Lietuva be rusiškos elektros jau neužgestų (interviu su premjere)

Lietuva nebefinansuos Rusijos karinės mašinos – pirmoji ES atsisakė rusiškų dujų, tuoj neliks ir rusiškos naftos. Tačiau kiek dar būsime priklausomi nuo rusiško elektros tinklo?

Kokie principiniai mūšiai laukia Seimo sesijoje? Kodėl taip skiriasi nuomonės tariantis su Prezidentu dėl kandidatų į svarbius postus?

Interviu „Kauno dienai“ ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė pasidalijo įžvalgomis apie atkirtį Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, papasakojo, ką savanoriaudama girdi iš ukrainiečių pabėgėlių ir kuo jie skiriasi nuo kitų migracijos bangų, paaiškino, kodėl neskubėta su antiinfliaciniu planu.

Atgrasymo neužtenka

– Po žudynių Bučoje nurodyta Rusijos ambasadoriui išvykti iš Lietuvos. Bet karas tęsiasi jau pusantro mėnesio. Ar tokio demaršo nereikėjo imtis anksčiau?

– Tarkime, būtume išsiuntę prieš pusantro mėnesio. Ką dabar būtume darę? Kitos valstybės lig šiol nemato reikalo to kol kas daryti, išsiuntė, kaip ir Lietuva, tik dalį ambasadų darbuotojų. Taip ir dėl Rusijos naftos ir dujų sankcionavimo: mums atrodo, kad tai reikia daryti dabar, kitiems – kad tai turi būti vėlesnės stadijos sprendimas.

Esame situacijoje, kurioje niekada nebuvome. Labai paprasta, kai yra kažkoks baigtinis įvykis, ir protestuodami išsiunčiame ambasadorių ar padarome kokį kitą sprendimą. Dabar įvykis nebaigtinis. Yra teritorijų, kur ukrainiečiai dar neįėjo, nes jas reikia išminuoti, ir nuogąstauju, kad artimiausiomis dienomis labai baisių žinių galime gauti beveik kasdien ir į visas jas turime reaguoti.

Žmonės kartais įsivaizduoja, kad padarai labai griežtą žingsnį ir viskas išsisprendžia. Bet šis karas vis tiek tęsiasi, Vladimirui Putinui reikia pergalės parado gegužės 9-ąją, ir jis turbūt rengiasi jį sau daryti ant nužudytų moterų ir vaikų kūnų.

– Ko dar yra mūsų protesto arsenale?

– Kaip šalis galime reaguoti tais sprendimais, kuriuos priimame patys. Nutarėme, kad nebepirksime rusiškų dujų, „Orlen Lietuva“ paskelbė, kad nepirks rusiškos naftos, nutarėme išsiųsti Rusijos ambasadorių.

Žinoma, efektyviausiai veikia sprendimai dideliu frontu, idealiu atveju – viso demokratinio pasaulio. Bet akivaizdu, kad rasti bendrą nuomonę, kai yra tokios šalys kaip Vengrija su savo atskirąja nuomone, nelengva.

– Mūsų ambasadorius Ukrainoje rengiasi grįžti į Kyjivą. Ar ir čia Lietuva rodo pavyzdį? Beje, Šventojo Sosto pasiuntinys Ukrainoje Visvaldas Kulbokas nė nebuvo išvykęs. Gal Kremlius nebūtų drįsęs pulti Kyjivo, jei ten būtų likę užsienio diplomatai, tarptautinių organizacijų misijos?

– Jei pasaulyje kieno nors buvimas Ukrainoje natūralus net ir iki pačios baisiausios pabaigos, tai Romos katalikų bažnyčios. Tad manęs visai nenustebino, kad V.Kulbokas liko Kyjive. Pasaulietinėje ambasadorystėje yra daugiau visokių procedūrų, kurias reikia užtikrinti.

Bet Rusijai nieko nėra švento, ir, jei jai būtų pavykę užimti Kyjivą, nemanau, kad ją būtų išgąsdinę, jog čia Vatikano ambasada. Nereikia turėti didelių iliuzijų, kad savo buvimu, savo kūnais diplomatai būtų sustabdę nuo Kyjivo bombardavimo.

