„Jeigu partija sakys, kad šitoje situacijoje reikia būtent manęs, būtent mano patirties – tai aš tikrai nekrūpčiosiu ir nežvilgčiosiu per petį“, – interviu Eltai sakė I. Ruginienė.

To, kad neturi ilgesnės darbo politikoje patirties, ministrė nesureikšmina. Anot jos, panašių priekaištų ji girdėdavo ir anksčiau imantis naujų pareigų.

„Tas vyko kandidatuojant į Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko poziciją, lygiai tokios pat kalbos buvo, kad jauna, nepatyrusi, per siauro akiračio, per silpna, kai atėjau į politiką ir ministeriją. Tą patį kalbėjo tie patys žmonės. Tačiau konfederacijoje neįvyko katastrofa. Lygiai taip pat kol kas nėra katastrofos ministerijoje“, – sakė ministrė, neslėpdama, kad jaučia tiek partijos, tiek Prezidentūros paramą.

Visgi kol kas kalbėti apie aiškesnes galimas permainas valdančiojoje daugumoje I. Ruginienė neskuba. Ministrė nekomentuoja, ar tapusi premjere būtų linkusi atsisveikinti su „aušriečiais“ ir ieškoti naujų koalicijos partnerių. Konkrečiau ji kalba tik apie Sauliaus Skvernelio demokratus, nepagailėjusius kritikos krašto apsaugos ministrei Dovilei Šakalienei. Pasak jos, taip subrendę partneriai nesielgia.

„Tai yra nedovanotina“, – sako ministrė, nepabijodama kritiškai įvertinti ir kai kurių G. Palucko sprendimų aiškinantis dėl į viešumą iškilusių ir iš posto išvertusių skandalų.

„Klaida buvo padaryta apkaltinus žurnalistus, nes, man atrodo, nė vienas žurnalistas čia tikrai nėra kaltas. Nereikėjo stoti į karą su žurnalistais“, – sakė I. Ruginienė.

– Ministre, jums dar atostogaujant, o G. Paluckui dar nepaskelbus savo sprendimo trauktis iš premjero pareigų, ELTA rašė, kad esate sąraše tarp realiausių kandidatų tapti naująja Vyriausybės vadove. Daug kam tai buvo netikėta žinia. Ar jums taip pat buvo netikėta, kad esate referuojama kaip pretendentė?

– Man irgi buvo visiškai netikėta. Taip pat siurprizas ir netikėtumas buvo tai, kaip  toliau vystėsi šis klausimas. Daugelis portalų įdėjo apklausas (kas turėtų būti premjeras – ELTA) į socialinius tinklus ir tos apklausos buvo iš esmės į vienus vartus. Aš sulaukiau didžiulio visuomenės palaikymo.

– Bet jūs suprantate, kad tai nėra reprezentatyvios apklausos – ten, kur reikia padėti arba laiką, arba širdutę.

– Taip, aišku, kad nėra, bet, kita vertus, aš net negalėjau įsivaizduoti, kad net ir tokiose apklausose... Vis dėlto, tai yra nacionaliniai portalai ir jų žinios skaitomos ganėtinai plačiai. Man buvo visiškas siurprizas.

– Gal žmonės dėkoja už antrosios pensijos pakopos dalykus?

– Sunku pasakyti, bet tai, matyt, yra man ženklas, kad aš iki šiol ėjau teisinga kryptimi. Man tas balsavimas įpūtė daugiau drąsos eiti su dar ryžtingesniais pasiūlymais.

– Prieš paskutinį 19-osios Vyriausybės posėdį, kada buvo išmontuotas G. Palucko sumontuotas darinys, jūs žurnalistams komentavote apie savo galimą kandidatūrą į premjeres, jeigu situacija susidėliotų atitinkamai. Bent jau aš supratau, kad svarstote – galbūt I. Ruginienė galėtų peršokti iš ministerijos Vivulskio gatvėje į Vyriausybę?

– Čia ne tiek mano vertinimas yra svarbus. Labai svarbus yra pačios partijos matymas ir vizija. Labai džiaugiuosi, kad dabar partijos viduje vyksta demokratinis procesas, kuomet skyriai tikrai aktyviai dalyvauja, ir jau girdžiu iš įvairių skyrių, kad partijos nariai balsuoja, diskutuoja, turi savo posėdžius ir aktyviai aptarinėja šį klausimą. Tai man labai svarbu sulaukti pačių skyrių ir partijos vertinimo bei nuomonės. Matyt, tai ir bus pagrindinis atspirties taškas. Kaip bebūtų, partija turi rimtai apsvarstyti ir nuspręsti, kas turi būti tas žmogus, kuris padarys naują pradžią, atsinaujinimą.

