Imitacinė demokratija ir autoritarizmo bruožai Politologijoje terminas „imitacinė demokratija“ (angl. façade democracy arba pseudo-democracy) apibūdina valstybę, kurioje formaliai egzistuoja demokratinės institucijos – rinkimai, parlamentas, laisva spauda – tačiau jos nesuteikia realios politinės alternatyvos ar galios keitimo mechanizmo. Levitsky ir Way (2010) bei Andreas Schedler (2002) pabrėžia, kad imitacinėje demokratijoje rinkimai yra nuspėjami, žiniasklaida – šališka, o opozicija – stigmatizuojama ar marginalizuojama. Tokioje sistemoje valdžia nėra perimama jėga ar atšaukiama demokratinėmis procedūromis, bet ji išlieka dėl galios koncentracijos, informacinės kontrolės bei selektyvaus teisingumo taikymo.

Ši situacija tampa dar grėsmingesnė, kai viešosios kritikos adresatai yra aiškiai selektyvūs. Teisėsaugos institucijos dažnai taiko padidintą dėmesį opozicijai (dabar ypač socialdemokratams), o tuo pat metu skandalai susiję su TS-LKD aplinka ne tik neištyrinėjami iki galo, bet dažnai ir ignoruojami ar nutraukiami. Tuo tarpu žiniasklaida – ypač viešasis transliuotojas LRT – kartu su įtakingais nuomonės formuotojais, tokiais kaip Andrius Tapinas, dažnai veikia ne kaip nepriklausomi stebėtojai, bet kaip režimo gynybinė grandis. Tai kuria struktūrinę nelygybę politinėje konkurencijoje ir mažina tikėjimą, kad valdžia gali būti pakeista demokratiniu būdu.

TS-LKD, kaip dominuojanti partija, įgijo ne tik administracinės, bet ir kultūrinės galios bruožų. Kai didžioji dalis žiniasklaidos, intelektualų ir viešųjų veikėjų remia vieną pasaulėžiūrą, opozicija netenka erdvės. Opozicinės partijos (LSDP, LVŽS, NA) dažnai vaizduojamos kaip populistinės ar moraliai nelegitimios. Tai primena politologės Barbara Geddes (1999) analizę apie autoritarinių partijų polinkį marginalizuoti alternatyvas, neatsakant į jų kritiką, bet delegitimuojant jų teisę egzistuoti. Imitacinė demokratija, kaip apibūdina Levitsky ir Way (2010), pasižymi tuo, kad išlaiko formalią demokratinę struktūrą – rinkimus, parlamentą, laisvą spaudą – tačiau šios institucijos tarnauja ne piliečių atstovavimui, o režimo stabilumui. Lietuvoje vis dažniau matome, kad protestai tampa „neteisėtu“ elgesiu, o žiniasklaida – ne dialogo, o kontrolės įrankiu. Tai dar nereiškia, kad Lietuva jau tapo autoritarine valstybe, bet signalizuoja demokratijos turinio ištuštėjimą.

vis labiau ryškėja atotrūkis tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Tad ar Lietuvos demokratija išlieka reali, ar tampa imitacine, ir ar partinė sistema nejuda link funkcinės monopolizacijos, kurioje tik viena ideologinė kryptis turi visavertį balsą visų kitų sąskaita? Protestų marginalizavimas ir kriminalizavimas, ypač po 2021 m. įvykių prie Seimo, rodo tendenciją riboti netradicines arba spontaniškai einančias „iš apačių“ pilietines išraiškas. Pasak politologo Juan J. Linz (1975), demokratijos stabilumas priklauso ne tik nuo institucijų, bet ir nuo piliečių galimybės jaustis politiškai reprezentuojamais. Kai dalis piliečių laikomi „marginalais“ ar „grėsme valstybei“, nutrūksta pasitikėjimas valstybės institucijų neutralumu. Kritikams dažnai klijuojamos etiketės: „tamsuoliai“, „prorusiški“, „konspirologai“. Tai riboja galimybes konstruktyviai diskutuoti ir atspindi Nancy Fraser (1990) aprašytą viešosios erdvės suskaldymą į „teisėtus“ ir „neteisėtus“ balsus.

Ar Lietuvos demokratija tampa imitacine? Pastarųjų mėnesių įvykiai (nuolatinis R.Žemaitaičio ir jo partijos pjudymas, kaltinant visomis „bausiausiomis nuodėmėmis”, mėginimai P.Gražulį išmesti iš EP, G.Palucko vyriausybės nuvertimas, naujausi reitingai, skelbiantys, kad rinkėjai neva norėtų matyti I. Šimonytę premjerės vaidmenyje, TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio pirmininkų kreipimasis į prezidentą prašant atnaujintoje koalicijoje neleisti dalyvauti „Nemuno aušrai” ir t.t.) kelia klausimus apie piliečių dalyvavimo demokratiniuose procesuose galimybes ir ribas. Gal jų balso išvis nebereikia, jeigu elitas, net ir likęs opozicijoje, bet kada pasiruošęs jį atmesti, ignoruoti ar peržiūrėti savo naudai?

Žmogaus kalbos akcentas tikrai neatsiranda būnant svečiuose ar atostogaujant pas gimines. Jis formuojasi priklausomai nuo to, kokia kalba nuo mažens pastoviai buvo šnekama namie su tėvais, o ypač su mama. Suprantama, kad po vedybų mama priėmė savo sutuoktinio tikrai gražią lietuviška pavardę.

Man susidaro nuomonė kad mūsų valdžioje pradeda peštis žydai su ukrainiečiais. Juk akivaizdu kad Lietuvos didžiausias patriotas yra lietuvis, kurio šaknys Lietuvoje, kuriam ši šalis be galo brangi, Tai jo protėvių žemės. Toks ir turi būti premjeras, o ne iš Ukrainos ir Rusijos kilus moteris. Kas jai ta Lietuva?

atsikratykime s u g e d u s i ų KONSERVŲ ir ....gyvenimas iš karto pagerės -- tai patvirtina kauniečiai ,išsivalę visas miesto viešąsias erdves nuo dvokiančių KONSERVŲ.

Karjiera-kosminiu greičiu.

kaip ji atstovavo miškininkams,bet jos ,,gynimo,,laikotarpiu darbuotojų skaičius sumažėjo daugiau,nei per pusę.

ilgai kompromato nera bando ikast bet niekaip

Manau mama greit verks nes jinai neilgai bus.

Labai daug dėmėsio skiriama.Kaip tvarto broileris įpėdinis komunisto anukas pareigas gavo tiek daug neskirė dėmėsio

mamyte pavojus,jei dirbs kaip Šiman,gali ir sėsti,nes vieną kartą ateis jiems galas.