai tyrimai (S. Hixo1, A. Rasmusseno, B. Lindbergo, P. Hausemerio, T. Raunio ir M. Wibergo, M. Mühlböck) nustato, kad EP narys negali atsiriboti nuo savo nacionalinės politinės partijos ir jos skelbiamų interesų, ypač, jeigu siekia perrinkimo į Europos Parlamentą ir tolesnės politinės karjeros. Monikos Mühlböck mokslinis tyrimas apie tai, kiek nacionalinės politinės partijos bando kontroliuoti savo narius, išrinktus į EP, parodė, jog dažniausiai nacionalinėms partijoms svarbu, kad jų atstovas EP atsižvelgtų į nacionalinius interesus tuomet, kai konkretus klausimas sulaukia išskirtinio žiniasklaidos dėmesio ir tampa žinomu bei aktualiu valstybės gyventojams.

Tuo tarpu kitais klausimais EP nariai vis dėlto yra labiau linkę balsuoti kartu su EP politine frakcija pagal bendrą europinę poziciją. Kiti moksliniai tyrimai (pavyzdžiui, Daniel Finke) akcentuoja, jog valdančiosios nacionalinės partijos yra labiau linkusios kontroliuoti savo atstovus Europos Parlamente, nes būtent jos ir formuoja nacionalinius prioritetus bei siekia jų visomis priemonėmis.

Lietuvoje išrinkti EP nariai taip pat susiduria su europinio ir nacionalinio prioriteto pasirinkimo dilema

Atlikus interviu su 10 Lietuvos europarlamentarų, dirbusių skirtingose kadencijose, tyrimo rezultatai parodė, jog jie taip pat susiduria su interesų atstovavimo problema.

Didžioji dauguma kalbintų EP narių ir 100 proc. perrinktų dar vienai kadencijai, ar jau pabaigusių kadenciją, patvirtino, kad teko susidurti su interesų pasirinkimo problema, tačiau tokios dilemos nebuvo labai dažnos. Renkantis, kurią poziciją palaikyti plenarinėje sesijoje - europinę ar nacionalinę -, EP nariai teigė, jog tai priklausė nuo konkretaus atvejo.

Dažniau bendrą europinę poziciją, o ne nacionalinę buvo linkę palaikyti opozicinių partijų atstovai Europos Parlamente, ir dažniau ideologiniais (socialiniais, ekonominiais, žmogaus teisių) klausimais. Beveik visi kalbinti informantai teigė, jog dažniausiai vieningai balsavo užsienio politikos klausimais.

Tai patvirtina ir faktas, jog absoliuti dauguma (8 iš 11) dabartinės kadencijos EP narių prisijungė prie Euronest parlamentinės asamblėjos, siekiant vykdyti Rytų Partnerystės tikslus, kurie yra ilgalaikiai Lietuvos užsienio politikos prioritetai. Kitos sritys, kuriose Lietuvoje išrinkti nariai buvo linkę palaikyti labiau nacionalinę nei europinę poziciją (įvardijo du trečdaliai kalbintų EP narių) - žemės ūkio ir istorinės atminties klausimai.

Vis dėlto dauguma kalbintų EP narių teigė, kad niekada nėra arba labai retai yra gavę instrukcijas iš savo nacionalinės partijos vadovybės dėl to, kaip jiems reikėtų balsuoti Europos Parlamente.

Ypatingai pirmosios kadencijos EP nariai pabrėžė, jog nacionalinės partijos įtaka jų darbui buvo labai minimali, nes Lietuva dar tik mokėsi, kaip reikia šalį atstovauti europinėse struktūrose. Didžioji dauguma informantų pabrėžė, jog Europos Parlamente svarbiau yra dirbti dėl bendrų europinių interesų, kuriuos įvardijo esant ir Lietuvos interesais.

Mokslinį tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-LIP-19-65.

Plačiau apie mokslinį tyrimą galima skaityti čia- https://www.zurnalai.vu.lt/politologija/article/view/18633

Sima Rakutienė – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentė, vyresnioji mokslo darbuotoja.

Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė - Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentė, vyresnioji mokslo darbuotoja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių