M. Lingė: valdantieji prezidentą nori paversti notaru

Šiuo metu Tėvynės sąjungą–Lietuvos krikščionių demokratų partiją strateginės komunikacijos ir vidaus politikos klausimais konsultuojantis M. Lingė sako esąs įsitikinęs, kad valdantieji akivaizdžiai tyčiojasi ir iš prezidento Gitano Nausėdos. Pasak jo, nors „valstiečiai“ ir žarstėsi komplimentais naujai išrinktam šalies vadovui jo kadencijos pradžioje, iš tikrųjų siekia prezidentą padaryti savo asmeniniu notaru.

„Prezidentą norima paversti notaru, kad tai, ką pateikia valdančioji koalicija, būtų tvirtinama“, – interviu Eltai sako M. Lingė ir pabrėžia, kad to, kaip pastaruoju metu yra žeminamas šalies vadovas, D. Grybauskaitės prezidentavimo metu tiesiog neįsivaizduoja.  

– Rinkimų kartelės mažinimo klausimas buvo vienas esminių šios savaitės įvykių. Vis dėlto valdantiesiems pritrūko vieno balso. Kaip apskritai vertinate tokias iniciatyvas?

– Šie valdantieji apskritai pasižymi tuo, kad jie naudojasi valstybe, Konstitucija, teisės aktais savo poreikių patenkinimui. Kartelės klausimas nėra pirmas. Prisiminkime, kuomet buvo bandoma net ir referendumo kartelę žeminti, kad jiems tai palankiai pasitarnautų. Prisiminkime situaciją dėl partijų finansavimo, kuomet viena politinė jėga nepraėjo pro galiojančius mechanizmus, taip pat buvo ieškoma, kaip sau pasigerinti sąlygas. Tiksliau, buvo norėta koalicijos partneriams „socialdarbiečiams“ užtikrinti finansavimą (...).

Be abejo, tai neetiška, neformuoja geros politinės kultūros. Tai yra neatsakinga, ir tokie sprendimai nedidina visuomenės pasitikėjimo. Kitas klausimas, kurį nuolat sprendžia valdantieji, tai perteklinė keršto darbotvarkė, muštynių darbotvarkė. Nusitaikoma į tikslinius objektus, valdžia naudojama persekiojant opoziciją. Kiek serialo serijų turėjo Pranckietis? Tikriausiai dabar net sunku suskaičiuoti, kiek kartų buvo bandomą jį atstatydinti. Taip pat Narkevičiaus klausimas tapo ištęstas. Tuomet buvo mulkinamas tiek prezidentas, tiek visuomenė. Tai jie žadėjo klausimą po savaitės, tai advento metu nebuvo galima spręsti...

– Antradienį po balsavimo valdantieji teigė, kad daugelis koalicijos partnerių sulaukė skambučių iš Prezidentūros, konkrečiai iš Povilo Mačiulio. Kaip vertinate tokias Prezidentūros iniciatyvas? Ar jūs būdamas D. Grybauskaitės vyriausiuoju patarėju taip pat naudojote tokią praktiką?

– Turbūt nieko kriminalinio nėra, kai institucijos bendrauja tarpusavyje ir kada yra ginami interesai. Jeigu mes inicijuodavome kažkokius įstatymo projektus, tai toks bendravimas buvo visiškai normalus. Klausimas, be abejonės, yra tai, koks pokalbio turinys. Mes nežinome ir niekas neatskleidė tų pokalbių turinio, kaip ten iš tiesų buvo. Ar ten buvo tiesiog prašoma, ar ten buvo reikalaujama, ar šantažuojama. Patys paskelbė iš tribūnų tokią informaciją, bet turinio neatskleidė. Žinia ta, kad patarėjai skambina Seimo nariams... Turbūt šiais laikais sunku įsivaizduoti, kad yra įmanoma kitaip dirbti. Klausimas tik, koks yra turinys.

Eltos korespondentė Paulina Levickytė ir buvęs V. Adamkaus ir D. Grybauskaitės patarėjas, dabar konservatorių konsultantas Mindaugas Lingė.

– Antradienį vainikavo valdančiųjų sprendimas palikti susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių poste. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ar manote, kad santykiai tarp valdančiųjų ir skelbtas konstruktyvus bendradarbiavimas baigėsi?

– Taip (kalbėdami apie konstruktyvų bendradarbiavimą. – ELTA) valdantieji iš pradžių bandė užliūliuoti prezidentą. Bet dabar suprantame, kad buvo siūlomi nuodai taurėje. Matyt, tos pagyros, atitekusios šalies vadovui, nebuvo nuoširdžiausiais tikslais išsakytos. Bet grįžkime į 2016 metus, kai ši Vyriausybė buvo formuojama kokybiškai kitaip. Kuomet Dalia Grybauskaitė ir Saulius Skvernelis formavo XVII Vyriausybę, buvo bendras sutarimas, kad mes neišleisime į viešumą žmonių pavardžių, jeigu tarpusavyje nesuderinsime kandidatūros tinkamumo. Pagal Konstituciją Vyriausybės formavime dalyvauja du subjektai, tai yra premjeras, kuris teikia, ir prezidentas, kuris deda savo parašą ant dekreto ir tvirtina. Kas pas mus Lietuvoje atsitiko ir kokia tradicija yra dabar? Prezidentą norima paversti notaru, kad, ką pateikia valdančioji koalicija, tas turi būti tvirtinama. Taip išeina, kad ministras pirmininkas yra tik paštininkas, kuris nuneša į Prezidentūrą raštą, o prezidentas yra notaras, kuris deda antspaudą ir tvirtina, ką atnešė valdantieji.

Konstitucinis santykis ir konstitucinė atsakomybė yra būtent tarp šitų dviejų grandžių – premjero ir prezidento. 2016 m. tikrai jautėme, kad ir valdančioji dauguma, bent jau S. Skvernelis, jautėsi turįs daugiau manevro laisvės ir tikrai daugiau galimybių keisti kandidatūras, kurios atrodydavo nepriimtinos.

Prezidentą norima paversti notaru, kad, ką pateikia valdančioji koalicija, tas turi būti tvirtinama.

Visuomenė matė pakankamai darnų, geranorišką bendradarbiavimą tarp institucijų, ir visos kandidatūros buvo tarsi derinamos. Buvo ieškoma geriausių sprendimų. Tas principas tenkino ir džiugino... Bet kas atsitiko? Matyt, kažkuriame etape jie nusimušė nuo tos tradicijos. Tikriausiai tuomet, kada prasidėjo politinis procesas – rinkimai, kuomet vyko daug politinės košės. Pats S. Skvernelis yra pripažinęs, kad teisingumo ministrą Giedrių Danėlių jis teikė nesuderinęs su prezidente. Prezidentė pirmiausia sužinojo iš spaudos, kad bus toks kandidatas teikiamas. Jie patys buvo susikūrę ir pasitvirtinę taisykles, kad mes veikiame būtent taip, o paskui kažkokiame etape pradeda elgtis kitaip. Taigi priežasčių, kodėl taip atsitiko, reikia jau ieškoti kažkur kitur. Užvirė kiti politiniai tikslai ir išskaičiavimai, kad jie nebenorėjo veikti taip, kaip buvo sutarę (...).

– Konstituciškai prezidentas ministro atleisti negali. Ar siūlytumėte šalies vadovui reikalauti tiesiogiai premjero atsakomybės bei reikšti jam nepasitikėjimą? Koks apskritai šioje vietoje galėtų būti prezidento vaidmuo? Prisimenat, kad ir prezidentė D. Grybauskaitė nepasitenkinimą reiškė taip pat keliems ministrams, bet šie liko postuose.

– Kiekviena situacija yra individuali (...). Su Kęstučio Trečioko klausimu buvo panaši situacija. Kodėl jis tuo metu buvo ginamas? Nes jis daugiau ar mažiau buvo surištas su premjeru. Tuo metu Vyriausybė teikė nutarimą dėl „Vijūnėlės dvaro“. Jeigu premjeras būtų atleidęs ministrą, tikėtina, kad pastarasis nebūtų tylėjęs – būtų su savimi skandinęs ir premjerą. Jie buvo dviese sulipinti. Tokiu pačiu principu viskas vyksta ir dabar. Tik dabar rankų sukabinimas yra dar tvirtesnis. Keliuko klausimas sulipdė ir negali lengvai atskirti ministro (nuo premjero. – ELTA). Vieno ministro nereikia vertinti, reikia žiūrėti bendros Vyriausybės atsakomybės.

Ką rodo ne toks senas Ramūno Karbauskio pasisakymas, kad jie gailisi, jog neužstojo buvusio ministro (Broniaus. – ELTA) Markausko. Ką tai reiškia? Ministras tuomet nebuvo tiesiogiai sulipdytas, todėl ir valdantieji jo lengviau atsisakė. Jiems lengviau buvo priimti sprendimą dėl jo pasitraukimo, kad nebūtų balasto. Yra dar vienas svarbus klausimas – kur pagal valdančiuosius yra riba, rodanti, kad jau viskas, kad ministras turi trauktis. Jeigu ant stalo yra dedami pažeidimai, faktai, tačiau vis tiek ciniškai nenorima nieko matyti.

Su prezidentu dabar, matyt, vyksta kovos dėl institucinių galių. Bandoma siaurinti prezidento galias, ne įgaliojimus, bet galias. Tačiau su laiku gali ateiti ir prezidento įgaliojimų siaurinimo eilė. Įvairiose Seimo kadencijose ir anksčiau siekta siaurinti prezidento galimybes paveikti viešąjį politikos diskursą. Geras pavyzdys yra susijęs su Generaline prokuratūra, kuomet įvairūs Seimai bandydavo, apribojant prezidento galimybes, patys įgyti daugiau galių skiriant ar atleidžiant prokurorus (...). Galių siaurinimas vyksta panašiais principais: nesiskaitoma su prezidentu, bandoma jį žeminti. Pavyzdžiui, antradienį... Kaip vertinti tai, kai (aplinkos. – ELTA) ministras į susitikimą pas šalies vadovą vėlavo pusantros valandos. Sunkiai galime įsivaizduoti tokias situacijas prie D. Grybauskaitės.