Seimo pirmininkė: M. Gorbačiovas viena ranka pravėrė laisvės langą, kita – siuntė „Omoną“

„Gorbačiovas mums, Lietuvai ir visoms Baltijos valstybėms, ar nesuvokdamas, ar dėl kitų priežasčių, pravėrė laisvės langą. Mes tuo drąsiai ir sumaniai sugebėjome pasinaudoti, tuo nustebindami ir patį Gorbačiovą. – BNS trečiadienį teigė parlamento vadovė. – Tuo pat metu jis kita ranka mums, įkvėpusiems laisvės oro, siuntė „Omono“ žudikus.“

Po 1991 metų sausio 13-ąją įvykdytos agresijos prieš taikius Lietuvos gyventojus, prasidėjo specialios paskirties milicijos dalinių – omonininkų – ir Sovietų Sąjungos kariuomenės išpuoliai prieš Lietuvos pasienio kontrolės postus ir muitines Latvijos ir Baltarusijos pasienyje. 

Tais pačiais metais liepos 31-ąją Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Medininkų poste, omonininkai užpuolė ir nušovė septynis muitinės, policijos ir pasienio pareigūnus.

Bet mums, lietuviams, jis liks davusiu įsakymą žudyti nekaltus žmones ir užgniaužti tik užgimusią Lietuvos nepriklausomybę.

Vakarų lyderiams trečiadienį reiškiant užuojautą dėl paskutiniojo Sovietų Sąjungos vadovo mirties, V. Čmilytė-Nielsen teigė negalinti jo vadinti „išskirtiniu lyderiu“.

„Galbūt Vakarų lyderiams jis atrodo kažkuo daugiau nei tik komunistų partijos funkcionierius. Bet mums, lietuviams, jis liks davusiu įsakymą žudyti nekaltus žmones ir užgniaužti tik užgimusią Lietuvos nepriklausomybę“, – sakė politikė.

M. Gorbačiovas po sunkios ligos mirė antradienį, eidamas 92-us metus.

Rusų politikas Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.

Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.

Keturių žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji šiemet kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu.

Jie siekia įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.