Kodėl dabar prireikė keisti seksualinio smurto reglamentavimą? Ko šiomis pataisomis siekiama? Kas jas palaiko, o kas kritikuoja ir kodėl? Ar siūlomi pakeitimai iš tiesų sustiprins aukų apsaugą, ar sukels naujų teisinių problemų?
„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie tai diskutavo Seimo narys Ignas Vėgėlė (toliau – I. V.), Seimo narys, Liberalų sąjūdžio atstovas Vitalijus Gailius (toliau – V. G.), smurto artimoje aplinkoje ekspertė Rugilė Butkevičiūtė (toliau – R. B.) ir Mykolo Romerio universiteto dėstytoja dr. Ramunė Jakštienė (toliau – R. J.).
– Kodėl būtent dabar reikia šių pataisų?
– V. G.: Projektas apima nemažai Baudžiamojo kodekso nuostatų. Vienas iš tikslų – senaties terminai. Jie ilginami. Patirtis parodė, kad žmonės dėl patirtos seksualinės prievartos kreipiasi ir po daugelio metų.
Turime situaciją, kai Lietuvoje gatvės pavadintos Lenkijoje pedofilu pripažinto asmens vardu. Mūsų vaikai buvo vežami pas tą žmogų į Lenkiją. Jeigu šiandien atsirastų vaikų, kurie ten buvo vežami, jie negalėtų kreiptis, o toks pedofilas nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes senaties terminas jau būtų pasibaigęs. Dabar projekte senaties terminai ilginami, kad pedofilas ir po 30 metų neišvengtų baudžiamosios atsakomybės.
Mano pirmoji byla buvo tokia, kai susidūriau su kritine situacija. Mane, kaip nusikaltimus ir nusikalstamas veikas tiriantį pareigūną, iškvietė budėtojas, nes mergaitė norėjo pranešti apie plėšimą. Mano pokalbis su ja baigėsi tuo, kad kartu nuėjome į prokuratūrą, o visas procesas baigėsi devynių asmenų patraukimu baudžiamojon atsakomybėn dėl seksualinės prievartos prieš šią mergaitę. Ji buvo apiplėšta seksualinės prievartos kontekste.
Kita situacija – budėtojas iškvietė mane į įvykio vietą, o ten atvykęs radau auką: moterį su mažamečiais vaikais namuose. Ji seksualinę prievartą patyrė negalėdama pasipriešinti ar ištarti nė vieno žodžio, nes prievartautojas atėjo tada, kai jos kūdikiai miegojo. Jis ją išprievartavo ką tik atlikęs bausmę už tai, kad prieš aštuonerius metus jau buvo panaudojęs seksualinę prievartą. Ji nesipriešino, nes tiesiog negalėjo to padaryti.
Yra daugybė nusikaltimų kvalifikavimo problemų. Naujame baudžiamajame įstatyme seksualinis prievartavimas buvo atskirtas nuo išžaginimo. Pirmajame etape už seksualinį prievartavimą – įsiskverbimą į kūną ne vaginaliniu būdu – buvo numatyta apgailėtinai maža sankcija. Tik vėliau ji keitėsi. Dėl daugelio veikų sankcijas reikia griežtinti.
– Manoma, kad kai kuriose veikose sankcijos švelnėja. Kas kritikams kelia nerimą?
– I. V.: Visu šiuo paketu keičiami visi nusikaltimai seksualinio apsisprendimo laisvei. Tai nėra vieno konkretaus straipsnio pakeitimas. Tai yra keletas straipsnių, kuriais kodeksas reguliuoja laisvą seksualinį apsisprendimą.
Dabar keičiama visa seksualinio apsisprendimo laisvės logika. Iš esmės asmuo, kuris yra kaltinamas, turi prisiimti įrodinėjimo naštą, kad taip nebuvo. Tarkime, „Me Too“ atveju prisimename, kiek buvo kaltinimų, kad kažkas kažką padarė. Vėliau paaiškėdavo, kad tai buvo netiesa, o žmogus būdavo apkaltinamas po ilgo laiko.
Jeigu turime omenyje sąžiningą nukentėjusį žmogų, naujieji pakeitimai būtų labai geri. Tačiau neturime atmesti fakto, kad yra ir daug nesąžiningų žmonių.
Šiame pakete yra ir tokių įdomių dalykų kaip santuokinio išžaginimo pripažinimas nusikaltimu. Ir vėl kyla klausimas: vadinasi, dabar sutuoktiniai turės turėti vienas kito sutikimą?
– Ar po šių pataisų gyvenimas pedofilams palengvės, nes pakaks gauti vaiko sutikimą?
– R. B.: Dabartinis Baudžiamojo kodekso reguliavimas sako, kad jeigu su mažamečiu asmeniu iki keturiolikos metų atliekami bet kokio pobūdžio seksualiniai veiksmai, tai laikoma seksualine prievarta, nes toks asmuo yra bejėgiškos būklės.
Kaip yra teismų praktikoje? Kartais matome užuominų, kad net tada, kai vaikui yra trylika ar keturiolika metų, vis tiek vertinama jo branda. Tai yra visiška nesąmonė.
Dabar siūloma tai keisti ir stiprinti nuostatą, kad nereikės įrodinėti, ar trylika ar keturiolika metų asmuo yra pakankamai brandus, nes jokių seksualinio pobūdžio veiksmų su juo nebus galima atlikti.
– Kodėl šios diskusijos reikėjo?
– R. B.: Manau, kad tai tiesiog noras gauti politinių dividendų. Ši diskusija galėjo atsirasti todėl, kad siūlomo 150 straipsnio pirmoje dalyje kalbama apie sutikimą, tačiau tai yra atskirta nuo vaikų.
Siekiama, kad sutikimo sąvoka atsirastų tik vyresniems nei keturiolika metų asmenims ir galiotų iki aštuoniolikos metų. Dabar teisinis reguliavimas sako, kad iki keturiolikos metų asmuo yra bejėgiškos būklės, nuo keturiolikos iki šešiolikos metų asmuo yra pilkojoje zonoje, o nuo šešiolikos metų laikoma, kad nepilnametis gali duoti sutikimą dėl intymių santykių.
Dabar kalbame apie vyresnius paauglius, kuriems seksualinio smurto atveju reikia įrodyti, kad jie nedavė sutikimo – kad juos mušė, svaigino ir panašiai.
– Kokios bus šių pakeitimų pasekmės?
– R. J.: Pakeitimų tikslas tikrai nėra palengvinti darbą teisėsaugos institucijoms. Atvirkščiai, pakeitimų tikslas yra atsižvelgti į nukentėjusiųjų patirtis, kurias sukelia labai specifinė smurto forma.
Tai reiškia, kad teisinius mechanizmus, įskaitant baudžiamosios teisės instrumentus ir procedūras, siekiama pritaikyti prie šios smurto specifikos. Užduotis teisėsaugai kaip tik tampa sunkesnė. Tai kelia papildomų kompetencijų poreikį, nes pareigūnai turi turėti specialių žinių ir būti specialiai apmokyti.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)