Negalima sakyti, kad dabar Kyjive jau saugu, bet manome, kad ambasadorius gali grįžti. Mano žiniomis, Valdemaras Sarapinas pirmasis grįžta iš ambasadorių. Grįžo Slovėnijos diplomatai, bet ne ambasadorius.

– Ko dar norėtumėte iš savo partnerių NATO, kad būtų padidintas Lietuvos saugumas?

– Pirmiausia norime, ir tai dabar turime, kitokio požiūrio į saugumo situaciją. Iki karo Ukrainoje dar buvo manoma, kad tam tikrų ribų gal net V.Putinas nedrįs peržengti. Bet jis peržengė, ir kiek dar gali būti tų ribų, kurias jis gali bandyti peržengti, niekas negali pasakyti. Bent jau iš Kremliaus retorikos akivaizdu, kad jiems jų nėra. Štai Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad Eurazija bus nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Tikiuosi, Portugalijoje tai išgirdo.

Anksčiau į tai galėjome žiūrėti kaip į retoriką, skirtą vidaus vartojimui, taip ilgą laiką ir buvo. Dabar ji skirta ne vien vidaus vartojimui. Ukrainos denacifikacijos programa, tikslas naikinti ukrainiečius etninio valymo principu – tai jau Goebbelsas. Man atrodo, kad dabar visi supranta, jog tai nėra tik retorika, ji paremiama ir veiksmais.

Savo partneriams NATO bandėme pasakyti, ir, manau, tai pavyko, kad atgrasymas be visos gynybos nepakankama strategija. V.Putinas sako, kad NATO rengiasi jį pulti. Bet visi Aljanso veiksmai rytiniame jo flange atsirado kaip atsakas į jo veiksmus. Tai rodo, kad NATO labai rimtai reaguoja. Bet mes pabrėžiame – tai neturi būti progiška, tokie veiksmai turi tapti nuolatiniai, Baltijos valstybės, visas rytinis Aljanso flangas turi pereiti į gynybos režimą, atgrasymą per gynybą. Siekiame daug didesnių pajėgų, oro gynybos stiprinimo, bet labiausiai – nuolatinumo.

Liko elektros tinklai

– Pirmi ES atsisakėme rusiškų dujų, „Orlen Lietuva“ paskelbė, kad nepirks rusiškos naftos. Kada atsijungsime nuo posovietinio elektros tinklo? Energetikos viceministras Albinas Zananavičius „Kauno dienai“ prieš porą savaičių patvirtino, kad technologiškai prisijungti prie europinių elektros tinklų galime ir šiandien.

– Technologiškai – taip. Jei kas atsitiktų ir nebegautume elektros iš Rusijos, galėtume funkcionuoti. Bet tai keltų tam tikrų papildomų įtampų, reikėtų didelėmis apimtimis deginti dujas, kad būtų palaikomas sistemos stabilumas. Patikimam ir stabiliam tinklo darbui dar reikia keleto svarbių dalykų, visų pirma – kaupimo baterijos, kurios projektą tikimės įgyvendinti šiemet.

– Tai kada atsijungsime?

– Tikrai ne šiais metais. Lietuvos tikslas buvo kaip įmanoma greičiau, ir mes įsiręžę stūmėme projektą. Visiška desinchronizacija planuota 2025-iesiems. Iki šiol mūsų kaimynės buvo kiek skeptiškos, bet dabar jau nėra jokio ginčo, operatoriai sutarę ir sumažinę pralaidumą iki techninio srauto, t.y., kiek reikia sistemos stabilumui palaikyti.

Kitąmet atlikę visus bandymus, turėsime atsakymus į visus klausimus, kada sistema patikimai ir stabiliai galės veikti. Energetikos sistema – ne tas pats, kas uždaryti kelio postą ar nepirkti kokių čiulpinukų ar baldų. Nuo energetikos priklauso visa ekonomika, ir tas atsijungimas turi būti paremtas ne bravūra. Bet, jei kas nutiktų, esame pasirengę.

– Ar Vyriausybė skaičiavo, kiek perėjimas prie energetikos išteklių iš tolesnių šalių galėtų padidinti jų kainą, pridėjus ir transportavimo kaštus, kaip tai atsilieps galutiniam vartotojui?

– Kai nesame priklausomi nuo „Gazprom“ kainodaros ir nuo naftotiekio „Družba“, ir dujas, ir naftą gauname jūra, perkame pasaulinėmis kainomis. Jos priklauso ne nuo to, rusiška ji ar ne, bet nuo to, kokia yra konjunktūra ir pasaulinės kainos.

Finansų ministerija ir Lietuvos bankas paskelbė makroekonomines projekcijas, kurios skiriasi nuo priimtų rudenį: vietoj prognozuotos vidutinės 3 proc. metinės infliacijos dabar prognozuojama beveik 10 proc., ir šiame krepšelyje energijos kainų dedamoji per naftos, degalų kainas, komunalines išlaidas ir kt. – liūto dalis.

Prognozuota, kad V.Putino manipuliacija dujų kainomis, kuri rėmėsi saugyklų neužpildymu, jų nedavimu į „spot“ rinką, pasibaigus šildymo sezonui turėtų baigtis ir kainos turėtų sumažėti. Dabar akivaizdu, kad to nebus, ir ne todėl, kad atsisakėme rusiškų dujų ar naftos, o todėl, kad vyksta karas. Jis keičia pasaulines žaliavų kainas. Dabar pagrindinis konsensusas – dabartinės pasaulinės žaliavų kainos išliks iki metų pabaigos.

Pabėgėliai ir nelegalai

– Saugumui šiemet papildomai skirta iki 298 mln. eurų iš skolintų lėšų. Iš kokių lėšų skiriame pagalbą karo pabėgėliams iš Ukrainos padėti, kurios dar prireiks ir nemažai? Ar iš Rezervo fondo, skirto ekstremalioms situacijoms?

– Kai turi deficitinį biudžetą (o valstybė vos perteklinį biudžetą turėjo tik vienais metais), visos išlaidos, kurios yra virš suplanuotų, yra skolintos. Pagalbą pabėgėliams teikiame iš apyvartinių lėšų. Dar vyksta diskusijos, kiek mums jų kompensuos ES. Bet negalime nepriimti žmonių, kurie bėga nuo karo.

– Žinoma, klausimas ankstyvas, bet ar preliminariai aiškinamasi, kokia į Lietuvą atvykusių ukrainiečių dalis pasibaigus karui (tikėkimės, tai įvyks greitai) ketina grįžti į Ukrainą?

– Dabar to pasakyti neįmanoma. Pati visus savaitgalius savanoriavau Pabėgėlių registracijos centre, ir visų atsakymas toks pats – aš čia neilgam, grįšiu į Ukrainą, kai tik galėsiu. Tai rodo ir tai, kad dalis mokinių neina į lietuvišką ugdymo procesą, o mokosi Ukrainoje nuotoliniu būdu, yra atvejų, kai tėvai jau norėtų susigrąžinti į Ukrainą pas mus atvežtus nepilnamečius vaikus, tad su Ukrainos vaikų teisių tarnybomis aiškinamės, ar jau saugu. Bet ar pavyks visiems grįžti, kol kas neaišku. Net jei karas pasibaigtų greitai, ne visi turės kur grįžti, nes sugriauti ištisi miestai.

Beje, visi teiraujasi, kur galėtų dirbti. Nėra taip, kad atvažiavau ir jūs manimi rūpinkitės, nes mano šalyje karas. Žmonės čia nebėgo ieškoti geresnio gyvenimo, kaip būna per kitas migracijos bangas.

– Taigi, kiek Lietuvoje likę iš pernai nelegalių migrantų srauto, kiek jų apgyvendinimo centruose, o kiek, teismų sprendimu, išleisti laisvai judėti? Beje, šylant orams, lyg ir vėl atkunta Aliaksandro Lukašenkos „kelionių agentūra“?

