Kas sušildė I. Šimonytės ir G. Nausėdos santykius?

„Neaišku, ar tuo santykius iš tikrųjų kas nors sušildė, ar tiesiog aplinkybės privertė susitikti, pralaužti tuos ledus. Manau, kad būtent migrantų krizės paaštrėjimo grėsmė privertė šalies vadovus paminti kažkokius asmeniškumus, nepasitenkinimus ir aptarti situaciją“, – sakė A. Lašas.

„Kadangi situacija tikrai paaštrėjo, mes visi suprantam, kad tos grėsmės tapo potencialiai visai kitokio lygmens, tai tiesiog nebėra jokių pasiteisinimų, kodėl nesusitikti ir apkalbėti tuos klausimus. Nes anksčiau tarsi buvo aiškinama, kad nėra laiko, užimta darbotvarkė, dar kažkokie dalykai, kurie grėsmės akivaizdoje skamba juokingai“, – kalbėjo jis.

A. Lašas negalėjo pasakyti, kuris iš vadovų nusileido ir inicijavo susitikimą: „Nežinau, kas ten kam nusileido ir kokie ten yra ryšiai. Tikrai negaliu pasakyti. Galiu pasidžiaugti, kad abu lyderiai susitiko, apkalbėjo tuos klausimus ir žada dar kartą susitikti kitame formate bei kitomis temomis. Vadinasi, tas pirmas susitikimas gal nebuvo toks blogas ir dabar galima pratęsti tą tradiciją“.

Tiesiog nebėra jokių pasiteisinimų, kodėl nesusitikti ir apkalbėti tuos klausimus.

A. Lašas aptarė, kuo susitikimų tarp prezidento ir premjerės nebuvimas  kenkia Lietuvai: „Visų pirma, tai yra blogai tiesiog planavimo prasme. Matome, kad pats prezidentas, jo darbas, jo efektyvumas prižiūrėti Seimo darbą, kažką siūlyti komplikuojasi iš vienos pusės. Iš kitos pusės, sunku derinti kažkokius išankstinius klausimus ir iš Seimo pusės. Juk mes matome tuos tris veto, kurie buvo iš prezidento ir po to buvo atmesti. Tikėtina, jei būtų geresni santykiai, būtų galima tiesiog pasikalbėti, suderinti tas pozicijas geriau, atsižvelgti į vieną kitą pastabą iš prezidento. Tada būtų mažiau tos konfrontacijos. Iš kitos pusės, būtų geresnis pats įstatymų priėmimo procesas ir patys įstatymai“.

Jis manė, kad tokie nesikalbėjimai tarp prezidento ir premjerės yra ir asmenybių kova, ir konfliktas tarp dviejų institucijų: „Aš neišskirčiau nei to, nei to. Turbūt abu faktoriai čia žaidžia. Net ne abu, turbūt čia yra daugiau faktorių, nes yra dar įvairių trinčių, susijusių su tuo, kaip veikia prezidento institucija, kiek ji kišasi ar nesikiša. Yra susijusių ir su atstovavimu Europos Sąjungoje – yra daug temų, kurios nuolatos įsiterpia ir kartojasi. Akivaizdu, kad jie nėra kažkokie artimi kolegos. Manau, kad iš dalies tai yra susiję su pandemijos valdymu, nes būtent ten yra dauguma tų trinčių. Čia buvo padaryti esminiai žingsniai, kurie po to užprogramavo tą nenorą bendradarbiauti ir nuolatinį pasikandžiojimą“.

Esą tai – ne pirmas toks Prezidentūros konfliktas ir susitaikymas. Pasak A. Lašo, tokie konfliktai visuomet vedė ne į gera: „Akivaizdu, kad tai tikrai nėra gerai. Mes esame demokratinė valstybė, tikime, kad nėra vienos pusės tiesios monopolis. Mes tikime, kad žmonės turi skirtingas perspektyvas ir tos perspektyvos yra vertingos, įskaičiuojamos demokratiniame procese, į jas atsižvelgiama. Kai to nebevyksta, vyksta tiesiog pakankamai grubi konkurencinė kova. Tada mes visi nukenčiame. Šiuo atveju, tų pavyzdžių turime ir iš kitų Vyriausybių ir kitų prezidentų. Tie konfliktai niekados niekur nevedė, bet šiuo atveju tai yra dar skaudžiau, nes kartais net nėra tokio realaus pagrindo. Turiu omeny, kad konfrontacija nėra dėl korupcinio ministro ar dar kažkokių esminių dalykų. Šiuo atveju yra politinė ir ideologinė trintis, nenorima derintis, kalbėtis“.