Kur dingo komunistai?

Apie išverstą kailį

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje šiandien saugomi 1990-ųjų vasario 24 d. rinkimų į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą agitaciniai lapeliai.

Kandidatai komjaunimo lyderiai, tarsi nujausdami, kad jų politinės pažiūros tampa nebemadingos, apie savo priklausomybę nė neužsiminė, bet kad priartėtų prie to meto aktualijų, agitaciją padabino trispalve ir vyčiu.

"Jie jautė, kad komunistams metas trauktis ir bandė slėpti savo partiškumą. Net sovietų armijos karininko Ivano Černycho, dėl kurio paskui į Klaipėdos gatves išriedėjo tankai, agitaciniai lapeliai ir tie papuošti lietuviškomis trispalvėmis. Jie nusispjovė į principus ir bet kokiais būdais bandė pakliūti į valdžią", – pasakojo S.Karalius.

Pasak muziejininko, Sąjūdžio žmonėms buvo labai sunku, nes  konfrontacija su komunistais buvo labai didelė.

"Apmaudžiausia, kad dauguma komunistų staiga išvertė kailį ir tapo aršiausiais patriotais. Eina į bažnyčią, mušasi į krūtinę, o ką jie veikė anksčiau? Tokių apsimetėlių Lietuvoje labai daug. O kiek iš jų atgailavo? Vienas kitas", – piktinosi visuomenininkas Dionyzas Varkalis.

Desovietizacijos išvengė

Ir tikrai – desovietizacijos Lietuva išvengė, daugumai buvusių partinių nomenklatūrininkų atsirado galimybės toliau kilti karjeros laiptais. Istoriko A.Anušausko įsitikinimu, taip atsitiko todėl, kad pradžioje buvo pasiūlytas labai radikalus desovietizacijos modelis.

"Kalba buvo apie tai, kad desovietizacija turėtų paliesti visus komunistus, kuriais tuoj pat pasinaudojo valdančioji nomenklatūra. Šie rėkė, kad turi būti liustruojami visi, nes visi yra kalti. O tereikėjo vieno – pasirinkti čekų modelį, nušalinti nuo valdžios tuos, kurie sovietmečiu užėmė aukštas pareigas, kurie darė įtaką visuomenėje ar persekiojo jos narius, bet tai jokiu būdu nelietė visų komunistų", – tikino A.Anušauskas.

Tačiau nuosaikus desovietizacijos modelis Lietuvoje nebuvo pasirinktas, todėl dauguma buvusių komunistų ir toliau liko valdžioje. Beje, dauguma jų prisišliejo prie Sąjūdžio, kuriame į partiškumą mažai kas atsižvelgė.

"Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo ir Komunistų partijos narių. Manau, čia nieko keista, kad kai kurie žmonės staiga išėjo iš KP šešėlio, nes apklausa parodė, kad žmonės gyveno dvigubą gyvenimą. Oficialiai pažiūros buvo vienos, o gyvenimo vertybės – kitos. Jie pasirinko vieną nesumeluotą gyvenimą", – pabrėžė A.Anušauskas.

Vis dėlto, pasak parlamentaro, jei politinė situacija šalyje pasikeistų, neabejotinai atsirastų konformistų, kurie prisitaikytų prie naujų aplinkybių ir tai esą nuo partiškumo nepriklauso.

Veikla ir nusikaltimai

LPK – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.).

Ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. Sovietmečiu LKP buvo sudedamoji TSKP dalis.

Ši partija 1940 m. buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą. Pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

1945 m. LKP turėjo 3 536 narius, 1950 m. – 27 753 narius, 1970 m. – 116 603, 1986 m. – 197 274. Pagal narių skaičių LKP buvo viena didžiausių TSRS respublikinių partijų.

1989 m. LKP skilo, dalis atsiskyrė nuo TSKP. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 1990–1991 m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi LKP ant TSKP platformos, vadovaujama Mykolo Burokevičiaus.

1991 m. sausio 11 d. LKP nusiuntė ultimatumą Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, reikalavo vesti kovą už nepriklausomybę laikantis okupacinių LTSR ir SSRS konstitucijų. Kitą dieną po ultimatumo AT vyko balsavimas, kurio metu reikalavimai atmesti.

Tą pačią dieną vadinamieji platformininkai įkūrė Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo atkurti Lietuvos TSR ir grąžinti seną LTSR Konstituciją. Ši partija sudarė savo vyriausybę, pasiruošusią perimti valdžią.

Po sausio 13-osios įvykių LKP (TSKP) pirmasis sekretorius M.Burokevičius kelis kartus viešai pasisakė už ginkluoto valstybinio perversmo būtinybę. Dėl to LKP buvo apkaltinta valstybinio perversmo organizavimu ir uždrausta.