Lietuvos kelias į nepriklausomybę buvo bekompromisis, sukėlęs Sovietų Sąjungos griūtį. Norėdama jos išvengti, SSRS ėmėsi įvairių priemonių, o joms nepavykus, griebėsi kraštutinės – karinės agresijos, kurios apogėjus – 1991 m. sausio 13-oji.

Slaptas įsakas

"Sausio 13-oji žymi esminį momentą, Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. SSRS karinės agresijos akivaizdoje mes visam pasauliui pademonstravome savo siekį apginti laisvę. Tai buvo tikrai itin svarbu, nes vienas dalykas – deklaruoti nepriklausomybę, o visai kitas – ją ginti ir apginti", – įsitikinęs istorikas dr. Algirdas Jakubčionis.

Jis priminė, kad SSRS agresijos pradžia – 1988 m. vasara. Tuomet SSRS Aukščiausios Tarybos (AT) Prezidiumas priėmė slaptą įsaką, kuriuo buvo leidžiama be prokuroro sankcijos atlikti kratas, jėga malšinti demonstracijas, mitingus, tikrinti asmenų dokumentus. "Tai bylojo, kad perestroiką (liet. – pertvarka) paskelbęs SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas vis dėlto bijojo demokratijos apraiškų", ˜– pastebėjo istorikas.

Kartu su perestroika prasidėjo ir ideologinė Maskvos agresija prieš besikuriančias Sąjūdžio grupes ir jų narius. Pastarieji buvo vadinami Sąjūdžio ekstremistais, nacionalistų sueigomis, kaltinami už atseit buržuazinių simbolių naudojimą. Šios sovietinės propagandos klišės lydėjo visą Sąjūdžio kūrimąsi.

Pradžia – "bananų balius"

Tuometėje Lietuvos viešojoje erdvėje Maskvos paliepimu pradėta intensyviau skleisti senas istorijos falsifikacijas: "1940 m. SSRS išgelbėjo Lietuvą nuo fašizmo", "Tik SSRS išsaugojo Lietuvai valstybingumą". Kartu buvo pradėta burti rusakalbių žmonių grupuotes, ilgainiui tapusias organizacija "Jedinstvo". Ji esą kovojo už rusakalbių tautų teises Lietuvoje. 1988 m. nuo vietinės valdžios daugiausia kliuvo Antano Terlecko vadovaujamai Lietuvos laisvės lygai. Būtent šios organizacijos nariai pirmieji patyrė sovietinių represijų skonį. Visuomenė pirmą kartą tą skonį pajuto garsiajame "bananų baliuje" – mitinge, kurį 1988 m. rugsėjo 28-ąją Vilniuje surengė minėta Laisvės lyga", – priminė dr. A.Jakubčionis.

Jis pabrėžė, kad pirmą kartą perestroikos metu Lietuvoje buvo viešai panaudota prievarta. Tuo pat metu žiniasklaidos priemonėse buvo tvirtinama, kad SSRS nerems jokių organizacijų, kurios sieks, kad respublika atsiskirtų nuo SSRS.

Gorbio galvos skausmas

Maskva 1988 m. pabaigoje pradėjo aktyviai grasinti Lietuvai, apeliuoti į sveiką protą, akcentuoti, kad SSRS – bendri namai, kad priešingu atveju pablogės žmonių gyvenimas. Kartu ėmėsi konkrečių veiksmų.

"Pavyzdžiui, atsiuntė į Lietuvą tris aukšto rango prokurorus, šešis milicijos karininkus, kurie turėjo "išsiaiškinti ekstremistinius gaivalus", rinkti Sąjūdžio spaudą, prognozuoti galbūt neigiamą įvykių eigą, tikimybę naudoti karinę jėgą. Beje, pastarasis elgesys Maskvai jau nebuvo naujiena – prisiminkime 1989 m. kruvinus įvykius Tbilisyje, kai kareiviai kapojo demonstrantų, reikalavusių nepriklausomybės, galvas kariniais kastuvėliais", – priminė istorikas.

Pasak dr. A.Jakubčionio, nauja agresyvi SSRS retorika kilo po 1989 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvoje įvykusio Baltijos kelio. M.Gorbačiovas, matyt, pagaliau suprato, kad tai, kas vyksta Lietuvoje, kelia didelį pavojų SSRS.

Ir 1990 m. Gorbis (taip jis buvo vadinamas) pats atvyko į Lietuvą. "Kas stebėjo anuomet transliaciją per televiziją iš jo susitikimų su Lietuvos gyventojais, atsimena, kaip sutriko M.Gorbačiovas, kai kažkas jam pasakė: "Mes norime būti laisvi." Žodžiu, Lietuva tapo dideliu Gorbio galvos skausmu", – teigė pašnekovas.

Nusprendė naudoti jėgą

Maskva netrukus apsiprendė – 1990 m. kovą, kai Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, Vilniuje pradėjo važinėti sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai. Kovo pabaigoje 60 tankų ir 50 karinių sunkvežimių su kariškiais pravažiavo pro AT rūmus, į Kėdainių aerodromą atskrido 3 tūkst. desantininkų, balandį paskelbta ekonominė Lietuvos blokada.

Tai, anot istoriko, buvo atviras karinės ir ekonominės galios demonstravimas. Beje, karinė jėga buvo ne tik demonstruojama – tuomet užimta nemažai svarbios paskirties pastatų šalies sostinėje, o kai Vingio parke vyko daugiatūkstantinis mitingas tokiems veiksmams pasmerkti, iš skraidančio malūnsparnio buvo mėtomi priešiški nepriklausomybei atsišaukimai.

Nepasitikėjo vietos kariauna

"Maskva 1990 m. lapkričio 7-osios proga pademonstravo Vilniuje savo karinę galią, surengusį karinį paradą, o 1991 m. sausį prosovietinės jėgos sostinėje ėmė reikalauti įvesti Lietuvoje prezidentinį M.Gorbačiovo valdymą. Maskva pareiškė ketinanti įvesti į Lietuvą kelias sovietų armijos divizijas, nes Kremliaus vadovybė, matyt, nevisiškai pasitikėjo Lietuvoje dislokuotais sovietų kariuomenės daliniais. Tačiau taip elgtis buvo įprasta sovietų taktika – prisiminkime įvykius Kaune, susideginus Romui Kalantai. Juk anuomet Kaune "tvarką darė" iš kitur papildomai atvežti kareiviai", – pastebėjo A.Jakubčionis.

Tad 1991 m. sausį į Lietuvą buvo atskraidinta netrukus išgarsėjusi specialios paskirties grupė "Alfa". Šiauliuose nusileido 30 karinių lėktuvų su desantininkais, atvyko aukšto rango karininkų.

"Buvo įrengtas tiesioginio ryšio su Maskva punktas. Žodžiu, sausio 9-ąją mūsų šalyje knibždėjo Sovietų Sąjungos įvairios paskirties kariuomenės dalinių", – priminė dr. A.Jakubčionis.

Maskva tikėjosi 1991 m. sausio 8-ąją rimto nepriklausomybės šalininkų ir jedinstvininkų konflikto Vilniuje, prie AT rūmų.

AT–Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis pro parlamento langą paprašė nepriklausomybės šalininkų nesivelti į konfliktą su jedinstvininkais, ir žmonės pakluso. Taip Maskvai iš rankų buvo atimta oficiali priežastis pateisinti karinės jėgos panaudojimą, tačiau ji vis vien buvo panaudota kitomis sausio dienomis, ypač Sausio 13-osios naktį.

Iki pat rugpjūčio pučo visoje Lietuvoje, ypač pasienio postuose, muitinėse nesiliovė karinė SSRS agresija.

Palankios mums aplinkybės

Kodėl Maskva pabūgo iš esmės panaudoti karines pajėgas savo nepriklausomybę gynusioje Lietuvoje? Istoriko nuomone, tam buvo nemažai priežasčių.

