Mūšis dėl mūsų gerovės ar dėl politikų reitingų

Praregėjo atgaline tvarka

Kainų šuolis varo į neviltį. Pernai gruodį, palyginti su 2020 m. tuo pačiu mėnesiu, Statistikos departamento duomenimis, šilumos energija pabrango 59,8 proc., dujos – 44,6 proc., asmeninio transporto degalai ir tepalai – 34,8 proc., transportas – 17,8 proc., elektra – 11,2 proc., maistas – 10,4 proc., vartojimo paslaugos – 7,8 proc., apranga, avalynė – 4,7 proc. ir t.t. Neatpigo niekas.

Galima kiek nori kartoti, kad kalti ne mes, o rinka, tačiau, Eurostato duomenimis, per metus prekių ir paslaugų infliacijos šuolis euro zonos valstybėse – 5 proc., o Lietuvoje dvigubai didesnis – 10,7 proc. Tokie skaičiai buvo gruodį, o sausį, palyginti su pernai sausiu, jis jau 12,2 proc.

Ar Vyriausybė, Seimas gali padaryti, kad bent kiek pažabotų kainų augimą ir padėtų nebeišgalintiems jų mokėti? Valdantieji įtikinėjo, kad kylančias elektros ir dujų kainas amortizuoja sprendimas jų šuolį išdėstyti keletui metų, išplėsta kompensacijų bazė nepasiturintiems gyventojams, pensijų, minimalios algos, neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD), biudžetinio sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas. Tačiau premjerė Ingrida Šimonytė ir finansų ministrė Gintarė Skaistė tikino, kad socialdemokratų siūlymai mažinti PVM šildymui ir būtiniausiems maisto produktams prasilenkia su ekonomine logika. Vis dėlto praėjusią savaitę Vyriausybė staiga nutarė pati prasilenkti su ekonomine logika, ir dar atgaline data, – pasiūlė laikinai vietoj dabar 9 proc. taikyti nulinį PVM tarifą centralizuotam šildymui, paremti saulės elektrinių plėtrą.

Siūlymas gana netikėtai išdygo. Kai vieną savaitę kalbama, kad nulinis PVM tarifas, nesvarbu maistui ar šildymui, nėra ekonomiškai geras, o po kelių dienų išgirsti kitaip...

Tačiau ar kitą savaitę planuotoje neeilinėje Seimo sesijoje būtų tam pritarta, abejonių  kilo net valdantiesiems. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen neatmetė tikimybės, kad parlamentarų nuomonės gali ir išsiskirti. O ir ji pati abejoja tokios priemonės efektyvumu, kaip ir teisėkūros požiūriu klausimų kelia siūlymas pataisas taikyti atgaline tvarka.

Vyriausybė nustebino ne tik opoziciją, bet ir valdančiuosius. „Siūlymas gana netikėtai išdygo. Kai vieną savaitę kalbama, kad nulinis PVM tarifas, nesvarbu maistui ar šildymui, nėra ekonomiškai geras, o po kelių dienų išgirsti kitaip…“ – stebisi Liberalų sąjūdžio frakcijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas. O kad siūlymas ir vėl priimtas nesitariant su visomis valdančiosiomis frakcijomis, pasak politiko, „seniai apkalbėtas ir apdainuotas reikalas“.

Pavymui Vyriausybei į piliečių SOS dėl kylančių kainų pagaliau atsiliepė ir Prezidentas Gitanas Nausėda – pasiūlė socialiai pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms – pensininkams, daugiavaikėms ar sunkiai besiverčiančioms šeimoms skirti po 100 eurų ir iki 510 eurų padidinti NPD.

Kol valdžia pusmetį trypčioja, žmonės nebeišgali susimokėti kai kur net beveik triskart padidėjusių šildymo sąskaitų, o posakį „Visi keliai veda į Romą“ laikas perfrazuoti į „Visi keliai veda į Lenkiją“, kur nuo vasario PVM visiems maisto produktams – nulis; Lietuvoje – 21 proc. Lietuviai pilnas bagažines kraunasi ne tik sau – klesti perpardavinėtojų versliukas: iš įvairių miestų organizuojami mikroautobusai, priimami užsakymai produktams, kurie paskui perparduodami.

Kritikuoja ne tik opozicija

„Socialdemokratų prioritetas – lengvatinis tarifas būtiniausiems maisto produktams. Ši priemonė padėtų ne tik amortizuoti infliacijos grėsmes mažas pajamas gaunantiems žmonėms, bet ir mažiau lietuvių važiuotų apsipirkti į Lenkiją; jei pinigai išleidžiami kitoje valstybėje – vadinasi, jų netenka Lietuvos biudžetas“, – pabrėžia Seimo Audito komiteto pirmininko pavaduotoja, finansų eksministrė socialdemokratė Rasa Budbergytė.

Prasidėjo lenktynės, kas daugiau parodys meilės savo rinkėjams. Tačiau tą meilę reikia rodyti labai racionaliai, galvojant ir apie valstybės finansus.

Socialdemokratai dar pernai vasarą, kai paskelbta apie augsiančias dujų, elektros, kitas kainas, įregistravo projektus dėl lengvatinio PVM. R.Budbergytė primena, kad ES tėra pora šalių, kurios jo būtiniausiems maisto produktams visai neturi. Štai Liuksemburgas – turtinga šalis, bet ir čia jis maistui – tik 3 proc. „Lietuvos namų ūkiai išleidžia labai daug pinigų maistui, o dabar ir šildymui – šios žiemos sąskaitos stumia ir į energetinį skurdą. Taip, vidutinės algos pakilo, bet tai neatsveria, kiek viskas pabrango. Tačiau praėjusią savaitę iš prezidentūroje susirinkusių frakcijų atstovų kalbų buvo akivaizdu, kad valdantieji nenori nė girdėti apie lengvatinį PVM maistui, – skaičiuoja tik, kad biudžetas dėl to netektų milijonų“, – apgailestauja R.Budbergytė.

Vyriausybės siūlymą dėl lengvatinio PVM centralizuotam šildymui ji ragina pakeisti socialdemokratų jau anksčiau įregistruotu projektu dėl lengvatinio tarifo visiems, ne tik besinaudojantiems centralizuotu šildymu. Vyriausybė tikina, kad kitiems kainų augimas išdėliotas per kelerius metus. Bet, atkreipia dėmesį R.Budbergytė, tokiu atveju centralizuoto šildymo vartotojams valstybė padidėjusių išlaidų dalį dovanotų, o kitiems – tik atidėtų, vadinasi, diskriminuotų dalį gyventojų.

Socialdemokratė rezervuotai vertina ir Prezidento siūlymą dėl 100 eurų: „Helikopteriu mėtoma išmokų sistema pas mus jau išbandyta – praėjusią kadenciją tam tikroms grupėms po 100 eurų padalijo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Ar taip išspręstume problemą? Kažin. Bet pinigai bent jau pasiektų pažeidžiamiausias grupes, o ne ir turtingųjų kišenes.“

Liberalas E.Gentvilas sako tikriausiai balsuosiąs už Vyriausybės pasiūlytą PVM lengvatą šildymui, nors ir mano, kad poveikis kovai su infliacija bus nedidelis. „Tai Vyriausybės pasiūlytas simbolinis gestas. Tačiau jei kažkas įsivaizduoja, kad Lietuvos žmonės pajus didelį palengvėjimą dėl savo išlaidų, tai nieko panašaus nebus. Bet svarbu nenueiti tolyn – nepriimti nulinio tarifo ir maisto produktams. Tada atsirastų tikrai didelių iškraipymų ekonomikoje.“

Eugenijus Gentvilas: kai vieną savaitę kalbama, kad nulinis PVM tarifas, nesvarbu, maistui ar šildymui, nėra ekonomiškai geras, o po kelių dienų išgirsti kitaip…

E.Gentvilo įsitikinimu, išeitis kita – tai mokesčių, visų pirma – darbo, mažinimas, NPD didinimas, o tai dirbantiems žmonėms ir reikštų mokesčių sumažinimą. Jo manymu, Prezidento siūlymui dėl NPD galima pritarti, bet ne tokiam skubiam. „Kryptis ta, bet negaliu sutikti, kad tai reikia daryti tuoj pat, nes nuo sausio įvedėme 460 eurų NPD, o nuo kovo 1 d. jau siūlomas 510 eurų. Prasidėjo lenktynės, kas daugiau parodys meilės savo rinkėjams. Tačiau tą meilę reikia rodyti labai racionaliai, galvojant ir apie valstybės finansus“, – pabrėžia E.Gentvilas.

Išeitis kita

Valdančiųjų siūlymais, kaip amortizuoti šildymo kainų augimą, abejoja ir ekspertai. Ekonomisto Aleksandro Izgorodino nuomone, gerai, kad Vyriausybė, Prezidentas, kiti politikai mato infliacijos problemą ir nori kažką padaryti. „Bet vien tokio PVM mažinimo, koks siūlomas dabar, nepakaks infliacijai sustabdyti, nes siūloma jį mažinti tik gyventojams, o verslui – ne. Tačiau statistika rodo, kad Lietuvoje kainos auga didelėje dalyje segmentų – vyksta energijos išteklių infliacijos transformacija į kitų prekių ir paslaugų infliaciją. Tad šioje situacijoje, jei jau mažinti PVM, tai mažinti reikėtų ir verslui. Pagal Vyriausybės siūlymą, vartotojai gautų mažesnes sąskaitas už šildymą, bet verslas ir toliau būtų priverstas kelti kainas, nes jam dujų ir elektros kaina išliktų labai didelė“, – aiškina ekonomistas.

Galų gale, PVM mažinimas negarantuoja, kad tokia dalimi sumažėtų ir sąskaitos. Net jei būtų taip, gruodį šildymas vidutiniškai brango 60 proc., o kai kur ir dvigubai trigubai, tačiau dėl nulinio PVM jis sumažėtų tik 9 proc.

A.Izgorodino įsitikinimu, kur kas efektyviau būtų Vyriausybei pasiskolinti finansų rinkose ir kompensuoti energijos tiekėjams dalį išlaidų, kuriuos jie patiria dėl rinkoje pabrangusių energijos šaltinių. Tai galėtų tiesiogiai padėti suvaldyti energijos išteklių kainas. Tokio valstybės įsikišimo reikėtų trims keturiems mėnesiams, tad valstybės mastu tai nebūtų labai dideli pinigai.

„Vienintelis kelias – įsikišti į reguliuojamų kainų rinką. Bet negali įsakyti energijos tiekėjams tiesiog nedidinti kainų. O jei valstybė kompensuotų jų nuostolius, tai būtų greičiausias ir logiškiausias kelias, paveikiantis ne tik vartotojų, bet ir verslo sąskaitas“, – mano A.Izgorodinas.

Žinoma, ES plės atsinaujinančiąją energiją, jos dalis vartojant energiją didės, bet tai užtruks.

Pasak jo, būtų geriausia, jei verslas, Vyriausybė, vartotojai susitartų, kad palaiko energijos – elektros, dujų, šildymo – kainas ties X riba, o kylant šaltinių kainoms Vyriausybė atitinkamai jas sumažintų valstybės pinigais iki sutarto lygio.

Kitos priemonės, ekonomisto įsitikinimu, mažai efektyvios. Štai socialdemokratai ragina valdžią priversti valstybines energetikos įmones monopolininkes nedidinti savo pelno kainų vartotojų sąskaita. Pasak A.Izgorodino, galima paprašyti uždirbtą pelną skirti kainoms vartotojams sumažinti, bet reikia suprasti ir mastus – tokių pinigų arti 3 mln. vartotojų sąskaitoms sumažinti užtektų nebent kelioms savaitėms.

Kainų šuolis mažesnis savivaldybėse, kur šildymui daugiau naudojama biokuro. „Žinoma, ES plės atsinaujinančiąją energiją, jos dalis vartojant energiją didės, bet tai užtruks. Štai pernai Rusija tenkino apie 43 proc. visos Europos dujų paklausos, tad, jei per dešimt metų sumažintume šį skaičių perpus, vis tiek 20 proc. priklausytume nuo Rusijos, kuri nustato kainas ir turi didelį poveikį bendrajai rinkai“, – sako A.Izgorodinas.

Lietuvos negelbsti ir suskystintųjų dujų terminalas. Pasak ekonomisto, teoriškai būtų galima daugiau dujų įsivežti iš kitų tiekėjų, bet pasiūla maža, be to, vieno laivo gali neužtekti, reikėtų investuoti į tokios infrastruktūros plėtrą.

Išeitis: A.Izgorodino nuomone, geriausia, jei verslas, Vyriausybė, vartotojai susitartų palaikyti elektros, dujų, šildymo kainas ties X riba, o brangstant žaliavoms Vyriausybė valstybės pinigais sumažintų skirtumą iki sutarto lygio. Asmeninio archyvo nuotr.

Kalti ir patys

Energijos kainos kyla visoje Europoje, neatmestina prielaida, kad jei Rusijos ir Ukrainos konfliktas bus labiau eskaluojamas, jos gali ir dar padidėti. Tačiau, primena socialdemokratė R.Budbergytė, kitos valstybės seniai ėmėsi ryžtingų priemonių joms amortizuoti: Estija nutarė kompensuoti žmonėms elektros tinklo mokesčius, išlaidas dujoms, Švedija – kiekvienam namų ūkiui skirti iki 200 eurų, Lenkija – įvesti lengvatinį PVM.

Prancūzijos vyriausybė, atsižvelgdama į numatomą 35 proc. elektros energijos kainų padidėjimą priėmė sprendimą, kad šis padidėjimas neviršytų 4 proc.: Prancūzijos elektros tinklai privalo parduoti tam tikrą elektros energijos kiekį elektros energijos tiekėjams už fiksuotą pardavimo kainą, t.y. nepriklausomai nuo rinkos ir gamybos apimčių svyravimų.

Lietuvos gyventojams infliacijos smūgis dvigubai smarkesnis nei kitur: euro zonos šalyse per metus pokytis – 5 proc., o Lietuvoje – 10,7 proc. A.Izgorodinas primena, kad tai ir mažos rinkos problema. Tad, pavyzdžiui, su Lenkija kainomis niekada nepakonkuruosime – ar su, ar be PVM lengvatų, nes ji turi didelio masto ekonomiką, jos įmonės didelės, perka žaliavas už palankesnes kainas, todėl gali pagaminti prekių pigiau, o dar ir konkurencija dėl vartotojų didesnė, nes rinka – arti 40 mln. gyventojų.

Bet Lietuvoje kainos šoko aukštyn ir dėl kitos priežasties. „Atlyginimai Lietuvoje per COVID-19 pandemiją pakilo vidutiniškai 20 proc., ir tai automatiškai suponuoja, kad įmonės kelia kainas. Pavyzdžiui, paslaugų infliacija pernai metų pabaigoje Europoje siekė 2 proc., o Lietuvoje – 7,8 proc. Skirtumas susidarė, nes pas mus sparčiai kilo atlyginimai, o daugelyje kitų euro zonos šalių kilimas nė neprasidėjo“, – aiškina A.Izgorodinas.

Kai užklupo COVID-19 pandemija, įvestas karantinas, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pinigus verslui mėtė glėbiais.

Pasak R.Budbergytės, užsukome pragaištingą ratą: „Kai užklupo COVID-19 pandemija, įvestas karantinas, Sauliaus Skvernelio Vyriausybė pinigus verslui mėtė glėbiais. Lietuva – viena dosniausiai verslą skatinusių šalis. Jau ne bankai teikė kreditus, o valstybė – paskolas, subsidijas. Tai paskatino didelį vidaus vartojimą, prasidėjo statybų bumas. Skrydžiai buvo atšaukti, žmonės niekur vykti negalėjo, tad pinigai buvo leidžiami vidaus rinkoje. Padidėjusi vidaus paklausa fiksuota visame pasaulyje, bet pas mus ji ypač pakilo.“

Kai staiga pakilo paklausa, ėmė trūkti darbo jėgos, verslas buvo priverstas mokėti didesnius atlyginimus; daugiau pinigų – daugiau žmonės jų ir leido, o tai paskatino ir kainų augimą. Tad, socialdemokratės nuomone, nors Lietuvos ekonomika per pandemiją išsilaikė gerai, bet ir dėl to, kad valstybė nepagailėjo verslui valstybės resursų, padarė ne visai pagrįstų ekonominių sprendimų.

Dabar turime, ką turime. Beje, algos kilo toli gražu ne visiems, o kam ir kilo, ne tiek, kad amortizuotų kainų šuolius. Tad, kol politikai ginčijasi, ką daryti ir ar daryti, atrodo, patikimiausia viltis, kad ateis pavasaris ir baigsis šildymo sezonas.

Vartotojų kainų šuolis per metus Lietuvoje

(2021 m. gruodį, palyginti su 2020 m. gruodžiu, proc.)

Šilumos energija 59,8

Dujos 44,6

Asmeninio transporto degalai, tepalai 34,8

Transportas 17,8

Elektra 11,2

Maistas 10,4

Poilsis ir kultūra 9

Restoranai ir viešbučiai 8,3

Vartojimo paslaugos 7,8

Apranga, avalynė 4,7

Šaltinis: Statistikos departamentas

Lietuvoje infliacija augo dvigubai daugiau nei kitur

(Prekių ir paslaugų infliacijos pokytis, 2021 m. gruodį, palyginti su 2020 m. gruodžiu, proc.)

Euro zonoje 5

Lietuvoje 10,7

Šaltinis: Eurostatas