Trijų naktų darbas

Dar nė vienas ministrų kabinetas nesilipdė taip sunkiai kaip dabartinis – 20-asis po nepri-

klausomybės atkūrimo. Per pirmą mėnesį atsistatydino jau du ministrai, o pamainos jiems vis dar nėra. Kultūros stratego nerandama jau daugiau kaip mėnesį. Kandidatą į krašto apsaugos ministrus socialdemokratai rado, jų teikiamas Seimo narys Robertas Kaunas pirmadienį susitiko su prezidentu.

Tačiau jo žygį į prezidentūrą lydėjo protestuotojų dėl tokio pasirinkimo švilpimas ir aštri ne tik opozicijos kritika. Gitanas Nausėda sprendimą dėl jo žada priimti šią savaitę.

Naujasis ministras bus tik vienuoliktas šiame poste nuo nepriklausomybės atkūrimo, nors Vyriausybė – jau 20-a. Krašto apsaugos, kaip ir užsienio reikalų, ministrų postai buvo stabiliausi, nes tai išskirtinės valstybės saugumui ir tarptautiniam prestižui sritys, o jas strateguoti būdavo skiriami patyrę, gilinęsi į šią sritį politikai ar diplomatai.

Keli krašto apsaugos ministrai ne tik išsilaikydavo keičiantis net kelioms Vyriausybėms per kadenciją, bet ir jų atstovaujamai partijai po pertraukos grįžus į valdžią, jie vėl grįždavo į postą. Devyniolikoje ligšiolinių Vyriausybių krašto apsaugos ministrais buvo dešimt, užsienio reikalų – devyni asmenys, o, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos – net 21.

Pasitraukti iš posto teko tik trims krašto apsaugos ministrams. Tačiau lig šiol nė vienas, kaip kad dabar Dovilė Šakalienė, jo neteko taip greitai – po naujos Vyriausybės priesaikos nepraėjus nė mėnesiui, juolab kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, dėl nesutarimų su premjere dėl krašto apsaugos biudžeto.

Dabar neaišku, ar premjerė Inga Ruginienė ieško labiau išmanančio, ar lojalesnio jai naujo krašto apsaugos ministro, nors geopolitinė situacija tikrai netinkama eksperimentams. Patirties socialdemokratai nesureikšmina. Partijos vicepirmininkės Rasos Budbergytės įsitikinimu, išmokti nacionalinės gynybos politiką yra trijų naktų darbas.

Unikalu: atsistatydinti teko tik trims krašto apsaugos ministrams, tačiau lig šiol nė vienam, kaip kad dabar D. Šakalienei, neteko trauktis po naujos Vyriausybės priesaikos nepraėjus nė mėnesiui. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Net šešiose Vyriausybėse

Ligšioliniai dešimt krašto apsaugos ministrų eiti šias pareigas rengėsi tikrai kur kas ilgiau nei tris naktis. Vos atkūrus nepriklausomybę natūralu, kad dar neturėjome patyrusių valstybės gynybos srityje asmenų. Tačiau jau pirmasis krašto apsaugos ministras, Kovo 11-osios Akto signataras Audrius Butkevičius buvo gerai žinomas iš Sąjūdžio veiklos. Anuomet jaunas gydytojas buvo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, steigiamojo suvažiavimo delegatas ir Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Kauno tarybos narys, atsakingas už organizacijos saugumą.

Parlamente jam iš karto patikėtos su šalies gynyba susijusios sritys: jis buvo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų, taip pat SSRS ginkluotosiose pajėgose tarnaujančių Lietuvos piliečių grąžinimo klausimams spręsti komisijų narys, Valstybės sienų kontrolės ekspertų grupės vadovas. 1991 m. 

Pasak L. Kasčiūno, R. Kauno skyrimas krašto apsaugos ministru, ypač tokiu įtemptu geopolitiniu momentu, kai mūsų regione vyksta baisus karas, yra ne tik didelis nesusipratimas – tai visiškai neatsakingas žingsnis.

sausio 13 d. jis tapo Lietuvos Respublikos laikinosios gynybos vadovybės nariu, atsakingu už valstybinės gynybos organizavimą. Jis dirbo ir darbo grupėje Nacionalinio saugumo koncepcijai parengti.

Tiesa, iš pradžių buvo ne atskira Krašto apsaugos ministerija, o Krašto apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tad A. Butkevičius iš pradžių buvo departamento generalinis direktorius. 1991 m. įsteigus Krašto apsaugos ministeriją, tapo pirmuoju šios srities ministru. 1992–1993 m. jis buvo Valstybinės derybų su Rusija delegacijos narys, Vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais, 1992 m. pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl kariuomenės išvedimo ir prižiūrėjo sutarties įgyvendinimą.

Nepriklausomybės pradžioje Vyriausybės buvo neilgaamžės, o ministrai jose keitėsi dar dažniau. Tačiau A. Butkevičius Krašto apsaugos departamento vadovo, o vėliau ministro poste išdirbo pirmose šešiose Vyriausybėse. Tačiau šeštojoje kadencijos nebaigė: 1993 m. rudenį atsistatydino vadinamojo pakaunės savanorių maišto metu.

Rekordas: ilgiausiai krašto apsaugos ministru yra dirbęs Linas Linkevičius – iš viso daugiau kaip septynerius metus. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Dirbo septynerius metus

A. Butkevičių pakeitęs Linas Linkevičius krašto apsaugos ministru buvo trejus metus dviejose Vyriausybėse 1993–

1996 m., o vėliau dar dviejose 2000–2004 m. Jis ilgiausiai, kiek daugiau kaip septynerius metus, šiame poste dirbęs politikas.

Skiriamas į šias pareigas jis buvo Seimo narys, parlamentinės Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas, Seimo delegacijos prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) vadovas.

2000 m. socialdemokratams grįžus į valdžią, į krašto apsaugos ministro postą grįžo ir 

L. Linkevičius, tuo metu jau įgijęs dar daugiau politinės ir diplomatinės patirties – jis buvo Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos misijoje prie NATO ir Vakarų ES.

Trijų Vyriausybių – aštuntosios, devintosios ir dešimtosios – krašto apsaugos ministru (1996–2000 m.) buvo Kovo 11-osios Akto signataras, Seimo narys konservatorius Česlovas Vytautas Stankevičius. Jis jau turėjo daug patirties: Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas, Sąjūdžio Seimo narys, 1990-aisiais išrinktas į parlamentą tapo jo pirmininko pavaduotoju, 1991–1992 m. buvo Lietuvos valstybinės derybų su Rusija delegacijos vadovas, 1992–1993 m. – specialiųjų misijų ambasadorius Užsienio reikalų ministerijoje.

Sulaukė ir interpeliacijos

Tryliktojoje Vyriausybėje (2004–2006 m.) Krašto apsaugos ministerija patikėta socialdemokratui Gediminui Kirkilui. Dvylikos metų parlamentaro patirties tada turėjęs politikas Seime dirbo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK), buvo jo pirmininkas, taip pat buvo Užsienio reikalų komiteto narys ir jo pirmininkas, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Seimo delegacijos Šiaurės Atlanto Asamblėjoje (dabar – NATO Parlamentinė Asamblėja) pirmininkas. Jis – vienas iš 1996 m. patvirtintos Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų.

Devyniolikoje ligšiolinių Vyriausybių krašto apsaugos ministrais buvo dešimt, užsienio reikalų – devyni asmenys, o sveikatos apsaugos – net 21.

Kai 2006 m. G. Kirkilas tapo premjeru, į savo ankstesnes pareigas jis pasirinko bendrapartietį Juozą Oleką. Dabar Seimo pirmininkas, lygindamas savo paties ir dabar socialdemokratų siūlomo R. Kauno pasirengimą eiti pareigas, šį vertinąs gerai, sako, pats į sveikatos ministro postą atėjo vos ne nuo operacinio stalo, ne ką daugiau patirties turėjęs ir tapdamas krašto apsaugos ministru.

Tačiau J. Olekas per daug kuklinasi: skiriamas krašto apsaugos ministru jis jau buvo dirbęs dviejose Vyriausybėse, tiesa, sveikatos apsaugos ministru, jau dešimt metų buvo Seimo narys, anksčiau – Sąjūdžio Seimo narys.

Krašto apsaugos ministru jis dirbo dvejus metus, tačiau į šį postą grįžo dar kartą 2012 m. Kadencijos pabaigoje 2016-aisiais 

jam buvo surengta interpeliacija dėl vadinamojo auksinių šaukštų skandalo. Tačiau 

J. Olekas poste išsilaikė ir tikino nesijaučiąs kaltas, nes būtent jo vadovaujamos ministerijos Generalinė inspekcija ir padėjo nustatyti korupcinę veiką ministerijos sistemoje.

Patyręs diplomatas

2008 m. Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams, šie ministre pasirinko patyrusią politikę Rasą Juknevičienę. Ji buvo aktyvi Sąjūdžio pirmeivė, Kovo 11-osios Akto signatarė, ilgametė parlamentarė, buvo Seimo Pirmininko pavaduotoja, dirbo NSGK ir NATO reikalų komisijose, buvo Seimo delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje narė. Vyriausybė, taip pat ir jos krašto apsaugos ministrė, išsilaikė visą ketverių metų kadenciją.

Septynioliktojoje, Sauliaus Skvernelio, Vyriausybėje (2016–2020 m.) buvo nemažai nepartinių savo srities ekspertų. Krašto apsauga joje patikėta patyrusiam diplomatui Raimundui Karobliui. Vieša paslaptis, kad šį ministrą pasirinko prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Teisininko išsilavinimą turintis R. Karoblis buvo karjeros diplomatas nuo 1994 m., vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos, vėliau – Užsienio prekybos politikos departamentams, buvo Lietuvos nuolatinis atstovas prie Pasaulio prekybos organizacijos, Lietuvos nuolatinės atstovybės ES ambasadorius ypatingiems pavedimams, o 2010–2015 m. – Lietuvos nuolatinis atstovas ES, vienas pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai koordinatorių. 2015 m. jis buvo paskirtas užsienio reikalų viceministru.

2020 m. Seimo rinkimus laimėjus konservatoriams, jie ministru pasirinko Arvydą Anušauską. Jo patirtis šiam postui itin tiko. 1990 m. jis tapo savanoriu, vykdė Krašto apsaugos departamento užduotis, 1995 m. 

jam suteiktas atsargos leitenanto laipsnis. 1997–2008 m. jis vadovavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamentui, 1999–2001 m. buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti mokslinių tyrimų programų koordinatorius. Jau dvylika metų jis buvo parlamentaras, Seime dirbo NSGK, buvo jo pirmininkas, Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos narys.

Tačiau iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos likus aštuoniems mėnesiams, 2024-ųjų 

kovo pabaigoje A. Anušauskui teko pasitraukti. Anuometė premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad to prireikė dėl lūkesčių per likusį kadencijos laikotarpį Lietuvos saugumo labui padaryti „dar daugiau ir greičiau“. Pats A. Anušauskas pareiškė darbo ministerijoje metu susidūręs su „grubaus kišimosi į viešuosius pirkimus atvejais“. Dėl galimos korupcijos krašto apsaugos sistemoje aiškinosi ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, tačiau įtarimai subliūško.

Per likusius aštuonis mėnesius padaryti „dar daugiau ir greičiau“ konservatoriai patikėjo Laurynui Kasčiūnui, anuomečiam Seimo NSGK pirmininkui, jau daug metų besigilinusiam į užsienio ir gynybos politiką. Baigęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas jis dirbo analitinį darbą įvairiuose tyrimų centruose, analizavo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimus, 2009–2012 m. buvo Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas užsienio politikos klausimais, 2012–2016 m. – Rytų Europos studijų centro direktorius, nuo 2016 m. – parlamentaras.

Seimo rinkimuose svarstyklėms vėl persisvėrus socialdemokratų pusėn, mažai kas abejojo, kad krašto apsaugai vadovauti bus paskirta D. Šakalienė, nes tam ji kryptingai rengėsi. Ji turėjo aštuonerių metų patirties Seime, iš kurių penkerius dirbo NSGK.

Ministrės darbą palankiai vertinęs prezidentas G. Nausėda ją kartu su užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu pačius pirmuosius pakvietė pokalbio ir formuojant naują Ingos Ruginienės Vyriausybę. Tačiau D. Šakalienė premjerės atstatydinta po nesutarimų dėl 2026 m. Krašto apsaugos ministerijai skiriamo biudžeto siūlymo.

Pirmeivis: pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos krašto apsaugai vadovavęs A. Butkevičius atsistatydino dirbdamas šeštojoje Vyriausybėj / A. Ufarto / BNS nuotr.

Kas bus vienuoliktas

Belieka palyginti: dabar socialdemokratų teikiamas R. Kaunas 2013–2024 m. dirbo informacinių technologijų įmonės „Inkodus“ direktoriumi, 2023 m. buvo išrinktas į Kauno miesto tarybą, 2024 m. spalį – į Seimą, o NSGK dirba tik nuo šių metų rugsėjo 26 d. Tai vienintelė jo patirtis gynybos srityje.

Lig tol Seime jis dirbo Ekonomikos komitete, yra Ateities komiteto narys, Jūrinių reikalų komisijos pirmininkas. Jis prisijungęs prie kelių Seimo laikinųjų grupių: „Prieš masinę imigraciją“, „Už Lietuvos futbolo ateitį“, Valstybės efektyvinimo ir dirbtinio intelekto, yra Kauno krašto grupės pirmininkas, Seimo delegacijos Seimo ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados Asamblėjoje ir tarpparlamentinių ryšių su daugeliu valstybių narys.

R. Kaunas kiek daugiau patirties turi Socialdemokratų partijoje: jos narys jis jau dvylika metų, 2023 m. išrinktas Kauno miesto skyriaus pirmininku. Tais metais jis pirmąkart patyrė sėkmę ir vietos tarybos rinkimuose Kaune. 2015 m. partija jam buvo paskyrusi tik 75-ą vietą sąraše, rinkėjai jį kilstelėjo iki 35-os.

Prognozuoja liūdnus padarinius

Lygindamas R. Kauną su pirmtakais, gynybos ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Deividas Šlekys savo feisbuko paskyroje konstatuoja: „Atrodo, norima paskirti pirmakursį eiti rektoriaus pareigas. Turbūt yra dar blogiau. Vienu žodžiu, jeigu prezidentui tiks šis politikas, tikrai turėsime beprecedentį atvejį ir dar tokiu metu, kai kokybiška, nuosekli ir efektyvi saugumo ir gynybos politika yra tokia gyvybiškai svarbi.“

Buvęs krašto apsaugos ministras L. Kasčiūnas ragina prezidentą neskirti R. Kauno krašto apsaugos ministru. Pasak jo, avantiūra su kultūros ministru, palyginti su sprendimu skirti šį politiką ministru, ateityje valstybės vadovui gali pasirodyti tik kaip pasivaikščiojimas parke.

„Visiškai jokios kompetencijos nacionalinio saugumo ir gynybos srityje, jokios realios patirties vadovaujant rimtai valstybinei ar viešojo sektoriaus organizacijai ar formuojant nacionalinę politiką. Toks yra būsimasis krašto apsaugos ministras socialdemokratas R. Kaunas. Jo skyrimas, ypač tokiu įtemptu geopolitiniu momentu, kai mūsų regione vyksta baisus karas, kai turime kuo skubiau stiprinti savo gynybą, kurti sąjungininkų koalicijas ir būti pasirengę bet kam, yra ne tik didelis nesusipratimas – tai visiškai neatsakingas žingsnis, turėsiantis rimtų ir ilgalaikių padarinių. Atrodo, socialdemokratai prarado bet kokį atsakomybės jausmą“, – pabrėžia L. Kasčiūnas.

Kai kurie kiti opozicijos atstovai, gynybos ekspertai ragina prezidentą užkirsti kelią neatsakingam eksperimentavimui tokiu sudėtingu metu.

Socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius pripažįsta, kad R. Kaunas stokoja patirties, tačiau, pasak jo, atsirinkdama kandidatą partija vertino jo ambicijas, partinę priklausomybę, komandiškumą. Dukart buvęs krašto apsaugos ministru dabartinis Seimo pirmininkas J. Olekas antrina, kad ministro darbas nėra šaulio ar tankisto darbas, tai yra politinė pareigybė, kur reikia drąsiai priimti sprendimus, tariantis su tais, kurie galbūt turi daugiau žinių.

Beje, socialdemokratai norėjo siūlyti į Krašto apsaugos ministerijos vadovus naująjį susisiekimo ministrą Jurą Taminską, tačiau prezidentūra neslepia, kad šiai kandidatūrai šalies vadovas nepritarė. Dabar M. Sinkevičius yra minėjęs, kad R. Kauno kandidatūra preliminariai suderinta su prezidentu. Tačiau tiek socialdemokratai, tiek prezidento komanda neigia sklandančius spėjimus apie politinius mainus, kad, patvirtinus R. Kauną ministru, Seime būtų pritarta prezidento teikto kandidato į Konstitucinį Teismą Haroldo Šinkūno kandidatūrai.

Prezidentūra pareiškė besitikinti iš būsimo ministro darbų tęstinumo ir nuoseklumo, išreiškė lūkestį, kad formuojant Krašto apsaugos ministerijos politinę komandą šis klausimas bus derinamas su šalies vadovu.

Ministro nepatyrimą turės kompensuoti komanda. Tokio eksperimento su šalies saugumu imamasi pirmąkart ir dar esant sudėtingai geopolitinei situacijai.

Eksperimentai kartais pavyksta, o kartais – ne.