Pirmiausia, M.Gorbačiovui, skelbusiam pasauliui apie demokratiją jo šalyje, buvo įteikta Nobelio taikos premija.

Be to, įvykius Lietuvoje stebėjo iš įvairių šalių pakviesti žurnalistai. Pasaulio didžiųjų valstybių vadovai skambino M.Gorbačiovui ir ragino jį nenaudoti karinės jėgos prieš beginklius Lietuvos žmones, vieningai stojusius ginti savo šalies nepriklausomybės ne tik Vilniuje.

Ar dabar gintume šalį?

Ar tauta panašiai elgtųsi ir dabar, jei iškiltų tokia grėsmė Lietuvai? "Žinoma. Per 25 metus dar labiau suvokėme būtinybę gyventi savoje valstybėje, o subrendusi nauja karta neįsivaizduoja gyvenimo nelaisvėje. Taip, tauta gintų savo valstybę. Ir tik tokiu atveju mums padėtų sąjungininkai", – įsitikinęs istorikas.

Jis pastebi, kad 1991 m. sausį Lietuvos gyventojai gynė ir valstybę, ir savo valdžią, kurios autoritetas itin išaugo būtent Sausio agresijos dienomis.

"Lietuvos AT–Atkuriamasis Seimas ir ypač jos vadovas V.Landsbergis puikiai išlaikė agresijos pateiktą pilietiškumo ir patriotiškumo egzaminą, įgijo didelį autoritetą visuomenėje.  Manau, kad dabartinio Seimo sprendimas neskirti Laisvės premijos V.Landsbergiui – apgailėtinas sąskaitų suvedimo pavyzdys", – sakė istorikas.

Keisti kaltinimai

Kad ir kaip akivaizdžiai agresyviai elgtųsi dabartinė Rusija savo kaimynių atžvilgiu, Lietuvoje vis vien atsiranda manančiųjų, kad dėl visų konfliktų tiek Gruzijoje, tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje ir net Lietuvoje kaltos Jungtinės Amerikos Valstijos. Kodėl taip galvojama?

"Manau, kad toks mąstymas apie įvykius, pavyzdžiui, Lietuvoje atėjo dar iš pokario, kai buvo ir tebėra teigiama, kad "Amerikos balsas" agitavo lietuvius eiti į miškus ir su ginklu rankose priešintis okupantams. Tačiau ši radijo stotis pradėjo veikti tik 1951 m., o kas agitavo lietuvius tapti partizanais nuo antrosios sovietų okupacijos iki laidų iš JAV pradžios? – retoriškai klausė istorikas. – Lietuvai tiesiog reikėjo vilties, tikėti kažkieno pagalba nelygioje su sovietų valdžia kovoje. Ir tauta suteikė tam tikėjimui valstybės vardą. O žvelgiant į 1990–1991 m., JAV nesikišo nei į Gruzijos, nei į mūsų reikalus – Vakarų pasaulis sirgo Gorbio manija, bijojo nacionalinių judėjimų Europoje – tą baimę vėliau patvirtino įvykiai Jugoslavijoje."

Analizuojant Sausio 13-osios įvykius ir Ukrainoje kilusį pasipriešinimą, galima įžvelgti ir nemažai panašumų: Kremlius linkęs naudoti net tas pačias propagandines klišes.

"Ukraina, tik dabar pasukusi Lietuvos keliu, pateko į kitą geopolitinį kontekstą, o Rusijos elgesys tapo daug agresyvesnis", – pastebėjo istorikas.

Anot pašnekovo, dėl besiliejančio kraujo Ukrainoje reikia kaltinti Viktorą Janukovyčių, kuris atsisakė pasirašyti sutartį su ES. Juk būtent tada Ukrainoje kilo spontaniški protestai. Jais nutarė pasinaudoti Rusija, nenorinti paleisti šios šalies iš savo agresyvaus glėbio, iš kurio mes ištrūkome, prieš ketvirtį amžiaus savo nepriklausomybės siekį apšlakstę krauju.