Nematoma D. Grybauskaitės diplomatija: dešimt neskelbtų istorijų

Pasibaigus prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijai, naujienų agentūra BNS kviečia pažvelgti į jos užsienio politikos užkulisius.

Šiame rašinyje pirmą kartą atskleidžiami iki šiol neskelbti faktai, atkuriant dešimt svarbių užsienio ir saugumo politikos epizodų.

Publikacija parengta remiantis interviu su keliomis dešimtimis Lietuvos ir užsienio politikų bei diplomatų, kurie sutiko kalbėti anonimiškai, taip pat gautais dokumentais ir viešais pranešimais.

1. Gynybos planai

2009 metų antroje pusėje NATO būstinėje neišvaizdžiame pilkų pastatų komplekse Briuselio rytuose susibūrė „slaptasis šešetas“.

JAV, Vokietijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatai kartu su NATO generalinio sekretoriaus pasiuntiniu pradėjo derinti Baltijos šalių gynybos nuo Rusijos planus.

Jie sutarė, kad po Rusijos ir Gruzijos karo JAV generolų savarankiškai pradėto „apdairaus planavimo“ (angl. prudent planning) nepakanka – reikia detalesnių planų, kuriems pritartų visos NATO šalys.

Šis klausimas taip pat tapo svarbia NATO „didžiojo ketverto“ – JAV, Prancūzijos, Britanijos ir Vokietijos – susitikimų tema.

Sunkiausia užduotis iš pradžių atrodė įtikinti Pietų Europos valstybes, kurios neįžvelgė Rusijos grėsmės ir nerimavo, kad gynybos planai paskatins nereikalingą įtampą.

Greitai diskusijos pasipildė nauja tema: kaip nutildyti naująją Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę?

Diplomatus glumino jos vieši pareiškimai, kad NATO neturi gynybos plano Baltijos regionui, ir svarstymai, esą jis gali atsirasti po dvejų metų.

Amerikiečiai su vokiečiais siuntė įspėjimo signalus, kad paviešinus užkulisines derybas Rusijai palankūs politikai gali jas stabdyti politinėmis priemonėmis. Latvius ir estus siutino, kad Grybauskaitė nesitardama kalba visų Baltijos šalių vardu.

Prašymus patylėti Grybauskaitė ryžtingai atmetė. Priešingai – ji perspėjo, kad kalbės tik garsiau.

Apsisprendus JAV prezidentui Barackui Obamai, istorinį sprendimą NATO šalių generolai priėmė 2010 metų sausio 22 dieną. Jie sutarė, kad Lenkijai skirtas karinis planas „Erelis sergėtojas“ apims ir Baltijos šalių gynybą.

Tai tapo svarbaus proceso pradžia. Po Krymo aneksijos gynybos planai iš esmės atnaujinti 2016 metais, tačiau aštrios diskusijos dėl jų detalumo vyksta iki šiol. Pasiekti Šaltojo karo lygio planų tikslumą bus jau naujojo prezidento Gitano Nausėdos vadovaujamos diplomatijos užduotis.

Grybauskaitė ir jos aplinka mano, kad būtent prezidentės viešas spaudimas ir griežtos kalbos pralaužė ledus, neleido vilkinti proceso.

Kai kurie derybų dalyviai sako, kad nuopelnų priskyrimas Grybauskaitei yra mitas – viešas spaudimas suvaidino savo vaidmenį, bet jai atėjus idėja jau buvo brandinama, o jos kalbos nebuvo esminis veiksnys strateginiam JAV ir Vokietijos apsisprendimui.

Didžiausi kritikai sako, kad kariniai planai patvirtinti ne dėl Grybauskaitės kalbų, o nepaisant jų – esą Grybauskaitė tik nusiraškė kitų užaugintus ir sunokintus vaisius.

2. Praeities šešėliai

„Mes turime bendrų draugų Sankt Peterburge“, – 2010 metų vasarį žiaumodamas kramtomąją gumą Helsinkyje į Grybauskaitę kreipėsi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kai kambaryje nebeliko kamerų.

„Jokių bendrų draugų mes neturime“, – atkirto ji.

Akistata su Putinu ėmė keisti Grybauskaitės požiūrį į Kremlių.

Tuometinė prezidentė vėliau Lietuvos žurnalistams pasakojo, kad Putinas pateikė jai reikalavimų sąrašą ir kelissyk nusikeikė, tačiau prisiminimų apie Sankt Peterburgą pasidalijimas liko tik tarp jų.

Grybauskaitės komunistinė praeitis netapo kliūtimi jai griežtai kritikuoti Rusiją – priešingai, biografija tik sustiprino jos pareigos valstybei jausmą. Grybauskaitė jautė nuoskaudą, kad šeimoje nebuvo auklėjama patriotizmo dvasia, ir giliai slepiamą skolos jausmą dėl savo veiklos nepriklausomybės aušroje.

Skambiausiu jos pareiškimu tapo Rusijos pavadinimas „teroristine valstybe“ 2014 metų lapkritį. Šis žodis jos galvoje buvo likęs nuo tais metais vykusių diskusijų, kad Maskvos remiamus separatistus reikėtų įtraukti į teroristinių grupių sąrašus. Taip neįvyko, o nustebusiems užsienio diplomatams Prezidentūra paaiškino, kad tai buvo politinis pareiškimas – jokių teisinių veiksmų nebus.

Antrojoje kadencijoje Grybauskaitė uždraudė bet kokius aukštesnio lygio kontaktus su Rusija – bendrauti negalėjo ne tik ministrai ar  viceministrai, bet ir Užsienio reikalų ministerijos departamento direktoriaus lygio diplomatai.

Asmeninė diplomatija Grybauskaitei nesusiklostė ir su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, nors vilčių buvo daug.

Praėjus vos mėnesiui po priesaikos, per pirmąjį savo vizitą Briuselyje Grybauskaitė informavo Europos Sąjungos vadovus, kad nuvažiuos į Minską, nutrauks Baltarusiją izoliaciją ir priartins ją prie Europos.

„Ar esate tuo tikra? Jumis dėtas būčiau atsargus“, – perspėjo Europos Parlamento pirmininkas lenkas Jerzy Buzekas.

Grybauskaitė nesudvejojo. Jau po trijų savaičių ji priėmė Lukašenką Vilniuje, o 2010 metų spalį pati apsilankė Minske.

Ten Lukašenka jai pažadėjo, kad prezidento rinkimai vyks demokratiškai, bet iškart po balsavimo Baltarusijos režimas suėmė šimtus opozicijos atstovų.

Grybauskaitės nuomonė pasikeitė. Dialogo nebeliko, o Astravo atominė elektrinė tapo didžiausiu jos ir visos Lietuvos diplomatijos pralaimėjimu.

Kadencijos pabaigoje prezidentė buvo įsitikinusi, kad vis atsinaujinančios kalbos apie Baltarusijos savarankiškumą tėra nepagrįstos iliuzijos.

„Baltarusiją traktuoju kaip Rusijos teritoriją“, – savo griežtą nusistatymą paaiškino ji.

3. Libijos veto

2011 metų kovą tarp Vilniaus, Briuselio ir Vašingtono ėmė kaisti telefono linijos: Dalia Grybauskaitė blokuoja NATO operaciją Libijoje!

Lietuvos prezidentė manė, kad ataka prieš diktatoriaus Muammaro Gaddafio vyriausybę bus neteisėta, sukels chaosą, o jos vykdytojams grės tarptautinis tribunolas.

Prancūzų entuziazmą imtis karinių veiksmų iš pradžių kritikavo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, bet veto grėsmės iš Lietuvos nesitikėjo niekas – juk šalis neturėjo jokių resursų ir interesų Šiaurės Afrikos regione.

„Visi jau pritaria, jūs liekate vieninteliai“, – Grybauskaitės patarėjus telefonu perspėjo JAV diplomatai.

Premjeras Andrius Kubilius kartu su užsienio ir gynybos ministrais Audroniumi Ažubaliu bei Rasa Juknevičiene ėmė svarstyti šaukti Valstybės gynimo tarybą, kad pakeistų Grybauskaitės sprendimą, diplomatai pradėjo derinti Grybauskaitės pokalbį su Merkel.

„Balsuokit kaip reikia, apginsim“, – atstovybei Briuselyje perdavė Kubilius.

Po įtemptų užkulisinių pokalbių, artėjant lemiamam balsavimui, kai kas apsisprendė – veto nepritars, verčiau jau tegu prezidentė atleidžia iš pareigų.

Kelias valandas trukusią krizę padėjo išspręsti skandinavai.

Grybauskaitė kaip tik atvyko į Briuselį dalyvauti Europos Sąjungos viršūnių susitikime. Prieš jį atskirai susirinkus Baltijos ir Šiaurės šalių vadovams, visi pasisakė už, o Danijos premjeras paklausė: „Ar tarp mūsų yra iš esmės prieštaraujančių NATO misijai?“.

Įsitikinusi, kad Lietuva lieka viena, Grybauskaitė sukandusi dantis pratylėjo. Diplomatams tai buvo žalia šviesa balsuoti už. Krizė baigėsi.

Kritikai sako, kad Grybauskaitė elgėsi neadekvačiai, be reikalo supykdė sąjungininkus ir rizikavo NATO vienybe.

Jos rėmėjų akimis, prezidentė parodė, kad su Lietuva reikės skaitytis, ir įžvalgiai numatė, jog po karinių atakų nuvertus režimą Libija panirs į chaosą, kuris sukels migracijos krizę.

4. Lenkijos ginčas

2014-ųjų vasarą Grybauskaitė iki paskutinių dienų atsisakė paremti Lenkijos premjero Donaldo Tusko ambicijas tapti Europos Vadovų Tarybos pirmininku.

Sulaukusi šias pareigas baigiančio belgų politiko Hermano Van Rompuy skambučio, ji pareiškė: Lietuva palaiko ne lenką, o Danijos premjerę Hellę Thorning-Schmidt.

Vis dėlto po kelių dienų užkulisinių derybų nugalėtoju tapo Tuskas, o atėjus metui balsuoti, Grybauskaitė pakėlė ranką už.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai tuomet buvo gerokai pašliję. Įtampą daugiausia kurstė užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, nuolat priekaištavęs Lietuvai dėl lenkų mažumų teisių ir netinkamo elgesio su lenkų investicijomis naftos perdirbimo gamykloje Mažeikiuose.

Įsiutęs, kad lietuviai nenusileidžia, Sikorskis ėmė įtikinėti Gynybos ministeriją nesiųsti Lenkijos naikintuvų į Lietuvą ir uždraudė lenkų ambasadoriams organizuoti bendrus renginius su lietuviais.

Atvykęs į Vilnių, 2013 metų rugsėjį su lietuvių žurnalistais, uždavusiais klausimus anglų kalba, jis bendravo pabrėžtinai… lenkiškai.

Grybauskaitė neabejojo, kad būtent Sikorskio iniciatyva per vizitą Varšuvoje ją sutiko pikti protestuotojai ir jai teko ilgą laiką prastovėti lauke prastomis sąlygomis. Kantrybės taurę perpildė Sikorskios sprendimas nutekinti naujienų agentūrai „Reuters“ Grybauskaitės pasisakymą uždarame susitikime su diplomatais, kad Lukašenka yra Baltarusijos stabilumo garantas, o opozicija – nieko verta.

Sikorskio Lietuvoje nemėgo niekas, bet daug kas viltis dėjo į lietuviškų šaknų turintį Lenkiją prezidentą Bronislawą Komorowskį.

Grybauskaitė manė kitaip. Jų santykiai nesusiklostė. Jau po vieno iš pirmųjų susitikimų Grybauskaitė privačiai pasiskundė, kad jis per daug vyną mėgstantis plepys, o vėliau nusprendė, kad Komorowskis piktybiškai ignoruoja pastabas apie Sikorskio šantažą ir Lenkijos ambasados darbuotojų flirtą su rusais tautinių mažumų klausimu.

Grybauskaitė nutraukė tradiciją vykti į Varšuvą lapkričio 11-ąją nepriklausomybės dienos proga, vėliau atmetė ir Lenkijos prezidento kvietimą atvykti aptarti NATO reikalus.

„Nereikia pasiduoti bet kokiam Lenkijos spaudimui. Nereikia dramatizuoti, kad mums be galo jų reikia“, – kartą pareiškė prezidentė.

Kritikų akimis, dėl Grybauskaitės ambicijų Lietuva neišnaudojo Komorowskio eros, kad sparčiau įgyvendintų energetikos projektus projektus. Yra manančių, jog šiltesni santykiai būtų atvėrę naujų galimybių glaudesniam trišaliam kariniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos, Lenkijos ir JAV.

