– Pone Valatka, žiūrint paskutinius apklausų duomenis matyti, kad socialdemokratai, vis dar populiariausia partija. Tačiau bendrai partijos populiarumas mažėja, o jos pirmininko Algirdo Butkevičiaus – ypač ženkliai. Kaip manote, kokios partijos galimybės pasiekti geriausią rezultatą šiuose rinkimuose, abiejuose turuose?

– Jei reikėtų statyti lažybose už pirmą vietą, tai nesiryžčiau už socialdemokratus statyti didelės sumos. Apskritai Lietuvos visuomenė yra tokia inertiška. Jei anksčiau pokyčiai būdavo greiti ir staigūs, tai dabar ta inercija tęsiasi jau kokius 4-5 mėnesius.

– Kritimo tendencija yra pavojinga, tai norite pasakyti?

– Taip, bet paskutinis mėnuo, ar tiksliau savaitė, kai jau nebebūna jokių sociologinių apklausų, tai būdavo didžiausias pokytis ir dažniausiai ne į naudą tiems, kurie buvo valdžioje. Bet prisiminkime praėjusių rinkimų rezultatus: konservatoriai, kurie buvo valdžioje per pačią krizę – jų rezultatas neypatingai daug skyrėsi nuo tada, kai jie užėmė pirmą vietą. Taigi, visko gali būti. Man tik vienas šių rinkimų bruožas yra labai įdomus: jei dabar pereičiau per miestą, peržiūrėčiau portalus, Facebook`ą ir man reikėtų parodyti, kad vyksta rinkimai, aš nerasčiau argumentų. Vienu metu buvo pasirodę visokie Majauskų portretai, t. y. konservatorių, bet dabar ir tie išnyko. Toks įspūdis, kad po Eligijaus Masiulio ofenzyvos, Vytauto Gapšio ofenzyvos, net ir tie, kurie turėjo pinigų, juos užkasė kur nors sode giliai po obelimi ir nutarė geriau nieko neveikti, kad tik prie jų nelįsti. Tai iš esmės politika ir taip buvo nusususi, tai dabar jos nebėra išvis. Na, nebent paskutinis mėnuo parodys kitaip.

– Pone Gaidy, grįžkime prie socialdemokratų. Ar ta tendencija, apie kurią kalba R. Valatka išties tokia pavojinga?

– Tikrai, jie per gana trumpą laiką prarado trečdalį savo balsų. Tai yra vienas iš trijų didžiausių pokyčių, šalia valstiečių iškilimo ir Liberalų sąjūdžio kritimo. Kas bus pirmas, kol kas tikrai sunku pasakyti. Kaip taisyklė, ta kritimo tendencija yra labai pavojinga. Teko bendrauti su užsienio ekspertais, tai pamenu tokį sakinį, kad nesvarbu, koks tai yra taškas, tiesiog paimkime liniuotę ir pažiūrėkime, kas bus per rinkimus. Yra toks liniuotės dėsnis.

– Pirma vieta rinkimuose nėra tik tam tikras lenktynių momentas, tai ir tarsi nerašyta teisė imtis politinės iniciatyvos ir pradėti kurti būsimą valdžią, koaliciją. Pone Bruveri, kas jūsų nuomone turi didesnes galimybes užimti pirmąją vietą? Valstiečiai, socialdemokratai ar Tėvynės sąjunga?

– Iš to trejetuko, kuris greičiausiai ir turėtų užimti prizinę pakylą, aš mažiausiai statyčiau už valstiečius.

– Kodėl? Dėl to, kad neturi kandidatų apygardose?

V. Bruveris: Manau, kad užimti pirmą vietą vis dar geresnius šansus turi socialdemokratai. Aišku, ta kritimo tendencija, tai, kad jie nebeturi jokios vidinės potencijos, noro ir valios kovoti dėl išlikimo valdžioje tikrai atrodo labai pavojinga. Ji ypač bus pavojinga, jei rudenį teisėsauga pasibels į raudona socialdemokratine rože puoštas duris. Tai būtų galutinis smūgis. Bet žiūrėdamas į dabartinę konjunktūrą, manau, vis dar didesnius šansus laimėti pirmą vietą turi socialdemokratai, antrą – konservatoriai, trečią – valstiečiai ir žalieji. Visuose rinkimuose daug lemia vienmandatės apygardos, bet šituose lems ypatingai daug. O valstiečiai ir žalieji iš šio trejetuko vienmandatėse turėtų būti silpnesni už pirmąsias dvi sistemines partijas. Nors bendras atotrūkis tarp visų partijų turėtų būti labai nedidelis.

– Liberalai krito taip, kaip dar  turbūt nei viena partija istorijoje per tokį trumpą laikotarpį. Pone Gaidy, ar pastebite, kad ta partija atsigauna? Šioks toks atsigavimas matosi, bet ar jis gali būti dar didesnis?

