Su A.Kubiliumi kalbėjomės Kaune, Vilniaus gatvėje esančiame EP narių biure. Paprastai daugiausia laiko Briuselyje, Strasbūre, kartais Vilniuje praleidžiantis europarlamentaras sako, kad, pasibaigus pandemijai, nuo šiol Kaune lankysis dažniau
„Kaune pastaruoju metu nedaug teko lankytis. Svarbiausia priežastis, be abejo, buvo pandemija, gerokai apribojusi tiesioginį bendravimą. Nuo šiol bus kitaip. Siekiame gyvo kontakto, turime biurą, nors gatvė šalia nėra gera ir keista, kad taip ilgai ji nepanaši į gatvę. Tikiu, kad čia su kauniečiais galime turėti daug gerų, naudingų pokalbių, sužinoti žmonių požiūrius, nuomones apie pačius įvairiausius dalykus – pradedant nuo Rusijos karo prieš Ukrainą, baigiant EP darbotvarkės klausimais, kurie svarbūs ir Europai, ir Kaunui“, – atkreipė dėmesį A.Kubilius.
– Kad ir apie ką šiandien kalbėtume, viskas įvairiais aspektais pinasi su globaliu fonu, kurį formuoja Putino karas ir bandymai jį sustabdyti. Buvote vienas iš nedaugelio, kurie Rusijos atžvilgiu neturėjo iliuzijų ir įspėjo, kad Putino Rusija užpuls Ukrainą. Daugelis Europos lyderių tuo netikėjo ir dabar aišku, kad klydo. Ko, jūsų nuomone, reikia, kad Europa išsigydytų trumparegystę, kuri ištinka žiūrint į Rusiją, ir daugiau tokių klaidų nebedarytų? – „Kauno diena“ paklausė A.Kubiliaus.
– Dabar Europai reikia rasti atsakymus į esminius klausimus. Pirmas: kokių klaidų pati Europa iki šiol daro santykiuose su Rusija? Antras: kaip Europa prisidėjo prie to, kad Putinas ryžosi pradėti karinę invaziją? Trečias: kaip turi keistis ES plėtros politika Ukrainos atžvilgiu, kad Ukraina neliktų pilkojoje zonoje, kurioje iki šiol buvo, ir tai tarsi leido Putinui galvoti, kad gali ją okupuoti, nes Vakarai negins?
Gera žinia, kad senojoje Europoje pagaliau įsisąmoninama, jog išorinė politika dėl Rusijos iš esmės nebuvo išmintinga, kad nuostata priimti sprendimus tik mezgant dialogą su Putinu veda į aklavietę.
Vieta: Kauno Senamiestyje (Vilniaus g. 39) veikiantis EP narių Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės biuras kasdien atviras visiems miesto bendruomenės nariams. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Putinas, kaip dabar pasidarė visiškai akivaizdu, tokias nuostatas stengėsi įtvirtinti: mes esame toks laukinis kraštas, kad visus oponentus žudome, kone atvirai nuodijame ir jūs čia nebandykite net svajoti apie demokratiją Rusijoje. Be to, mes dar turime branduolinę bombą, be to, mes čia tokie laukiniai... Jei mus sunervinsite, mes galime pradėti elgtis neprognozuojamai, todėl jūs prisitaikykite prie mūsų… Ir Europa taikėsi: toleravo Sakartvelo užpuolimą, Krymo okupaciją.
Iš dabar kilusios geopolitinės krizės ES turi išeiti tapdama žymiai stipresnė geopolitiškai. Pirma: ES turi užsibrėžti žymiai ambicingesnę ir efektyvesnę plėtros politiką, nukreiptą ne tik į Ukrainą, bet ir į Vakarų Balkanus, nes tik pagal tokią plėtros politiką galima garantuoti šių šalių sėkmę, augimą, kad tai būtų demokratijos ir plėtros regionas, su kuriuo kaimynystė nekelia iššūkių saugumui ir stabilumui.
Antra: ES turi nustatyti žymiai aiškesnę santykių su Rusiją strategiją, ir čia reikia pradėti nuo labai aiškaus įvardijimo, ką mes bandėme jau labai seniai sakyti Vakarams, bet mumis, deja, nepatikėjo, – tai, kad nedemokratinė, autoritarinė Rusija yra didžiulis pavojus, nuolatinė grėsmė Europos saugumui.
– Dabar nuolat pabrėžiate, kad Putino sukelta ir toliau eskaluojama krizė – tai ne tik skausmas, netektys, bet ir naujos galimybės. Kuo remdamasis darote tokias išvadas?
– Dažnai prisimenu ir cituoju vieną iš vadinamųjų ES idėjinių tėvų, garsų prancūzą Jeaną Monnet, reikšmingai prisidėjusį prie tuomečių Europos Bendrijų atsiradimo. Dar tik formuojantis dabartinei ES, jis labai aiškiai įvardijo, kad Europos Bendrijos plėtrai ir vystymuisi reikšmingiausi taps kriziniai etapai: ES apibrėš visi per krizes priimti sprendimai.
Matau, kad ES turi tam tikrą istorinį vystymosi dėsningumą. Aš vadinu tai natūralia konsolidacija einant nuo vienos krizės prie kitos krizės ir kiekvieną krizę įveikiant tam tikroje srityje sustiprėjus.
Putino Rusijoje galima matyti daug analogijų su nacistine Vokietija, kai žmonių protai buvo visiškai sujaukti propagandos. Kremlius puoselėja tokią pat ideologiją, kokią puoselėjo Hitleris.
Dabartinė krizė, kurią turime vadinti geopolitine, iš tiesų ne tik labai gili krizė, bet ir ES pirmoji geopolitinė krizė. Kai prieš gerą dešimtmetį Europa patyrė pasaulinę finansų krizę, ES viduje buvo sukurta Bankų sąjunga. Pabėgėlių krizės metu buvo sukurta Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex“.
Kai visą Europą sukaustė pandemija, buvo sukurta labai stipri finansinė priemonė – Atsigavimo fondas.
Dabar yra toks laikotarpis, kai turime suprasti, kad atsirado galimybė nebeturėti grėsmės Europos kontinente, t.y. šalia nebeturėti autoritarinės valdžios. Kitaip tariant, turime padėti Rusijai transformuotis į normalesnę, demokratiškesnę, poimperinės ideologijos atsisakiusią valstybę.
– Kaip, jūsų manymu, turėtų vykti tokia transformacija?
– Pirma, kas ateina į galvą, Putino Rusijoje galima matyti daug analogijų su nacistine Vokietija, kai žmonių protai buvo visiškai sujaukti propagandos. Kremlius puoselėja tokią pat ideologiją, kokią puoselėjo Hitleris, – Ukraina nėra nacija, galima su ja daryti, ką nori. Siekiant Rusijai padėti atsikratyti tokio naujo fašistinio režimo ir prisimenant nacių Vokietijos baigtį, tenka akcentuoti, kad nacių Vokietija tapo demokratinė tik tada, kai buvo visiškai sutriuškinta kare. Kitaip sakant, Vakarai turi suprasti, kad jie turi remti Ukrainą tiek, kad ji visiškai laimėtų karą, kad būtų visiškai išvaduota – atgautų visas teritorijas ir ne tik taptų laisva, bet ir padėtų, kad Rusijoje prasidėtų transformacijos procesai.
– Kiek prie to gali prisidėti Lietuva?
– Visada kartoju, kad Lietuva, kaip ir kitos centrinės Europos valstybės, gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį. Bet Lietuvoje mums pirmiausia reikia įveikti vidinį nevisavertiškumo kompleksą. Daug kam vis dar atrodo ir man pačiam gana ilgai atrodė, kad ES viską sprendžia didieji – Berlynas, Paryžius, Roma, Madridas, o Lietuva ne tokia jau didelė, mūsų balsas silpnas. Man pačiam labai padėjo darbas EP, kai pamačiau, kad realiai tose srityse, kur mes turime patirties, idėjų, žinių, turime strateginį matymą, galime suburti veiksmingas, įtakingas bendraminčių koalicijas ir pasiekti, kad ES politika judėtų link mums reikalingos krypties. Tai nereiškia, kad atėjai, vieną kartą pasakei kokį nors protingą sakinį, ir politika pasikeis, bet jei turi aiškų vaizdą ir nuosekliai dirbi, sugebi suburti koaliciją, tai realiai pamatai, kad, kaip sako liaudies patarlė, ne šventieji puodus lipdo. Nėra taip, kad didieji viską žino, o mes, mažiukai, nieko negalime…
– Kokių žingsnių ėmėtės įgyvendindamas savo iniciatyvas?
– Aš, taip pat mano kolegė EP Rasa Juknevičienė per karą subūrėme per 20 šalių parlamentarų jungiantį pasaulinį tinklą „United for Ukraine“ („Vieningi už Ukrainą“), kuriam dabar priklauso beveik 300 parlamentarų. Rengiame seminarus, pasitarimus, bet pagrindinis tikslas – padėti Ukrainai siekti to, ką vadiname politinėmis pergalėmis didžiosiose sostinėse – Berlyne, Paryžiuje, Romoje, Madride. Neseniai lankėmės Berlyne, surengėme dešimt susitikimų. Pamačiau pridėtinę vertę – į Berlyną atvažiavome ne tik lietuviai, ukrainiečiai, mūsų suburtų parlamentarų delegacijoje buvo ir prancūzų, čekų, lenkų, estų. Kai pamatai, kad sugebėjome suburti tokią delegaciją ir prancūzas auklėja vokiečius, akivaizdžiai įsitikini, kad taip daug efektyviau, nei auklėti patiems. Tai galėtų būti vienas Lietuvos misijų Centrinėje ir Rytų Europoje pavyzdžių, parodantis, kad galime pasiekti, jog ES politika judėtų link Lietuvai ir visai Europai gyvybiškai svarbių tikslų.