Grybauskaitės šalininkai sako, kad ji apgynė valstybės garbę, nes nesileido žeminama. Jie tikina, kad Valdo Adamkaus bičiulystė su Lenkijos prezidentais nevirto apčiuopiamais rezultatais – ne politikų draugystė, o Briuselio spaudimas nulėmė strateginių infrastruktūros projektų įgyvendinimą.

5. Krymo atgarsiai

2014 metų rugpjūčio 28 dieną prie Kauno hidroelektrinės sustojo iš Maskvos į Karaliaučių vykęs traukinys. Penkiolika minučių Prezidentūroje tvyrojo įtampa. Imta svarstyti juodžiausią scenarijų: kiek žmonių žūtų, jei įvyktų sprogimas ir griūtų Kauno hidroelektrinė?

Traukinį apsupo policijos ekipažai. Įtampa atslūgo, paaiškėjus, kad tai tebuvo gedimas.

Tądien buvo sukakę penki mėnesiai nuo Krymo aneksijos, o Rytų Ukrainoje vyko karas. Rusijos agresija Ukrainoje išgąsdino daugelį lietuvių, ir prezidentė nebuvo išimtis.

Grybauskaitė pasikeitė – ėmė akyliau rūpintis ir asmeniniu saugumu, ir valstybės gynyba.

Kadencijos pradžioje iš jos lūpų skambėjusios kalbos, kad krašto apsaugos finansavimas pakenks pensijų kompensavimui, o „keli tankai“ šalies neapgins, tapo istorija, kurios ji vėliau nenorėjo prisiminti.

Po Krymo aneksijos Grybauskaitė ėmėsi tvirtos lyderystės didinti gynybos biudžetą, grąžinti šauktinių kariuomenę ir įsigyti naują karinę techniką.

Šauktiniai 2015 metais grąžinti prieš krašto apsaugos ministro Juozo Oleko valią – prezidentė jį ignoravo, bet klausėsi jo pirmtakės konservatorės Juknevičienės ir kariuomenės vado generolo Jono Vytauto Žuko patarimų.

Ji per mėnesį užkulisiuose įtikino premjerą Algirdą Butkevičių bei Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę, tad Valstybės gynimo taryboje Olekas liko vienas.

Šią rokiruotę ji panaudojo ir apsisprendžiant dėl brangiausio kariuomenės pirkinio. Kai Valstybės gynimo taryba susirinko spręsti, kokius šarvuočius įsigyti, Olekas pasiūlė palikti tris arba keturis variantus, nes konkurencija dar leistų pasiderėti dėl kainos. Grybauskaitės atsakas buvo trumpas: „Jokių sąrašų, jokių derybų, imame vokiškus „Boxer“. Sprendimas buvo priimtas.

Grybauskaitė manė, kad Rusijos grėsmė yra reali, todėl elitiniai kariai turi likti šalyje – ji atmetė amerikiečių ir prancūzų prašymus atsiųsti specialiųjų operacijų karius į Iraką ir Afriką.

Ministrų argumentai, kad lietuvių karių dalyvavimas sustiprintų ryšius su dviem stipriausiomis NATO kariuomenėmis ir taptų neįkainojama patirtimi patiems kariams, jai nepasirodė pakankami.

Vis dėlto kadencijos pabaigoje, po Krymo praėjus ketveriems metams, ji galiausiai sutiko, kad amerikiečių labai vertinami Lietuvos specialiųjų operacijų kariai grįžtų į Afganistaną.



NAUJAUSI KOMENTARAI

povilas

povilas portretas
Ji buvo Lietuvos nelaimė, parazitė. Negi nieko nežinote, gėda.

10'darbu'

10'darbu' portretas
ir ne vieno Lietuvos ir Tautos gerovei,tik klupejimas pries briuseli ir jankius ,beda tie kgbistai,beda.

...

... portretas
Brrr: "Grybauskaitė ėmė reguliariai susitikinėti prie pietų stalo. Vaišes, prie kurių vyrai buvo nepageidaujami, paeiliui rengė skirtingų šalių ambasadorės" - feministės naują pasaulinį karą ruošia... brrr. :x
VISI KOMENTARAI 39
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių