Apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime iš šalies ir iš vidaus, „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ apžvelgė teisininkas, akademikas, Lietuvos mokslų akademijos vadovas Vytautas Nekrošius.
– Akademinė mintis yra svarbiausia valstybės gyvenime. Akademikų politikoje kol kas pakankamai mažai. Galbūt jiems būtų verta prisijungti?
– Valdyti galbūt nereikėtų, bet vertinti tam tikrus reiškinius, manau, būtų galima. Tikiu, kad tai ir darysime.
Jeigu nebūsi visiems vienodai teisingas, o išsakysi poziciją, kuri pagrįsta objektyviais dalykais, tai protingas neturėtų pykti – priešingai, pasakyti „ačiū“, o kvailių nuomonė niekam neįdomi.
– Matote, kas šiuo metu vyksta valstybėje. Visuomenės grupės reikalauja pasirinkti stovyklą be kompromisų. Jūs kartais sugebate pasakyti mintį, kuri išlieka neutrali. Ką darysite, kai bus reikalaujama pasirinkti stovyklą?
– Mes turime savo stovyklą. Mūsų stovykla yra tiesa, pagrįsta objektyviais duomenimis. Esu gavęs klausimą apie tai, koks santykis tarp mokslo ir religijos. Jokio, nes mokslas yra apie pažinimą, o religija – apie tikėjimą.
Tai ką reiškia pasirinkti stovyklą? Mes priklausome tiesos stovyklai ir transliuosime tai, kas mums atrodo esą tiesa pagal mūsų duomenis, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje.
Aš norėčiau, kad Lietuvos mokslų akademija taptų tuo kanalu, kuris, prireikus, gali paraginti sustoti ir sėsti prie stalo pasikalbėti. Manau, kad, turėdami didelę protų koncentraciją, galime pabandyti būti nešališki.
– Mokslininkai kaip niekas kitas turėtų suprasti fakto vertę. Ar tai nesumažins akademijos narių noro dalyvauti politiniuose procesuose, kurie nebūtinai visada aiškūs?
– Šie nariai – protingi žmonės, gyvenantys mūsų visuomenėje, ir gali vertinti, ar jie nori dalyvauti įvairiuose politiniuose procesuose. Kalbant apie protestą dėl LRT, man yra vienas aiškus dėmuo – po Virginijaus Savukyno istorijos LRT direktorė, man asmeniškai, nieko bendro su demokratija ir laisvu žodžiu neturi.
– Kokias sritis jūs, kaip specialistas, galite vertinti?
– Ekonomiką, mokesčių politiką, visuomenėje vykstančius dalykus. Akademijoje turime sociologų, teisininkų, politologų.
Mes galime bandyti vertinti ne palaikydami kurią nors poziciją, o taip, kad protingas pasiimtų ir panaudotų sau.
Tačiau pati akademija politikoje jokia forma nedalyvaus. Vis dėlto reikšti savo poziciją būtina – už tai iš valstybės biudžeto gauname pinigus.
– Kaip vertinate dabartinę valdžią?
– Jei vertintume valdžią kaip vaiką, tai pats bjauriausias amžius yra paauglystė. Man susidaro įspūdis, kad politikoje pasikeitė kartos: išėjo Juršėnas, Kirkilas, Bernatonis, Degutienė, Kubilius, o atėjo nauji ir pasakė: dabar mes čia viską padarysime, nes mes viską žinome ir nieko mums nereikia pasakoti.
Tai dabar ir matome šį darbą. Manau, kad politikai per šiuos metus pamiršo pačią svarbiausią politikos užduotį – kalbėtis. Juk jie – politikai, jie atstovauja savo grupėms. Nebus taip, kad viena jų viską gali, o kita – ne.
Reikia derinti interesus. Jeigu šiandien vis dar būtų politikos vilkai, ar būtų ši istorija? Nebūtų. Jie būtų pamatę kritinį tašką, susėdę ir pasišnekėję.
Kodėl reikia nuolat tą patį kartoti? Paklausykite tų senių – jie pasakys. Kam kartoti tas pačias klaidas?
Jeigu šiandien vis dar būtų politikos vilkai, ar būtų ši istorija? Nebūtų. Jie būtų pamatę kritinį tašką, susėdę ir pasišnekėję.
Apie tai, kaip palenkti visuomenę į savo pusę, parašyta ne viena knyga. Tai nesudėtinga – tereikia pradėti kaukti per visus kanalus, kad viskas pavojuje.
Tačiau iš tiesų politikams svarbiausia kalbėtis ir rasti bendrą sprendimo būdą. Tik taip užtikrinama rimtis visuomenėje. Vienintelė jų užduotis – išvengti revoliucijų, kad žmonės galėtų gyventi savo kasdienį gyvenimą.
– Kodėl politikai vis daugiau kovoja tarpusavyje?
– Valdiško gėrio mažėja, o privataus daugėja – jo jau nepasidalinsi. Kartais susidaro įspūdis, kad mes visus pažangiausius dalykus perėmėme iš lenkų. Ten taip pat vyksta visuomenės susiskaldymas, kaip, pavyzdžiui, Amerikoje.
Tiesa, pas mus dar ne tokia baisi padėtis, bet jei viskas toliau klostysis taip, kaip dabar, mes tai taip pat patirsime.
– Pagal ką mes skirstysime žmones į teisinguosius ir neteisinguosius?
– Norėčiau, kad neskirstytume ir iki to neatkeliautume. Nes mūsų kaimynai lenkai, su kuriais esame labai kultūriškai ir istoriškai artimi, mums daro įtaką. Toks didelis visuomenės susipriešinimas niekur neveda.
– Ar iš tiesų Lietuvoje vyksta kartų karas?
– Sutikime, kad mūsų valstybė jauna. Kas tie 30 metų visuomenei?
Manau, kad tam tikra prasme postsovietinis dalykas yra nemokėti klausytis ir sau kartoti: dabar aš valdžioje ir dabar aš darysiu, o jūs sėdėkite ir žiūrėkite, kaip reikia dirbti. Bendravimo, pagalbos, žinių bei patirties perdavimo ir priėmimo tikrai trūksta.
Manau, kad tam tikra prasme postsovietinis dalykas yra nemokėti klausytis ir sau kartoti: dabar aš valdžioje ir dabar aš darysiu, o jūs sėdėkite ir žiūrėkite, kaip reikia dirbti.
– Valstybė eina savo pačios bandymų ir nesėkmių keliu. Ką mes turime dar praeiti, kad jau galėtume džiaugtis rezultatais?
– Tai labai gili duobė, kurią reikia perlipti. Dar šiandien nemaža visuomenės dalis netapatina savęs su valstybe.
Nuo sovietmečio likęs požiūris: mes esame mes, o valdžia yra blogis, kuris nori mus nuskriausti. Apie jokį gėrį net nėra kalbos – tikima, kad valdžia gyvena iš mūsų ir tik nori mus nuskriausti.
Man atrodo, kad per 30 metų nesugebėjome tos duobės sumažinti. Viskas pasikeis tą dieną, kai didžioji visuomenės dalis priims Lietuvą kaip save ir supras, kad nuo kiekvieno mūsų viskas priklauso.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai