– Ar Europoje politikai jau dabar kitaip mato Rusijos hibridines atakas ir hibridinę grėsmę?
– Jau kuris laikas sakyčiau, kad mato absoliučiai kitaip ir ta pozicija yra pasikeitusi, ne šiaip sau yra skiriamas tikrai didelis dėmesys. Šios sesijos metu aš pats dalyvavau dviejose derybose, kur finalizuojame iniciatyvas, susijusias su gynyba. Kartu buvo ir diskusija, dabar galų gale priimta Parlamento rezoliucija dėl siūlymų Komisijai, kokių vis dėlto veiksmų imtis kalbant apie tolimesnę Europos Sąjungos apsaugą, ypatingai Europos Sąjungos sienų apsaugą.
Aišku, yra ir tokių politikų, kurie vis dar kliedi, kalbėdami apie tai, kad reikia ieškoti diplomatinių būdų su Vladimiru Putinu, nes jie tą patį sakė, kai buvo okupuotas Krymas, Doneckas ir Luhanskas. Tą patį kalbėjo, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Jie vėl tą patį kalba, kai dronai jau skraido virš mūsų infrastruktūros, virš mūsų kritinių objektų. Tas argumentas pasakyti, kad tai buvo šiaip sau ar netyčia, irgi yra juokinga. Tai yra hibridinės atakos ir esame tokiame įdomiame etape, kur nesame kare, nekariaujame tiesiogiai, bet tai tikrai nėra taikos sąlygos.
– Ar tas klausimas yra paprastas ar sudėtingas? Galbūt jis yra tiktai tarp „arba – arba“: numušti ar nenumušti tokius objektus?
– Nėra tai paprasta. Be jokios abejonės, sienos turi būti apsaugotos, bet tam reikia turėti pajėgumų. Reikalinga pirmiausia radarinė sistema, kuri galėtų aptikti tuos dronus kuo anksčiau ir po to jau turėti būdų juos nuleisti į žemę.
Dabar matome Lenkijos pavyzdį, kai yra keliami brangiausia, kas įmanoma – F-16 naikintuvai, kurie bando numušinėti dronus, kainuojančius iki 10 tūkst. eurų. Šiuo atveju Europa turi pasiruošti naujoms iškilusioms grėsmėms. Manau, kad tai yra vienintelė kalba su V. Putinu – parodyti, kad jo nebijome, kad į tas provokacijas gebame atsakyti.
Jeigu tai ignoruosime, bandysime nurašyti kažkokiam tai nelaimingam atsitikimui, dronų dezorientavimui, visa tai tęsis ir toliau ir toliau būsime testuojami, nes tai yra tokia sena taktika parodyti, kad štai mes čia esame, stebime, žiūrime, kaip vieningai sugebate reaguoti į tai. Testavimas, net neabejoju, nesiliaus.
– Gabrielius Landsbergis sako, kad Lietuva praranda savo kovotojos už laisvę reputaciją ir žlugdo viltis tiems žmonėms, kurioms jas suteikė. Ar Lietuva taip atrodo?
– Faktas tas, kad atrodome nesolidžiai. Galime turėti kokią norime nuomonę apie Cichanovskius. Noriu tikėti, kad kaip ten bebūtų, jie vis tiek bus dėkingi Lietuvai už suteiktą prieglobstį, už tą biurą, už tą paramą. Bet mes kaip valstybė, aišku, kai priimame tokį sprendimą, turime jo nuosekliai laikytis. Čia atrodome nesolidžiai. Lyg ir vieną dieną kviečiame, kitą dieną jau išvarome. Manau, kad tai yra didžiausia problema.
Antra, puikiai suprantu paprastų žmonių frustraciją šioje vietoje, nes tas visas Svetlanos Cichanouskojos buvimas Lietuvoje buvo gerokai išpūstas. Nesuprantu, kam to reikėjo Lietuvos viduje.
– Kuria prasme išpūstas?
– Visas pristatymas, lyg mes dabar laikome visą įmanomą demokratinį Baltarusijos judėjimą, galų gale Rusijos judėjimą ir esame vienintelė atspara, tai, manau, kad tai buvo gerokai išpūsta. Galbūt tikėtasi, kad su tuo biuro buvimu staiga žlugs Baltarusijos režimas. Aišku, ilgainiui tai tapo įrankiu populistams vėlgi skaldyti mūsų žmones.
Tai šiuo atveju, manau, kad blogiausia yra tai, jog daroma žala Lietuvos vardui, nes nesugebame laikytis nuoseklios užsienio politikos. Man dėl to yra labiausiai gaila.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar partija „Vardan Lietuvos“ svarstytų grįžti į valdžią arba remti mažumos vyriausybę?
– Tai jeigu reikės svarstyti tokius klausimus, mes, aišku, svarstysime. Dabar socialdemokratai yra padarę pasirinkimą. Jie įvardijo, kad renkasi kiekybę, ne kokybę. Kol kas iš pirmųjų darbų viskas yra labai aišku, nes jokie kiti darbai nevyksta. Pagrindinis dalykas buvo priimti vadinamąjį „čekutininkų“ įstatymą, realiai sušvelninant atsakomybę įkliuvusiems tarybų nariams, netgi šiandien rasti balsų atmesti prezidento veto.
O visa kita, deja, yra antraeilis dalykas. Demokratai buvo nuoseklūs: sakė, kad niekaip negali pakeisti savo pozicijos ir legalizuoti korupcijos šalyje. Socialdemokratai pasirinko taip, kaip jiems pasirodė geriau ir matome, į kokį chaosą visa tai įvedė. Aišku, visas tas chaosas yra naudingas „Nemuno aušrai“, nes matėme, kad jų reitingai leidosi žemyn, kai jie buvo vadinamosios sistemos dalimi, kai balsavo už mokesčių reformą.
O dabar, kai yra toks chaosas, jie gali apsimesti, kad juos čia ta sistema Vilnius puola – tuos kovotojus su jų vadinamaisiais politiniais auditais ir panašiai. Manau, kad iš šios situacijos labiausiai pralaimėję išeis, pirmiausia, socialdemokratai. Deja, bet net neabejoju, kad tai pakenks ir prezidento reitingui, nes jis labai daug prisiėmė atsakomybės už šios koalicijos formavimą.
(be temos)