A. Terleckas: politinė bendrystė tampa svarbesnė už tautinę

„Jeigu čia stovėtų tikrasis Antanas Terleckas, o ne apsišaukėlis tuo pačiu vardu ir pavarde, į susirinkusiuosius turbūt kreiptųsi: „Mieli tautiečiai!“. Arba: „Lietuviai!“ Bet man atrodo, kad šiandien tokie kreipiniai praradę galią, jėgą ir net iš dalies prasmę, kurią turėjo okupacijos sąlygomis“, – šeštadienį kreipdamas į minėjimo Seime dalyvius sakė A. Terleckas.

Pasak istoriko, sovietmečiu toks kreipinys buvo ir tam tikras politinis pareiškimas, tačiau situacija keičiasi, ir tai ypač matyti Rusijos karo prieš Ukrainą fone.

„Nesinori akcentuoti tik tautinės ar kalbinės bendrystės, nes politinė bendrystė yra svarbesnė. Tai ypač akivaizdu karo Ukrainoje fone – su Rusijos agresiją bandančiais atlaikyti ukrainiečiais jaučiu kur kas didesnę ir svarbesnę bendrystę, nei su tautiečiais, kurie pamuštą Rusijos tanką katedros aikštėje apibarstė gvazdikais“, – kalbėjo A. Terleckas.

Anot jo, nors kreipiniai, kaip ir visi kiti žodžiai, atrodo tik smulkmena, nublankstanti prieš sakinį ar pastraipą, mintį, bet pasirenkami žodžiai labai daug pasako apie kalbėtoją.

„Turbūt geriausias įvertinimas, kokio buvo galima sulaukti iš Antano Terlecko – tai būti pavadintam „doru žmogumi“. Retas kuris dabar taip kalba, bet Terleckui, man atrodo, tai buvo aukščiausios prabos komplimentas. Kitas panašaus statuso epitetas jam buvo – „Lietuvos patriotas“, – pasakojo laisvės kovotojo anūkas.

Atitinkamai ir su neigiamais epitetais – jei smukdavai Terlecko akyse, galėjai būti pavadintas „nedoru“ žmogumi, „bailiu“, ar tiesiog – „durniumi“.

„Atitinkamai ir su neigiamais epitetais – jei smukdavai Terlecko akyse, galėjai būti pavadintas „nedoru“ žmogumi, „bailiu“, ar tiesiog – „durniumi“. Man atrodo, tai puikiai atspindi visą sovietmetį, nuo pat 1945 m., persekioto rezistento požiūrį į pasaulį – kokiais žmonėmis galima pasitikėti, o kokių reikia vengti“, – sakė A. Terleckas.

Istorikas prisiminė kažkada senelio paklausęs, kokia buvo jo ir bendražygių laisvės, nepriklausomybės vizija.

„Jis net nesusimąstęs atsakė: mes tokios neturėjom. Pirma – nepriklausomybė, o tada jau visa kita. Kitaip tariant, atsakydamas į klausimą – už kokią Lietuvą kovojai – jis turėjo vienintelį atsakymą – už nepriklausomą“, – kalbėjo A. Terleckas.

„Už tą pačią, kurioje dabar gyvename, už tokią, kuri buvo pradėta kurti 1990 metų Kovo 11-ąją. Kas buvo toliau – jau visiškai kita istorija. Todėl klausimas, už kokią Lietuvą kovota, toks kaip jį kartais mėgstama užduoti, tėra anachronizmas. Pigaus populizmo ir visuomenės skaldymo įrankis, kuriuo naudojasi nelabai dori žmonės, dažniausiai dėl nieko nei kovoję, nei kada nors ketinantys nuoširdžiai kovoti“, – pratęsė istorikas.

Jis taip pat sakė, kad šiemet vasario 16-ąją miręs A. Terleckas be reikalo baiminosi to, kad jį kas nors išmes iš istorijos. „Laisvi žmonės niekada nepamiršta tų, kurie jiems tą laisvę iškovojo“, – pažymėjo A. Terleckas.

Buvęs politinis kalinys, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas, Laisvės premijos laureatas A. Terleckas mirė šiemet Lietuvai minint Valstybės atkūrimo dieną, eidamas 96-uosius metus.