– Apgyvendinimo centruose – apie 3 tūkst., apie 100 su trupučiu suteiktas prieglobstis, daugumai – ne, bet didžioji jų dalis skundė teismų sprendimus, dauguma bylų dar svarstomos.

Pasienyje dabar vyksta truputį kitoks nei pernai procesas. Mūsų žiniomis, Baltarusijoje migrantų žiemojo nedaug, buvo ir repatriacinių skrydžių. Dabar tarp bandančiųjų kirsti Lietuvos sieną nemažai, pavyzdžiui, asmenų iš Kubos, ir čia tikrai ne tie žmonės, kuriuos A.Lukašenka atsivežė per savo organizuotą migracijos krizę. Tai tiesiog oportunistai, kurie mato, kad yra daug judėjimo, atvykstančių ukrainiečių, ir bando išnaudoti situaciją.

Kritiką girdžiu, gal kartais pykstu, bet noriu vengti chaotiškų sprendimų: kažkas nutiko, tai meskime 100 eurų vienur, dar kažką kitur.

– A.Lukašenkai atmušėme norą stumti į ES migrantus?

– Dabar dažnai sulaukiame priekaištų, kad esame dviveidžiai, nes ukrainiečius kviečiame, jiems užleidžiame savo namus, o kitais atvejais taip nedarome. Bet tai, ką matėme pernai vasarą, daugiausia buvo bandymai išnaudoti tarptautinius susitarimus, kurie skirti tokiai situacijai, kokia yra dabar, – kai vyksta karas, ir niekas, išskyrus Kremlių, dėl to nesiginčija. Tokiu atveju turime padėti žmonėms. Bet tarptautinės sutartys – ne apie tai, kai sąmoningai apskaičiavus atvykstama lėktuvu ir bandoma nelegaliai patekti į ES.

Svarbiausia, kad sugebėjome tai atskirti. Taip, abiem atvejais tai gyvi žmonės, kurių vieni panaudoti kaip priemonės A.Lukašenkos kovoje su ES. Bet jei ES būtų apsimetusi, kad viskas čia gerai ir taip turi būti, bijau, kad to srauto mums būtų nepavykę sustabdyti.

Ingrida Šimonytė. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Klausimai dėl biudžeto

– Infliacija Lietuvoje rekordinė ir didesnė nei daugelyje ES šalių. Ar nemanote, kad antiinfliacinis planas vėluoja? Atsisakymas sušaukti neeilinę sesiją atrodė kaip nenoras palengvinti piliečių pečius užgulusią naštą.

– Vyriausybė neeilinę sesiją rengėsi šaukti ne dėl šio plano, bet būtų apsvarsčiusi ir siūlymą dėl pridėtinės vertės mokesčio nulinio tarifo šildymui. Jis buvo priimtas kovą, ir, kaip ir sakėme, ar būtų buvęs priimtas vasarį ar kovą, sąskaitos atgaline data bus perskaičiuotos nuo sausio.

Bet vasarį tikrai nebūtume teikę kompleksinio antiinfliacinio plano, nes tuo metu dar negalėjome visko įsivertinti, o prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, daug skaičiavimų vėl keitėsi. Reikėjo bandyti užčiuopti, ką galime daryti dėl naftos, dujų kainų, nes tai vienas esminių parametrų, pagal kuriuos turime pervertinti savo ekonomikos raidą, biudžetą ir priemones, kurias turime įgyvendinti.

Matėme, kad bus problemų dėl elektros ir dujų kainų, reikėjo rasti racionalų būdą, ir jį pasiūlėme. Jis kainuoja nemažus pinigus, nes tam, kad kainų augimui būtų nubrėžtos ribos, reikia beveik 600 mln. eurų kompensacijai finansuoti. Be to, Europos Komisija (EK) turėjo parengti valstybės pagalbos verslui schemas, kurias mes irgi persikėlėme. EK tai padarė tik prieš pusantros savaitės.