– Taip, bet klausimas yra: ar nori, ar nenori būti ministru pirmininku? Kaip sako Mindaugas Sinkevičius, nuodėmė yra geisti svetimos ministerijos, bet juk nuodėmė nėra pasakyti, kad noriu tapti ministre pirmininke.

– Į šį klausimą reikia atsakyti taip – aš nebijau prisiimti atsakomybės. O tas noriu nenoriu... Man tai panašu į tai, kai ateini į turgų: ar nori pirkti braškių, ar nenori.

– Bet tai duoda aiškumą. Ponas Juozas Olekas sako labai aiškiai: jeigu partija pasakys, aš turiu ir kompetencijų, ir noro būti ministru pirmininku. Ar I. Ruginienė gali taip pat pasakyti: jeigu partija pasitikės manimi...

– Aš prisiimsiu atsakomybę ir dirbsiu maksimaliai gerai, kaip tą dariau iki šiol. Iš visos širdies ir atsidavus Lietuvai.

– Dirbtumėte ministre pirmininke?

– Noriu ar nenoriu... Kai žmonės pasisako, kad nori kažkokios pozicijos, tai toks jausmas, kad nesvarbu, kokie darbai ir aplinkybės, tiesiog nori užimti kėdę. Aš atėjau į ministeriją su lygiai tokiu pačiu nusiteikimu ir manau, kad ir toliau išlaikysiu tokį savo veidą, pirmiausia, galvodama apie darbus.

– Bet ar įsivaizduotumėte save šitoje vietoje?

– Jeigu partija sakys, kad šitoje situacijoje reikia būtent manęs, būtent mano patirties – tai aš tikrai nekrūpčiosiu ir nežvilgčiosiu per petį.

– Ar jaučiate partijos paramą? Iš viso yra trys realiausi kandidatai: jūs, ponas J. Olekas ir ponas M. Sinkevičius. Pastarieji du yra kur kas giliau į partiją įsigyvenę. Jūsų įsitinklinimas partijoje dėl objektyvių priežasčių yra kur kas menkesnis. Ar jūs jaučiate šiuo metu partijos palaikymą? Aš net neabejoju, kad apie tai yra diskutuojama.

– Tam tikrą palaikymą tikrai jaučiu. Skyriai dabar svarsto, daro išvadas, man šis procesas labai įdomus ir labai norėtųsi išgirsti rezultatus. (...) Ko man labiausiai pritrūko per tuos 8 mėnesius – tai laiko. Laikas buvo pats svarbiausias elementas, dėl kurio neturėjau realaus šanso artimiau sukontaktuoti su tam tikrais skyriais ir partiečiais. 8 mėnesiai tai yra tikrai nedidelis laikas. Aš aktyviai pradėjau lankytis savivaldybėse, susitikinėjau su žmonėmis, bet man tiesiog pritrūko laiko galbūt apimti didesnę partijos dalį. Labai tikiuosi, kad matant, jog mano pavardė atsirado sąraše, tai reiškia, kad tam tikrą žmonių grupę aš savo darbais įtikinau.

– Ar jaučiate paramą iš kitų institucijų? Prezidentūra yra irgi svarbus veikėjas. Galbūt teko jau papietauti, pakalbėti?

– Ne, man tikrai neteko, bet aš manau, kad tokie dalykai ateina savo laiku. Su prezidentu man teko ne vienąkart susitikti. Prieš ateinant į ministro poziciją su prezidentu esame kalbėję ir daug bendradarbiavę per šiuos 8 mėnesius. Palaikymą tikrai jaučiu ir, kaip sakau, tas mane stebina, tas man buvo visiškas siurprizas.

– Tai džiugina ar gąsdina?

– Tikrai negąsdina. Man atrodo, kad dirbdamas ministru neturi prabangos bijoti.

– Jei jau apie baimes. Bandau apibendrinti kelių dienų besiformuojantį diskursą dėl galimos jūsų kandidatūros į premjeres. Vienas iš dažniau minėtų trūkumų – patirties stoka. Esate jauna ir atitinkamai patirčių mažiau. Tuo labiau kad nemažą laiko dalį dirbote su profsąjungomis, buvote Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke. O konkrečių politinių pareigų neturėjote.

– Tokios kalbos man nieko naujo. Per savo gyvenimą tokių vertinimų girdėjau nuolatos prieš priimant tam tikrą sprendimą. Tas vyko kandidatuojant į Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko poziciją, lygiai tokių pat kalbų buvo, kad jauna, nepatyrusi, per siauro akiračio, per silpna, kai atėjau į politiką ir ministeriją. Tą patį kalbėjo tie patys žmonės. Tačiau konfederacijoje neįvyko katastrofa. Lygiai taip pat kol kas nėra katastrofos ministerijoje. Tai reiškia, kad daugelis išankstinių vertinimų nepasiteisino.

– Naujasis premjeras, kas jis bebūtų, jis sulauks ypatingo dėmesio. Pirmiausia dėl to, kad G. Paluckas pasitraukė nesuvaldęs turinio iš savo spintos. Ar jūs nebijote, kad kažkas, pasiknaisiojęs jūsų spintoje, atras kažką tokio, kas vėliau verstų raudonuoti?

– Aš nebijau. Tai, be abejo, yra nemalonu. Matyt, tai yra antra medalio pusė, su kuria susiduria politikas ir ypač politikas, kuris projektuojamas į vieną ar kitą svarbią poziciją. Žinote, gyvenime, atrodo, stengiausi viską daryti sąžiningai ir nuoširdžiai. Bet situacijų gali būti įvairių, vertinimų gali būti įvairių, ir puikiai žinome, kai atsiranda įvairių politinių kovų ir žaidimų, tai negali išvengti ir įvairių apkalbų. Tą pradedu jausti ir dabar. Bet išvada yra ta – jeigu gyvenime bijočiau vieno ar kito klausimo, tai, matyt, tikrai negalėčiau dirbti nei konfederacijoje, nei ministerijoje.

Nereikėjo stoti į karą su žurnalistais.

– O kodėl atsistatydino premjeras G. Paluckas? To klausiu dėl to, kad jūsų partijoje susiformavo toks naratyvas: užpuolė G. Palucką. Štai, yra premjeras, kuris daro gerus darbus, Vilija Blinkevičiūtė prašo Dievo sveikatos jam... Bet štai, suprask, žiniasklaida užpuolė ir kas galėtų dabar ištverti tokį spaudimą. Tačiau yra ir kitas naratyvas, kuris sukosi už LSDP partijos ribų, pavyzdžiui, Demokratų „Vardan Lietuvos“ partijoje. Jų mintis, kad premjeras turėjo pasitraukti, nes objektyviai susimovė. Kurioje pusėje jūs?

– Aš jokioje pusėje. Situacija susiklostė taip, kaip susiklostė. Ne vieną kartą sakiau, kad mano artimiausias kontaktas su premjeru buvo kaip su vadovu darbo aplinkoje. Darbo aplinkoje tikrai su juo buvo malonu ir konstruktyvu dirbti ir aš tikrai negaliu jam pasakyti nė vieno priekaišto. O visa tai, kas atsitiko ir kaip susiformavo aplinkybės, dėl kurių jis atsistatinėjo, tai yra asmeniniai dalykai.

– Ar tikrai tik asmeniniai? Premjeras yra veidas, duoda toną Vyriausybei.

– Žmogus priėmė sprendimą. Šiai dienai aš nesigręžiočiau atgal. Mes esame tokiame taške, kad turime galvoti, o kas toliau. Ir žinant tai, kad šiandien šaliai reikia ypatingo stabilumo, ramybės ir saugumo, tai mes ir turime susikoncentruoti ties pagrindiniais tikslais.

– Ar sutiksite su G. Palucko paskutiniame posėdyje pasakyta fraze, kad 19-oji Vyriausybė neturi dėl ko gėdytis?

– Aš iš dalies sutiksiu, nes jeigu paimtume atskiras ministerijas, tai per 8 mėnesius tikrai nuveikta nemažai darbų. Taip, buvo įvairių niuansų, kuriuos galbūt galima buvo padaryti kitaip, bet iš esmės vertinant ministrų darbą galima konstatuoti, kad buvo laikomasi programos ir pagrindiniai darbai per pavasarį buvo padaryti.

– Jeigu gerai pamenu, ponas M. Sinkevičius tarsi ir atsiprašė už premjerą.

– Taip, net ne už premjerą, bet jis, kaip dabar esantis partijos pirmininkas, manau, padarė labai teisingą žingsnį. Šiai dienai niekas nesigręžioja į praeitį. Kas nutiko, tas nutiko. Šiai dienai reikia kuo greičiau priimti svarbius sprendimus, stabilizuoti padėtį, turėti naują Vyriausybę ir judėti rudenį su darbais.

– O jūs pono G. Palucko vietoje – klausiu dėl to, kad mes kalbame apie jūsų projekciją premjero pareigose, – ar būtumėte pasielgusi kitaip, ar būtumėte greičiau priėmusi sprendimą trauktis iš Vyriausybės vadovės pareigūnų?

– Pirmiausia būčiau atsakiusi į klausimus. Man atrodo, kad yra svarbu, kai tau užduodamas klausimas, į jį atsakyti. Ir jeigu negali atsakyti, tada reikia priimti sprendimą. Klaida buvo padaryta apkaltinus žurnalistus, nes, man atrodo, nei vienas žurnalistas čia tikrai nėra kaltas. Nereikėjo stoti į karą su žurnalistais. Mano vertinimu, jeigu tai būčiau aš (bet aš labai nenorėčiau ir tikiuosi, kad niekada nebūsiu tokioje situacijoje), atsakyčiau į klausimą, kad ir kokia ta tiesa būtų nemaloni, nes toliau seks, jeigu pradėsi išsisukinėti, daug didesni nemalonumai.

– Pataisykite, jeigu ne taip jus suprantu. Jūs būtumėte greičiau priėmusi sprendimą trauktis?

– Žinokit, sunku pasakyti, nes neįsivaizduoju, kaip turi jaustis žmogus tokioje vietoje, nes situacija labai sudėtinga. Ji prasidėjo nuo labai senų laikų. Kai kuriuos faktus sunku prisiminti. Bet kaip ir sakiau, aš net ir čia, ministerijoje, stengiuosi laikytis tokio stiliaus, kad jei tau uždavė klausimą, tu turi į jį atsakyti.

– Yra jau ne kartą kelta tema, kurią ponas J. Olekas ir ponas M. Sinkevičius jau aptarė – tai naujo premjero atnešti pokyčiai koalicijoje. Jeigu jūs taptumėte Vyriausybės vadove, ar matytumėte poreikį perkrauti koaliciją?

– Kol kas neverta diskutuoti apie tai. Man atrodo, kad mes pirmiausia turime susikoncentruoti ties premjero pavarde. Turime kuo greičiau ją turėti. Turime turėti aiškumą ir tą pateikti tiek visuomenei, tiek prezidentui ir po to Seimui. Toks turi būti pirmas žingsnis. Antras žingsnis turi būti, kad visi tolesni darbai turėtų būti formuojami siekiant vieno rezultato – stabilizuoti padėtį ir užtikrinti visišką saugumą Lietuvos gyventojams. Šiai dienai niekas nenori tos situacijos, kad prasidėtų ginčai, o procesas užsitęstų. Visi nori greitų sprendimų, kad artimiausioje ateityje, kai pradės Seimas dirbti, jau galėtume tęsti suplanuotus darbus.

– Vis dar gyva diskusija, ar klaida buvo eiti į koaliciją su „aušriečiais“. Kaip suprantu, į šį klausimą neatsakysite?

– Žinokit, diskusijų visokių yra. Ar klaida „valstiečius“ pasiimti, ar klaida yra su S. Skverneliu eiti? Tai tokių viduje diskusijų yra daug, bet šiandien svarbiausia susikoncentruoti, jog per dvi savaites atsirastų premjeras. O jau tada nauja Vyriausybė, tada diskusijos dėl koalicijos. Neabejotinai su koalicijos partneriais reikės kalbėtis apie šitą situaciją.

– Klausimas, kas tie koalicijos partneriai bus, ar bus tie patys. Aš suprantu, kad pirmiausia norėtumėte pasikalbėti su esamais koalicijos partneriais.

– Palaukite, aš esu ministrė. Turėsime kitą premjerą ir jam užduosite tuos klausimas. Jeigu partija išreikš visišką pasitikėjimą manimi, tai tada, matyt, susitiksime dar kartą ir aptarsime šituos klausimus.

– O kalbant apie Vyriausybę. Būtent S. Skvernelio vedama partija „Vardan Lietuvos“ atakuoja vieną ministeriją – Krašto apsaugos. Jūs suprantate, kodėl tai yra daroma?

– Tai yra nedovanotina. Man atrodo, kad koalicijos partneriai turėtų sutarti dėl bendrų koalicijos principų. Aš nesuprantu šito proceso, nes aš, kaip ministrė, lygiai su ta pačia partija turiu visiškai kitokį santykį. Ir čia noriu pažymėti Liną Kukuraitį, Tomą Tomiliną. Su jais, jeigu kalbame apie antrąją pensijų pakopą, šie 8 mėnesiai mums buvo ypač aktyvūs. Matyt, negirdėjote, kad mes būtume apsižodžiavę, kad būtume vienas kitą pavadinę kažkokiu epitetu, nors tarp mūsų ir buvo visokiausių ginčų. Taip dirba koalicijos partneriai, taip dirba subrendę koalicijos partneriai. Faktai rodo, kad čia ne apie partiją eina kalba, o daugiau apie asmenybes.

– Gali būti, kad tas neapibrėžtumo laikotarpis, kada premjeras buvo demokratų spaudžiamas trauktis, sukūrė tam tikrą toksiką, kurią galbūt bus sunku išvėdinti, išpūsti iš dabartinio koalicinio formato?

– Man atrodo, kad kiekvienas politikas, užimdamas labai svarbų postą komitete, turi įsivertinti, kaip jis atrodo viešojoje erdvėje ir ką visuomenė galvoja apie šitą situaciją. Tokioje srityje, kaip gynyba, šiandien visuomenė nori saugumo jausmo, ji nori jaustis saugiai, kad būtų sukoordinuoti veiksmai, kad mes turėtume tam tikrą planą. Todėl apsižodžiavimai arba nuotaikų pasikeitimai to saugumo jausmo neprideda.

– Ar man susidaro klaidingas įspūdis, bet klausantis jūsų ir kitų socialdemokratų – tai pakritikuoti, pašpilkuoti ir subarti ar apie S. Skvernelio raudonąsias peržengtas linijas pakalbėti yra lengviau, nei tą patį padaryti kalbant apie Remigijų Žemaitaitį. Ar nėra taip, kad viršų paėmė matematinė aritmetika: tiesiog „Nemuno aušros“ galvų yra daugiau nei demokratų?

– Aš taip nevertinčiau. Man atrodo, kad čia turi atsakyti tie žmonės, kurie pradėjo. Jeigu kalbame apie G. Jeglinską, tai tikrai ne socdemai pradėjo špilkuoti, o jis pats. Ir dėl to tikrai, žinodama ir vertindama jo patirtį, kviesčiau ta patirtimi pasidalinti darant realius darbus.

– Jeigu sukristų kortos taip, jeigu gyvenimas pareikalautų, kad jūs stotumėt prie Vyriausybės vairo, kokia būtų premjerė I. Ruginienė? Kairesnė, negu buvo, tarkime, G. Paluckas?

– Man atrodo, kad bus labai sunku mus palyginti, nes mes visiškai esame skirtingi žmonės. Ką iš tikrųjų galiu pasakyti, kad aš tikrai savęs nelaušiu ir nebūsiu kažkuo kitu, nei esu iš tikrųjų. Panašūs klausimai mane lydėjo ir ateinant į ministeriją. Tai noriu pasakyti, kad aš intensyviai ir aktyviai dirbu ties tuo, kad išlaikyčiau save tokią, kokia ir esu.

– Klausimas ir yra, kokia yra I. Ruginienė. Man teko girdėti apie jūsų vertinimą galimai premjero pozicijoje: vieni sako, o, gal ir gerai. Tačiau kiti sako – neduok Dieve, I. Ruginienė. Esą ji ateitų su griežtesne kairesne pozicija.

– Bet negali neigti fakto, kad tai yra kairiųjų Vyriausybė. Kad ir kaip kas kritikuotų, bet mano kryptis išlieka ta pati – gyventojų gerovė per socialinį ramstį. Aš kalbu ne tik apie socialines garantijas, bet ir apie viešąsias paslaugas, kokybiškas viešąsias paslaugas ir lygiai taip pat apie saugumą. Mano empatiškumas, mano atjauta, ji visada lydės mane ir visada bus su manimi. Tikrai esu visapusiškas žmogus, aš moku daryti ir griežtesnius sprendimus, bet kartu jie visada bus nukreipti į kiekvieno gyventojo gerovę.

– Įsivaizduokite tiesę, kurią nubrėžė G. Paluckas: jūs būtumėt kairesnė, ar laikytumėte status quo?

– Kairumas mūsų labai panašus, bet ką aš daryčiau šiek tiek kitaip... Kad ir kaip atrodytų nuvalkiota frazė – socialinis dialogas man bus labai svarbu. Tai pradėjau daryti ministerijoje, tą tęsčiau ir toliau. Tai reiškia, kad socialiniai partneriai, mano požiūriu, turės būti įtraukti labiau, nevyriausybinės organizacijos turi būti strateginis ir stiprus partneris visai Vyriausybei.