– Liberalai turbūt negrįš į tas pačias aukštumas, kaip buvo. Bet pirmas šokas praėjo, kai buvo 5-5,5 proc., paskutinė apklausa rodo apie 9,5-10 proc. Liberalų sąjūdis turėjo efektą kitiems dalykas. Žiūrint Eurobarometro apklausose, kurios kaip tik vyko praėjus savaitei po tų įvykių, tai labai krito subjektyvūs  rodikliai – Lietuvos vertinimas, pasitikėjimas savimi, ar žmonės patenkinti gyvenimu. Pasimatė toks nusivylimas. Ne tik gyventojai nusivylę, bet ypač gyvenimu nusivylę politikai, kurie pasyvūs, nelaimingi.

V. Bruveris: Siūlyčiau labai didelio liberalų atsigavimo nesitikėti, nes nepamirškime kad dar niekas nesibaigė, tebekabo. Rudenį vėl skambės klausimai „Iš kur pinigai? Kam? Kieno?“ ir tada vėl liberalų reitingai kris.

– Kita politinė figūra – Gabrielius Landsbergis. Šio politiko populiarumas auga labai neženkliai. Vienos populiariausių partijų pirmininkas netampa aiškiu politiniu lyderiu, pone R. Valatka?

– Gyvenime stebuklų nebūna. Apskritai Lietuvoje sukurti brand`ą, sukurti figūrą yra labai sunku. Pavyzdžiui, pabandykite į Lietuvos apyvartą įvesti naują komentatorių. Esu žaidęs su ne viena dešimtimi, mano nuomone puikių autorių, kurie man patikdavo, bet kaip 3 tūkst., taip 3 tūkst., daugiausia 8 tūkst. ir vėl žemyn. Kitaip tariat, įtikti lietuvio skoniui, kuris yra kaimo žmogaus nuvaryto į truputį didesnį miestelį, pagyvenusio bloke, kuris viena koja dar tebėra kaime, yra labai sunku. Paprastai yra taip, jei per pusmetį nepadarai, tai reiškia stebuklo nebus.

V. Bruveris: Kartais lietuviai naują politinį kumyrą atranda labai greitai. Man visada atrodė, kad G. Landsbergis neturi net minimalių savybių, galimybių ir sugebėjimų tapti politiniu lyderiu nacionaliniu mastu. Nišiniu politiniu lyderiu iš bėdos gali būti. Lyderis turi turėti bent vieną savybę, kuri žmones patrauktų. Ponas G. Landsbergis matyt yra visiškai neutralus.

R. Valatka: Turi žmonės jausti spinduliuojančią jėgą iš to figūros. Ir tai – nebūtinai tą jėgą pamils.

– Pone Gaidy, šalia G. Landsbergio pastačius Andrių Kubilių, labai aišku, kuris iš jų yra lyderis. Bet kuo jūs tai aiškinate?

– Aš esu įsitikinęs, kad ne iš kiekvieno žmogaus galima padaryti kumyrą ar brand`ą. Tas žmogus turi kažką turėti. Pavyzdžiui mūsų visi prezidentai kažką turėjo, nors visų savybės buvo labai skirtingos. Pinigai yra būtina sąlyga, bet nepakankama.

R. Valatka: Manau, kad mūsų partijos jau gerą dešimtmetį nekreipia dėmesio į tai, kad jiems nepavyksta nei išauginti, nei į viršų išmesti naujos figūros. Man atrodo, kad joms reikia baigti žaisti su viena figūra. Reikia eiti estišku keliu, kad būtų 2-6 figūros. Jei kalbėsime apie šveitimą, tai man iškyla viena tos partijos pavardė, jei ekonomika – kita, jei vidaus reikalai – dar kita. Reikia mesti į priekį keletą figūrų ir leisti savo rinkėjui pasirinkti.

– Kiti politiniai lyderiai. Ramūnas Karbauskis, kuris jau seniai visuomenei pažįstamas politikas. Jis, ko gero, būtų sutelkęs tiek rinkėjų, kad patektų į Seimą ir sukurtų atskirą frakciją ir be Sauliaus Skvernelio pagalbos. S. Skvernelio populiarumas pastaruoju metu sumažėjo. Žiūrint į paskutinius „Vilmorus“ tyrimus, tas kritimas yra gana drastiškas.  Ar tai yra tokia vienadienė politinė liepsnelė, pone Bruveri?

– Vienadiene politine liepsnele jo nevadinčiau, nėra jis per vieną naktį sudegantis meteoras. Tačiau tai, kad ta jo šviesa greit nubluko, tai buvo prognozuotas dalykas. Praėjo vasara, jis nebeturi nei ministro antpečių, nei žalio švarko, kuris visada labai patiko rinkėjams.

R. Valatka: Man visada kyla klausimas, ką politikas gali pasakyti. Jis nieko negali. Jis rašinėja keistus straipsnelius, keistus, kaip žmogui su antpečiais. Jis padarė klaidą iš pradžių pasakydamas, kad eis Kaune. Po to, turbūt išsigandęs konservatorių atėjo į Vilnių, kur kai kas jo išsigando. Iš esmės jis save pasistatė ant to paties laiptelio kaip ir Artūras Zuokas.

V. Bruveris: Startavo per anksti. Kuo daugiau to laiko bėga, tuo labiau jo ta charizma nubluks. Bet kažkiek jo tos akceleracijos užteks.

R. Valatka: Dar vienas lakmuso popierėlis. Kai televizijos žinių reporteriai ieško kam komentuoti vieną ar kitą dalyką, jūs man pasakykite atvejį, apie ką be policinių ar imigrantų reikalų S. Skvernelį yra kalbinę. Ar jo yra prašę pakomentuoti užsienio reikalus, ekonomiką? Reporteriai yra nusprendę, kad tas vaikinas nieko pasakyti negali, o tai politikui yra mirtis. Jei nesi niekam reikalingas – viskas.

– Ar to įvaizdžio, tos energetikos, kuri buvo pradžioje jam atsistatydinus gali pakakti valstiečiams pakilti aukščiau, nei jie yra dabar? Pone Gaidy?

– Tos partijos populiarumas nėra tipiškas. R. Karbauskis niekada nebuvo populiarus politikas. Dabar jis ir vėl laikosi lyg antrame plane. O partijos reitingas augo dar iki S. Skvernelio. Jų stiprioji pusė turbūt yra kažkokia veikla, kuri nelabai matoma televizijoje, todėl labai sunku prognozuoti, kas ten vyksta.

– Ponas Gaidys palietė labai įdomią temą – politinę kampaniją, kuri gali būti nematoma. Tas geriausiai pasimatė, per Remigijaus Šimašiaus rinkiminę kampaniją, kuomet buvo fiziškai paspausta labai daug rankų ir pamatėme rezultatą. Gal mes labai nustebsime, gal kažkas labai didelio vyksta?

R. Valatka: Man atrodo po E. Masiulio paspaudimo, neliko pinigų ir rankoms spausti. Kai kur kažkas kažką daro, ten kur resursų dar yra likę. Bet man atrodo, kad dabar viskas apsiriboja miestelių ir miestų šventėmis, kur po to parašo, kad buvo labai puiki šventė, puikiai pabendravom ir įdeda 4-5 nuotraukas.

V. Bruveris: Jei ta rinkimų kampanija vyksta, tai politikai sąmoningai metasi į antžeminę rinkėjų šturmavimo operaciją. Nieko jie labiau nesugalvoja, nei važinėjimas ir bendravimas su rinkėjais. Man atrodo tie patys valstiečiai ir žalieji labai daug į tai investuoja ir labai nuosekliai dirba šitame lauke. Žinoma, neužmiršdami ir tų bendrų ideologinių parametrų, kurie jų reitingą labiausiai remia –  antipartinės retorikos, kuo daugiau žaidimo įvairiais nepartiniais specialistais iš įvairių sričių, taip pat priekyje laikydami tą patį S. Skvernelį.

– Pone Valatka, jei paprašyčiau pasakyti būsimo premjero pavardę? Kas šiandien jums atrodo realiausia?

– Galėčiau pasakyti, tik kad man regis, jog A. Butkevičius nebus bet kokiu atveju, net jei socialdemokratai bus pirmi.

– Sakote, kad jį aukos ir savi?

– Reikėtų. Man atrodo, kad jei socialdemokratai būtų nusprendę kaip kažkada iš pradžių Algirdas Brazauskas, paskui Gediminas Kirkilas, tai kvapo būtų daugiau užtekę. Dabar matosi, kad visas garas jau nuėjo į švilpuką, į aiškinimą ryte taip, o vakare kitaip. Po trijų metų nebeliko nieko. Jie būtų iškišę jauną lyderį, tai socialdemokratai su tomis pačiomis jėgomis būtų važiavę greičiau.

– Pone Bruveri, o ką jūs matytumėte premjeru iš šios dienos perspektyvos?

V. Bruveris: Iš šios dienos tai A. Butkevičius. Tačiau turint omenyje, kad tai bus jau po kelių mėnesių ir dar priklausys nuo konkretaus partijos rezultato, tai pritarčiau, kad nebūtinai jis bus. Manau tokia pati istorija ir su konservatoriais, nes dėl G. Landsbergio būtų rimtas pasistumdymas, ar jis galėtų būti premjeru.

– Bet kuriuo atveju, lems ir koalicija. Realiausia, kad bet kuriuo atveju jais bus valstiečiai ir žalieji. Na, nebent būtų vaivorykštė?

V. Bruveris: Na, be jų sunkiai apsieitų net ir vaivorykštė.