Kritiką girdžiu, gal kartais pykstu, bet noriu vengti chaotiškų sprendimų: kažkas nutiko, tai meskime 100 eurų vienur, dar kažką kitur. Reikia turėti bent kokį supratimą, kaip gyvenimas rutuliosis, ir pagal tai dėliotis planą.

Dabar kritika dvejopa: kad planas per vėlai ar kad per anksti, nes dar nežinome, kaip toliau atrodys gyvenimas, ir tą antrą argumentą labiau „perku“. Ar gali būti, kad situacija gali būti dar blogesnė? Taip, ir tam reikia būti pasiruošus. Gali būti, kad tada antrą metų pusmetį dar kartą peržiūrėsime biudžetą. To visiškai neatmetu ir tame nematau gėdos.

Dabar darome tai, ką galime įsivertinti ir ką galime pamatuoti, ir man džiugu, kad žmonės, ekspertai, o ir opozicija sutarė, kad didelė problema – energijos kainos, tad į jas reikia koncentruotis, ir, kaip pasakė ir Valstybės kontrolė, vertindama ekonomikos raidos scenarijų, mažiausias pajamas gaunantys žmonės, todėl plane yra ir pensijų indeksavimas, ir neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimas, dydžių, nuo kurių priklauso įvairios išmokos, indeksavimas, kad jų kilimas aplenktų infliacijos kilimą. Man atrodo, tai sąžiningas pasiūlymas.

– Kuris iš Vyriausybės pateiktų projektų Seimo pavasario sesijai jums pačiai svarbiausias, be kurio, kaip sakote, jaustumėtės esanti tik valstybės administratorė, o ne premjerė?

– Jau pusantrų metų jaučiuosi krizių administratorė, ir kartais būna sunku suprasti, kur visame tame surasti laiko daryti Vyriausybės programinius sprendimus. Bet bandome tai daryti.

Gal atrodo, kad yra kitų degančių dalykų, bet man labai svarbus valstybės tarnybos reformos paketas. Štai Kibernetinio saugumo centras, labai svarbi sritis, tačiau į jo vadovus skelbiamas trečias konkursas, nes sunku motyvuoti žmones, kurių ypatinga kompetencija, ateiti dirbti į valstybės tarnybą. Turime ryžtis tą pigią valdžią išravėti.

Sesijoje teikiame projektų, susijusių su aukštojo mokslo pertvarka. Dalis jų jau priimta – keliame kartelę aukštajam mokslui, vienodiname reikalavimus mokantiems ir nemokantiems už studijas.

Siūlome sveikatos sistemos pokyčių projektus. Kai kas sako – gal ne metas, nes karas, gal reikės ligoninių. Bet mums reikia matyti savo žmones, jų galimybes gauti sveikatos paslaugas taip arti, kaip įmanoma, o ne išlaikyti pastatus ir infrastruktūrą. Žmonės juk vis tiek renkasi gydymą kitose vietose, ir į tai reikia atsižvelgti. Kur reikia ypatingos kompetencijos ir įrangos, paslaugas reikia koncentruoti.

Tačiau čia kaip su mokyklų tinklu: konkretus meras konkrečioje savivaldybėje turi kitokią nuomonę. Bet jei bandysi įtikti visiems, niekada nieko nepadarysi. Jei supranti, ką nori pasiekti, jei tai ne pokytis dėl pokyčio, reikia daryti. Be to, iš Europos atsigavimo fondo Lietuva turėtų gauti per 2 mlrd. eurų, bet šįkart ES pasakė, kad už gražias akis pinigų nedalys – turime tas reformas įvykdyti.

Ar gali būti, kad situacija gali būti dar blogesnė? Taip, ir tam reikia būti pasiruošus.

Visiems neįtiksi

– Kai kas sako, kad tokiu įtemptu laiku ne laikas ir vėl siūlyti Partnerystės įstatymą, kuris audrina visuomenę.

