„Transparency International“ Rusijos atstovas: Magnickio įstatymas naudos neduos

„Tai daugiau simbolinis gestas, nes tame sąraše esantys žmonės vargu ar turi kokių nors tiesioginių kontaktų su Lietuvos verslu, turi nekilnojamojo turto Lietuvoje ar yra tiesiogiai susiję su Europos politikais ar viešaisiais asmenimis“, – interviu BNS sakė „Transparency International“ Rusijos skyriaus vadovo pavaduotojas Ilja Šumanovas.

Seimo lapkritį priimtas įstatymas sudaro galimybes neleisti į Lietuvą atvykti užsieniečiams, susijusiems su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais.

Pasak I. Šumanovo, toks įstatymas būtų veiksmingas, jeigu jo pagrindu Lietuva identifikuotų ir taikytų sankcijas stambiausiems kontrabandininkams ir rusams, kurie šalies pilietybę gauna įtartinomis aplinkybėmis.

Lietuvos ir dar kelių pasaulio šalių priimtas įstatymas pavadintas 2009 metų lapkričio 16 dieną Rusijos kalėjime mirusio teisininko Sergejaus Magnitskio vardu. Jis atskleidė finansines Rusijos pareigūnų ir piliečių machinacijas.

Lapkričio pabaigoje Seimas priėmė rezoliuciją su 44-ių asmenų pavardėmis, kurios galėtų būti įtrauktos į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų, vadinamąjį Magnitskio sąrašą. Galutinį sprendimą dėl asmenų įtraukimo į „juodąjį sąrašą“ šalyje priima vidaus reikalų ministras. Magnitskio įstatymas įsigalios kitąmet.

I. Šumanovas tvirtino, kad Rusijoje šiuo metu trūksta pareigūnų, kurie gebėtų efektyviai kovoti su korupcija. Jis taip pat pasakojo, kad pastaraisiais metais „Transparency International“ Rusijos skyriaus darbo sąlygos ėmė blogėti, o priekaištų organizacija sulaukia ne tik iš valdžios atstovų, bet ir opozicijos.

– Pradėsiu nuo su Rusija susijusios Lietuvos aktualijos. Kaip jūs manote, kokią reikšmę turi Seimo priimtas Magnickio įstatymas ir tas nepageidaujamų Rusijos pareigūnų sąrašas, kuris bus patvirtintas kitais metais?

– Tai daugiau simbolinis gestas, nes tame sąraše esantys žmonės vargu ar turi kokių nors tiesioginių kontaktų su Lietuvos verslu, turi nekilnojamojo turto Lietuvoje ar yra tiesiogiai susiję su Europos politikais ar viešaisiais asmenimis. Todėl manau, kad šito įstatymo poveikis bus minimalus. Visgi šis gestas mažų mažiausiai nusipelno dėmesio, nes tai yra darbotvarkė, kuri kalba apie bausmę įsitraukusiems į korupcinius reikalus. Magnickio sąrašai – tai pirmos tarpvalstybinės sankcijos už būtent korupcinę veiklą. Ne už politinę veiklą, ne už aneksiją, ne už genocidą, o už korupcinius nusikaltimus.

– Visgi sakote, kad realiai sąrašas nebus efektyvus. Ar įmanoma jį apskritai tokiu padaryti?

– Tiesą sakant, šiuo metu Lietuvos ir Rusijos vyriausybių tikslai šiuo metu sutampa, kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų. Rusijos vyriausybė siekia tam tikros nacionalinės suverenizacijos, siekia padaryti, kad už Rusijos Federacijos ribų nebūtų įmanoma kišti pinigų, investuoti. Tai yra, ji stengiasi viską susigrąžinti atgal. Tuo tarpu Lietuvos ir dalies kitų Europos šalių darbotvarkė analogiška – jos siekia atitolti nuo rusiškų pinigų.

Kitas reikalas yra tame, kad Lietuvai mažiausiai du su Rusija susiję klausimai daro didesnę įtaką antikorupcinei darbotvarkei: tai žmonių iš Rusijos sėkmė gaunant Lietuvos pilietybę bei tarpvalstybinė kontrabanda. Jos apimtys siekia milijonus dolerių, tačiau niekas į tai nežiūri, o užsiima niekinių dalykų deklaravimu.

Praktinis darbas antikorupcijos srityje yra visai kitur – jis yra ant žemės, jis yra mažiau įdomus, mažiau politizuotas, čia neįmanoma uždirbti politinių dividendų.

– Lietuvoje kartais atskleidžiama, kad šaliai strategiškai svarbios įmonės turiu vienokių ar kitokių ryšių su Rusijos kompanijomis, siejamomis, pavyzdžiui, su karine pramone. Ar matote tame kokių nors rizikų?

– Žiūrėkite, iš kokios pusės rizikos?

– Po 2014 metų pas mus labai daug kas vertinama per nacionalinio saugumo prizmę.

– Aš nesu nacionalinio saugumo specialistas, aš antikorupcijos specialistas.

Ši situacija su laiku gali nuvesti prie absurdo, pavyzdžiui, apskritai uždraudžiant rusams atvykti į šalį, vykdyti raganų medžioklę, kaip pasakytų dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

– Mano klausimas ir yra apie tai: ar yra galimybių, kad Rusija per panašų jos įmonių bendradarbiavimą su Lietuvos valstybinėmis įmonėmis bandytų daryti jai įtaką?

– Valstybinės įmonės visada bus Vyriausybės politikos agentas. Tai nėra tik komercinis institutas, tokios įmonės yra politinės darbotvarkės nešėjos. (...) Galima tai pavadinti tam tikru bandymu pernešti politinę darbotvarkę į privatų sektorių.

– Kai kurie Lietuvos parlamentarai irgi yra susiję su Rusijos kompanijomis. Vieno šeima ėmė paskolą iš „Gazprom“, o kitas, kaip rodo parlamentinis tyrimas, turėjo ryšių su „Rosatom“. Ar šie faktai daro juos pažeidžiamais?

– Iš viešojo požiūrio taško akivaizdu, kad jie patenka į spąstus. Dabar bet kokios sąsajos su Rusijos valstybinėmis kampanijomis ir valstybiniu sektoriumi stigmatizuoja šiuos žmones, jie tampa kaltais pagal išankstinį nusistatymą, nors jų kaltumo įrodyti kartais būna neįmanoma. Tai tarsi nauja „makartizmo“ banga, naujoji jo versija, kaip kad buvo Jungtinėse Valstijose, kai savu laiku makartistai gainiojo komunistus.

Ši situacija su laiku gali nuvesti prie absurdo, pavyzdžiui, apskritai uždraudžiant rusams atvykti į šalį, vykdyti raganų medžioklę, kaip pasakytų dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Visgi tikriausiai vesti tai iki absurdo naudinga patiems politikams, nes šioje vietoje jie neblogai gali uždirbti politinių dividendų. Kitas dalykas, bet kokiu atveju Lietuva ir Rusija turi sričių, kur galėtų bendradarbiauti. Tarpvalstybiniame, globaliame pasaulyje neįmanoma atsisakyti komunikacijos, bendradarbiavimo su kaimynais.