Suomių ir švedų sprendimas – lūžis prie Baltijos (interviu)

Suomijos ir Švedijos siekis prisijungti prie NATO jau vadinamas istoriniu įvykiu, o Lietuvai ir viso Baltijos jūros šalių regiono saugumui tai būtų tikrai svarbus lūžis, interviu „Kauno dienai“ pabrėžė ambasadorius ypatingiems pavedimams Linas Linkevičius, anksčiau – ilgametis ambasadorius Lietuvos Respublikos misijoje prie NATO, krašto apsaugos, vėliau – užsienio reikalų ministras. Pasak jo, NATO viršūnių susitikime Madride birželio pabaigoje tikimasi svarbių sprendimų ir dėl Lietuvos saugumo stiprinimo.

Regionui labai svarbu

– Kaip Suomijos ir Švedijos prisijungimas prie NATO pakeistų saugumo architektūrą Europoje? Kokią įtaką padarytų Baltijos šalių regiono ir konkrečiai Lietuvos saugumui?

– Tęsiant vertinimus, kad tai – istorinis įvykis, galėčiau pridurti dar vieną – tai lūžis prie Baltijos. Beje, nevadinčiau suomių ir švedų neutraliais, nes tai būtų įžeidu – jie tikrai buvo aktyvūs NATO, siekė kuo daugiau integruotis į Aljansą, dalyvavo jo operacijose. Skirtumas nuo tikrųjų narių tik tas, kad negalėjo dalyvauti priimant sprendimus. Kai buvo kalbama apie narystę, visuomet sakydavo, kad to artimiausiu metu nė nemano svarstyti, ir taip buvo vos prieš kelis mėnesius. Švedų, ypač socialdemokratų, nuomonė buvo labai priešiška, tad galima sakyti, kad jiems patiems tai buvo mąstymo perversmas.

Vizija: karo metu priimti į NATO nerealu, bet, L.Linkevičiaus nuomone, kai Ukraina jį užbaigs, turėtų būti priimta, nes kitokių saugumo garantijų turint tokią kaimynę nėra. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

Baltijos šalys yra NATO, jos ginamos, bet Aljanso narėmis tapus Suomijai ir Švedijai, kalbant apie Suvalkų koridorių, atsiveria visai kiti horizontai, Baltijos jūra tampa vos ne vien NATO vidaus jūra, atsiranda galimybių iš esmės perplanuoti NATO gynybą šiame regione integruojant kariniu požiūriu labai stiprias šalis. Švedijos ir Suomijos integracija į NATO sustiprintų visą Aljansą, bet Baltijos jūros regione – tai lūžio momentas, kuris labai pozityvus ir reikalingas patiems švedams, suomiams, bet labai svarbus ir kitoms Baltijos šalims.

Sieksime, kad būtų patvirtintos dar patikimesnės ir konkretesnės saugumo garantijos.

– Požiūrį perlaužė Rusijos karas Ukrainoje?

– Suomija visuomet buvo laikoma Vakarų Europos ryšininke dialoge su Rusija. Kalbėjimasis su Rusija tam tikra prasme buvo suomių saugumo garantas, bet net jie nebemato tame prasmės ir saugumo garantijų. Suomijos prezidentas Saulis Niinisto į Rusijos priekaištus, kodėl suomiai pasirinko tokį sprendimą, pasiūlė rusams pasižiūrėti į veidrodį ir jame jie pamatys atsakymą. Baigėsi kantrybė ir tolerancija, liko pragmatiškumas. Skandinavai labai praktiški, šis jų sprendimas pamatuotas ir neskubotas. Diskusijos ten vykdavo nuolat, o įvykiai paskubino apsispręsti. Kai kaimynas neprognozuojamas, o jo elgesys ir veiksmai rodo, kad saugumo negali užtikrinti net ir tikrai stiprios abiejų šių šalių turimos nacionalinės gynybos sistemos, sprendimas visai logiškas.

– Rusija suomiams atsakė nutraukdama jiems elektros tiekimą. Ar gali būti ir koks dar drastiškesnis atsakas?

– Tai Rusijos bandymas iš nevilties kažką nubausti, bet nieko baisaus – suomiai gaus elektros iš kitur. Ko dar galima tikėtis? Kad nelabai yra ko.

Reikia žiūrėti iš kitos pusės: Rusija iki tol visai be pagrindo skundėsi, kad ji apsupta NATO. Tai akivaizdžiai neįmanoma, vos pažvelgus į žemėlapį, o dabar 1 300 km Suomijos siena su Rusija, kuri taps NATO siena, stipriai prie to prisidės. Kalbant apie Rusijos geopolitinės avantiūros Ukrainoje padarinius, Suomijos ir Švedijos sprendimas jungtis prie NATO – pirmas stiprus Rusijos geopolitinis pralaimėjimas.

– Jei ne suomių iniciatyva, ar švedai būtų pasukę NATO link?

– Kiek matydavau įvairiuose vyriausybiniuose pasitarimuose, švedai ir suomiai visada koordinuoja savo sprendimus. Kalbant apie švedus, mažai žinomas faktas, bet 1993 m. pradėjęs dirbti krašto apsaugos ministru radau karštąją liniją su Švedija krizės atvejui. Vadinama neutralia valstybe ji jau tada buvo pasiryžusi padėti ir visada šioje srityje buvo aktyvi.

– Ar Suomijai ir Švedijai atsipirko ilgametė nesijungimo politika?

– Lig šiol, matyt, tai tenkino. Sakydavome: junkitės, juk visur dalyvaujate, daug investuojate, bet negalite dalyvauti priimant sprendimus. Bet buvo toks nusistatymas. Ne veltui visi primena, kad suomiai laikėsi neprisijungimo prie aljansų politikos 80, švedai net 200 metų. Greitai tokie dalykai nesikeičia.

Dabartiniai įvykiai parodė, kad laikas nelaukia. Suomijos prezidentas, pasakęs apie apsisprendimą jungtis prie NATO, pabrėžė, kad procesą reikia pradėti nedelsiant. Maža to, jie kelia klausimą dėl savo saugumo dar iki visavertės narystės, ir Aljanso šalys, kaip JAV, Jungtinė Karalystė (JK), tai puikiai supranta. Šaliai tapus kandidate, ji dar neturi garantijų, todėl labai tikėtina, kad NATO viršūnių susitikime Madride bus sukurtos laikinos saugumo garantijos šaliai, kuri dar nebaigė visų stojimo procedūrų.

– Kiek trumpiausiai gali trukti stojimo procesas?

– Pareikšti norą nepakanka. Lietuva tokį norą pareiškė 1994 m. ir užtruko dešimt metų, kol tapome NATO nare. Yra įvairių procedūrų, narystės veiksmų planas, o Sakartvelui ir Ukrainai kai kurios šalys kol kas nesutinka net suteikti teisės jį vykdyti. Dabar prognozuojama, kad Suomijai ir Švedijai nereikės jo vykdyti, tokiu atveju liktų tik ratifikuoti visų 30 NATO šalių nacionaliniuose parlamentuose. Bet ir tai užtrunka.

Be to, dėl suomių ir švedų sprendimo – ne vien aplodismentai. Iš Turkijos yra samprotavimų, kad neverta jų priimti, Kroatijos prezidentas irgi panašiai kalba. Kabliukų bus, ir tai taip pat kažkiek užtruks.

Kandidatės statusas ir laikinos saugumo garantijos jau būtų tai, ko šiandien reikia Švedijai ir Suomijai.

Ukrainą apgavo

– Kokios šalys dar artėja prie NATO slenksčio? Kokie Ukrainos šansai?

– Pažadas, kad Ukraina ir Sakartvelas bus NATO nariai, kartojamas visuose NATO susitikimuose nuo 2008-ųjų Bukarešte ir įvairiuose Aljanso dokumentuose. Karo metu priimti į NATO nerealu, bet, mano nuomone, kai Ukraina užbaigs šį karą, turėtų būti priimta, nes matome, kad kitokių saugumo garantijų turint tokią kaimynę nėra.

Juo labiau kad tarptautinė bendruomenė Ukrainą jau apgavo. 1994 m. pasirašytu vadinamuoju Budapešto memorandumu Ukraina savanoriškai atsisakė branduolinių ginklų, o memorandumo signatarės – JK, JAV ir ta pati Rusija turėjo garantuoti jos saugumą. Kaip matome, saugumo jai niekas negarantavo, o dabar kai kurių šalių nenorą sutikti su Ukrainos integracija į NATO lemia grynai Rusijos faktorius.

Sakartvelas, kurio situacija irgi panaši, taip pat neatsisako savo siekių dėl NATO. Dar yra Moldova, kuri į Aljansą nesiprašo, bet Uždniestrėje – o tai Moldovos teritorija – yra Rusijos kariuomenė, kuri save vadina taikdariais, ir Moldovos saugumui, teritoriniam vientisumui gali kilti labai didelė grėsmė.

Svarbu: Lietuva laikosi pozicijos, kad NATO rytiniame flange turi būti sustiprintas Aljanso buvimas. (E. Ovčarenkos/BNS nuotr.)

Pretendenčių į NATO yra ir daugiau, pavyzdžiui, Bosnija ir Hercegovina.

Neatsakytų klausimų daug. Prisiminkime Vladimiro Putino ultimatumus: jis reikalavo NATO grįžti į 1997 m. situaciją, o tokiu atveju ne tik mūsų, bet net ir Lenkijos, Vengrijos, Čekijos narystė ir su tuo susiję saugumo stiprinimo veiksniai pakibtų ore, jau nekalbant apie Ukrainos ir Sakartvelo perspektyvas įsijungti į Aljansą. Pažiūrėsime, kokią poziciją NATO šalys išsakys Madrido viršūnių susitikime.

– Ar yra signalų, kad savo poziciją nesijungti prie NATO imtų persvarstyti ES, bet ne NATO šalys Austrija, Airija, Malta, Kipras?

– Prie NATO prisijungus Suomijai ir Švedijai, iš 27-ių ES šalių 23 priklausys NATO. Tai stiprus faktorius, ES taps NATO branduoliu. Tačiau Kipro stojimą į NATO nelabai įsivaizduoju dėl Turkijos požiūrio, Austrija, Malta laikosi nuošalyje, nebent Airijoje gali būti kokių diskusijų. Bet palikime tai spręsti toms šalims.

– O Šveicarija?

– Neutralumas – tradicinė jos pozicija, nemanau, kad ją pajudinsi.

– Vengrija – NATO narė, bet neretai atrodo kaip trikdys.

– NATO yra sueižėjimo, ir visi tai mato. Vengrijos ir Ukrainos dvišalių santykių darbotvarkė tampa problema ir NATO. Ilgą laiką vengrai blokavo NATO ir Ukrainos tarybos posėdžius, jie neteikia ginklų Ukrainai, priešinasi sankcijoms Rusijai ne tik NATO, bet ir ES kontekste.

Tokia realybė, bet Aljansas veikia konsensuso principu. Galima sakyti, tai problema, bet tai ir stiprybė, nes jei sprendimas priimamas, be užuolankų ir vykdomas. Tačiau tam sugaištama daugiau laiko, nei reikėtų.

Tikimasi daugiau garantijų

– Kokių sprendimų dėl mūsų gynybos garantijų Madrido susitikime galėtų tikėtis Lietuva?

– Sieksime, kad būtų patvirtintos dar patikimesnės ir konkretesnės saugumo garantijos. Tikimės, kad NATO priešakinių pajėgų dislokavimas, kuris padeda mūsų saugumui, būtų perorientuotas į priešakinę gynybą. Dabar sąjungininkų pajėgumai, kurie yra Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Estijoje, yra bataliono dydžio. Mūsų nuomone, tai turėtų būti brigada su priešlėktuvinės, priešraketinės gynybos elementais. Apskritai NATO rytiniame flange turi būti sustiprintas Aljanso buvimas. To reikalauja ne tik dabartinė situacija, bet ir istorinės aplinkybės, nes naujų NATO narių teritorijose nebuvo plėtojama Aljanso infrastruktūra, tad tai reikia kompensuoti, kad nebūtų esminių skirtumų.

Ne mažiau svarbus ir šalių, ypač JAV, nacionalinis įsitraukimas stiprinant mūsų regiono saugumą. JAV pajėgų buvimas Lenkijoje labai svarbus ir Lietuvai: NATO kontekste Lenkiją ir Baltijos šalis reikėtų laikyti kaip vieną regioną, nes taip kuriami gynybos planai, organizuojamos pratybos. Lenkijoje amerikiečiai labai stipriai įsitinklina.

Aljanso narėmis tapus Suomijai ir Švedijai, kalbant apie Suvalkų koridorių, atsiveria visai kiti horizontai.

JAV rodo lyderystę ir teikdama karinę paramą Ukrainai, ir telkdama koalicijas. Balandį Ramšteine Vokietijoje amerikiečių sukviestas 40 valstybių susitikimas buvo etapinis, suburta galinčiųjų ir norinčiųjų veikti šios krizės akivaizdoje koalicija, ir tai tapo reikšmingu signalu V.Putinui.

– Kaip vertinate Lietuvos partijų susitarimo dėl gynybos projektą, kuriame neliko nei finansavimo konkretaus procento, nei visuotinio šaukimo?

– Reikėtų įsipareigoti turėti visuotinį šaukimą ateityje. 2,5 proc. BVP, kurie dabar yra skiriami gynybai, jau yra daugiau nei vidutinis NATO įsipareigojimas, ir tai gerai. Bet, žinoma, reikėtų dar daugiau.

Dabar biudžetas gynybai smarkiai ūgtelėjęs, ir jau galėsime užkamšyti esmines spragas įsigydami šiuolaikinės ginkluotės ir įrangos, įskaitant ir infrastruktūros tobulinimą. NATO pajėgos Lietuvoje mums gyvybiškai svarbu, bet tai susiję su infrastruktūros – kelių, geležinkelių, oro uostų, uostų, per kuriuos atvyks parama, gerinimu, tam taip pat reikia lėšų.

E. Ovčarenkos/BNS nuotr.

– Kaip vertinate verslo siūlymą dėl atskiro šalies gynybos mokesčio?

– Neturiu kategoriškos nuomonės. Manau, labiau racionalu tai matyti visų mokesčių kontekste, nes jie turi būti suderinami valstybės mastu. Bet kuriuo atveju – ar sveikatos apsaugai, ar švietimui, ar kariuomenei pinigai skiriami iš biudžeto.

– Beje, gal turite kokių naujienų dėl jūsų tolesnės karjeros? Buvote minimas kaip pretendentas į svarbius diplomatinius postus, bet Prezidentas liepė „atšalti“ po politinės karjeros. Gal jau „atšalote“?

– Esu ambasadorius ypatingiems pavedimams – tai ir migracija, ir Rytų partnerystė, ir pagalba Ukrainai. Apie temperatūrą klausimas ne man, ne aš ją matuoju.