– Manau, visuomenę audrina tie žmonės, kurie visada nori turėti šią temą ant stalo. Esu šia tema turėjusi įdomų pokalbį su Ispanijos premjeru. Ispanija, labai katalikiška šalis, priėmė įstatymą dėl partnerystės prieš keletą metų. Iki jo priėmimo prieš buvo apie 40 proc., dabar – vienženklis skaičius. Vieni galėjo civilizuotai spręsti savo gyvenimo klausimus, o kitiems niekas nepasikeitė, tad žmonės nustojo apie tai galvoti.

Bet kai kuriems politikams tai išmuša darbotvarkę, o kitos jie neturi, todėl neleidžia, kad klausimas išsispręstų. Petras Gražulis net žodžių nebesirenka, Seime kalbėdamas apie seksualinių mažumų žmones naudoja sovietinio patvorio leksiką, kas yra atgrasu. Bet jam reikalinga ši tema, nes kitų neturi.

– Jei projektas vėl būtų atmestas, ar Laisvės partija netrenks koalicijos durimis? Ar tikite koalicijos stiprybe? Juk praėjusios sesijos pabaigoje valdantieji pralaimėjo net tris balsavimus – dėl automobilių taršos mokesčio, alkoholio ribojimų švelninimo ir privalomų daliai darbuotojų skiepų nuo COVID-19.

– Dėl tų balsavimų truputėlį ir patys nesužiūrėjome, grįšime su projektais, kai bus tinkamas metas, juolab automobilių taršos mokestis – iš to paties ES atsigavimo fondo puokštės, jis yra Vyriausybės programoje. O Partnerystės įstatymo nėra.

Tikiu koalicija ir racionaliu mąstymu, nes nėra būdo šį klausimą pateikti svarstyti, jei nebus sutarimo su opozicijos politikais, kurie gali jį paremti. Ir lotyniškos raidės asmenvardžiuose atrodė neįmanomas dalykas – 30 metų niekas negalėjo to padaryti. Bet dirbome, kalbėjomės, skaičiavome, ar bus palaikymas. Taip reikės dirbti ir prie Partnerystės įstatymo.

– Kada su prezidentu sutarsite dėl Lietuvos atstovo į Audito rūmus? Ligšiolinio kadencija baigiasi jau kitą mėnesį. Dėl skonio nesiginčijama, tačiau jūsų ir prezidento nuomonės dėl pretendentų į svarbius postus, kad ir dėl pusantrų metų užtrukusių konsensuso paieškų dėl ambasadoriaus ES, vis skiriasi.

– Man liko nesuvokiamas klausimas, kuo netiko į ambasadorius ES mano siūlytas Simonas Šatūnas, ir man labai gaila, kad jis pasirinko kitą darbą.

Skoniai neprivalo sutapti, bet man atrodo svarbiau, kad nė viena iš trijų valdžios šakų, kurios sprendžia dėl personalijų paskyrimo, neturėtų užsispirti, kad turi savo nuomonę ir ji turi būti įgyvendinta, o visos kitos netinka.

– Ar yra kandidatas į Audito rūmus, dėl kurio daugmaž sutariama?

– Sakyčiau, kad labiau nėra. Bet atrasime sprendimą, kaip ir visais kitais atvejais.

– Ar jums nieko, kad jus ir visus kitus ministrų kabineto narius, išskyrus Arvydą Anušauską, apklausose daugiau žmonių vertina neigiamai nei teigiamai?

– Jei gyvenčiau pagal reitingus, nieko nedaryčiau, ir taip būtų paprasčiau, nei kažką daryti. Tad reitingus priimu tik domėn ir jų nekomentuoju.

– Širdžių premjere būti nesvajojate?

– Už ką gali būti širdžių premjere? Kad žmones papirkinėji jų pačių pinigais? Žmonės paprastai yra kritiški veikiančiai valdžiai, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, ar tiki, ką darai. Kol tiki, yra prasmės tai daryti.


Šiame straipsnyje: Ingrida Šimonytėkaras Ukrainojerusiška elektraenergetinė nepriklausomybė

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių