Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Antrojo pasaulinio karo aukas Klaipėdoje pagerbė Gegužės 8-ąją, kai visa Europa minėjo pergalės prieš nacistinę Vokietiją jubiliejų. Ministro įsitikinimu, svarbiausias siekis šiandien – išsaugoti tą sunkią pergalę ir taiką Senajame žemyne.

Guodžiančių žinių nėra

– Ar pagerėjo mūsų valstybės santykiai su Rusijos valdžia, gal turite kokių paguodžiančių žinių?

– Guodžia tai, kad mūsų pačių nuostata yra pozityvi. Rusija yra mūsų kaimynė, o mes siekiame gerų santykių su visais kaimynais. Labai tikime, kad ateityje jie tokie ir bus. Tačiau santykiai tiek tarp žmonių, tiek ir tarp šalių yra grindžiami tam tikrais principais. Ir mes tikrai nenusižengsime nei principams, nei vertybėms, kurios mums labai svarbios. Nes tai, kas vyksta viduryje Europos XXI a. – agresija prieš suverenią šalį, yra nepriimtina, ir mes atvirai apie tai sakome. Be abejo, tai ne visiems patinka. Todėl ir tie santykiai su Rusija tokie sudėtingi. Bet manau, kad šita situacija kada nors pagerės ir grįš į racionalią vagą. Tie santykiai ypač paaštrėjo prieš metus, kai buvo atšaukti Lietuvos konsulai Rusijos Federacijoje, ir tai vyksta toliau. Išaugo įtampa ir prekybos santykiuose. Mes, kaip ES valstybė, taikome ekonomines sankcijas Rusijai, Rusija taiko mums. Bet kartu tai yra postūmis mums patiems ieškoti kitų rinkų. Žinoma, tai nėra labai gerai, bet toks gyvenimas ir mes susitvarkysime su šituo iššūkiu. Vis dėlto tie šalių tarpusavio santykiai nepriklauso tik nuo mūsų vienų. Bet mes ir toliau laikysimės tos politikos ir tikėsimės, kad ir kitų Europos šalių laikysena bus tokia pat nuosekli.

– Jau metus atšaukti Lietuvos generaliniai konsulai tiek Kaliningrade, tiek ir Sankt Peterburge, kada bus paskirti nuolatiniai?

– Vyksta procesas, derinimai, tikiuosi, netrukus jie bus paskirti.

– Ar tenka bendrauti su paprastais Rusijos piliečiais, ką jie galvoja apie susidariusią situaciją?

– Mes organizuojame forumus Lietuvoje, kurie vyksta rusų kalba, juose dalyvauja ne tik atstovai iš Rusijos, bet ir tie rusai, kurie savo šalyje dėl tam tikrų priežasčių gyventi nebegali ir įsikūrė Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje ar kitur. Tai ir opozicijos veikėjai, ir politologai, kūrybinė inteligentija. Toks renginys vyko šiemet ir buvo labai gausus. Mes kalbėjome apie Europos ateitį, apie mūsų šalių ateitį Europoje. Ir tikrai susikalbėjome, ir radome labai daug bendra. Rusija yra labai didelė, joje gyvena labai įvairūs žmonės. Ir aš tikiu tais žmonėmis, nes jiems tikrai nėra lengva. Ne taip seniai buvau Maskvoje, dalyvavau Boriso Nemcovo laidotuvėse, susitikau su jo bendražygiais ir pajutau, kokia jie yra didelė jėga. Nors ir prislopinta, bet egzistuoja. Rusai tikrai nori gyventi laisvoje šalyje. Labai norėčiau, kad taip ir būtų.

Būti opozicijoje – iššūkis

– Užsiminėte apie B.Nemcovą. Kas pasikeitė Rusijoje po jo mirties?

– Pirma reakcija buvo šokas, nes susipynė daug jausmų. Žmonės buvo įbauginti. Vis dėlto išpuolis buvo labai įžūlus, atviroje vietoje prie pat Kremliaus. Niekas nesitikėjo, kad tai įmanoma. Po to nužudymo žmones apėmė ir nusivylimas. Dar vienas dalykas nustebino, kad B.Nemcovo nužudymą daugelis priėmė kaip pasikėsinimą į jų asmeninį gyvenimo būdą, jų laisvę. Juk ne visi mėgo B.Nemcovą, jis buvo savotiška asmenybė, laisvas žmogus, ne visiems priimtinas, gal ne visiems patiko jo veiklos stilius, bet tuokart jo mirtis visus labai suvienijo. Tačiau kaip patys sako, jie lyg ir susitelkia, o paskui vėl susiskaldo, ir tai labai jaučiama. Antra vertus, kai atmosfera tokia bauginanti, sudėtinga laisvai reikšti savo mintis, juolab žmonės matė, kuo tai gali baigtis. Būti opozicijoje Rusijoje nėra patogu. Tad jiems gana sudėtinga kovoti už savo teises. Jie patys gali būti savo likimo šeimininkais ir patys gali nuspręsti, kaip toliau gyventi. Kaip viskas bus, sunku prognozuoti, bet buvo proga pamatyti, kad Rusijos žmonės yra įvairūs, ir mes turime su jais bendrauti.

– Ar yra, kas galėtų pakeisti B.Nemcovą?

– Ir jo partijoje liko aktyvių bendražygių. Labai ilgai teko bendrauti su Ilja Jašinu, buvusiu Rusijos premjeru Michailu Kasjanovu. Jie tvirtino, kad po B.Nemcovo nužudymo nė akimirkos nesudvejojo ir toliau ketina tęsti pradėtus darbus.

Su verslu – viena kryptimi

– Kai kurie mūsų verslininkai buvo nepatenkinti dėl įtemptų Lietuvos–Rusijos santykių, kurie palietė jų verslo interesus. Ar sulaukėte tokių pretenzijų?

– Buvo tik pavienių nepasitenkinimo atvejų. O šiaip su verslu mes palaikome gerus santykius. Susitinkame su verslininkų asociacijų atstovais ir labai atvirai kalbame apie visas jų problemas. Jie išsako savo lūkesčius, duoda patarimų, pateikia pastabų. Mes jiems padedame ieškoti rinkų užsienyje, siunčiame komercijos atašė, diplomatus-ekonomikos patarėjus, padedame organizuoti verslo misijas. Esame nustatę 27 kryptis, kuriomis turėtume veikti kartu su verslu. Tai ne tiek protokoliniai, bet labai praktiški dalykai. Mes neturime jokių nusiskundimų, priešingai, dirbame viename informaciniame lauke. Gal tai ir paaiškina, kad priekaištų vieni kitiems beveik neturime. Juolab nereiškiame jų viešoje erdvėje. Tos ekonominės sankcijos iš Rusijos, aišku, buvo iššūkis mūsų verslininkams, bet visi supranta, kodėl taip yra. Viskas atsitiko ne dėl mūsų valstybės kaprizų, bet taip susiklostė situacija. Aš tikrai nejaučiu jokios įtampos bendraudamas su verslo atstovais, manau, kad mes vieni kitus puikiai suprantame. Jei kyla kokių neaiškumų, nelaukdami švenčių, juos išsiaiškiname.

Teko tarpininkų vaidmuo

– Ar Lietuva galėjo likti nuošalyje nuo įvykių, kurie dabar vyksta Ukrainoje?

– Teoriškai galėjo. Bet nemanau, kad tai būtų labai sąžininga.

– Kokia šiandien situacija Ukrainoje, žvelgiant diplomato akimis?

– Trumpai tariant, bloga. Koviniai veiksmai yra ne tokie intensyvūs, bet jie vis tiek vyksta. Faktiškai paliaubų nesilaikoma. Tai matome pagal apšaudymo dažnumą. Pagal tuos manevrus, kurie vyksta kovinių grupuočių užimtose teritorijose. Galima spėti, kad tai – tyla prieš audrą. Tos separatistų ar teroristų grupuotės, kaip mes jas pavadintume, remiamos iš Rusijos, ir ta parama nenutrūko. Tai rodo, kad situacija labai sudėtinga, jau nekalbant apie šalies finansinę padėtį. Nors Rusijoje ekonominė situacija irgi sudėtinga dėl sankcijų, dėl naftos kainų, bet jie savo ižde turi tam tikrų rezervų. Ukrainiečiai tų rezervų neturi. Be to, gavę Tarptautinio valiutos fondo paramą, jie turėjo imtis tam tikrų priemonių vidaus rinkoje. O to nepadarė. Daug yra faktorių, kurie kelia nerimą. Ir negana to – įsisenėjusi korupcija valdžios aparate. Tai neprideda žmonėms pasitikėjimo valdžia. Yra sunku, vyksta karas, tad įtampa ten didelė. Mes turime padėti Ukrainai. Jų valdžios administracijoje yra labai daug lietuvių. Užsienio reikalų ministerija nusiuntė savo ekspertą į Ukrainos vyriausybę, vyriausybėje ministru dirba lietuvis, buvęs ES komisaras Algirdas Šemeta yra verslo ombudsmenas. Tai yra nevyriausybinė organizacija, bet ji turi tiesioginę sąsają kovoje su korupcija, muitinėje dirba mūsų atstovas. Taigi Ukrainoje yra mūsų žmonių, kurie padeda gydyti tas ilgalaikes žaizdas. Svetimiems gal net lengviau su ta korupcija kovoti nei saviems, nes ji labai giliai įsišaknijusi. Tad mes darome, ką galime, nors, manau, kad Europa daro nepakankamai.

– Ko bijo kitos šalys?

– Visi turi savo matymą. Vieni turi pragmatinių ekonominių interesų, bet trumpalaikių. Kiti laikosi neutraliai, nes mano, kad tai tiesiogiai nesusiję su jų problemomis. Treti turi kitų iššūkių, pavyzdžiui, Pietų Europa užsiėmusi migrantų problema. Labai tragiškas incidentas, kai buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas, parodė, kad tas karas nėra taip toli ir jis gali ateiti į kiekvieną šeimą. Bet, ar mums reikia dramos, kad pradėtume galvoti, jog Europoje kažkas negerai vyksta. Europinės vienybės siekis yra geras, bet ne visada pavyksta jį sukoordinuoti. Ir ta Pergalės šventė geras pavyzdys. Rusija paprastai ją išnaudoja savo naudai, nors ta pergalė prieš nacizmą yra vertybė visam pasauliui – ir Lietuvai, ir Rusijai, ir Ukrainai, kuri, beje, skausmingai išgyveno šį laikmetį, turėjo daugybę aukų ir dabar vėl išgyvena tragediją, tai, kaip jiems kartu su Rusija švęsti tą pergalę, kuri dabar labiau švenčia pergalę Kryme. Viskas dabar taip susimaišė ir tie simboliai šiandien nėra tinkami šiai šventei. Tai tik vienas pavyzdžių, kaip skirtingai mes visi į tai žiūrime. Turime pagerbti veteranus, tačiau reikia žiūrėti, ką turime padaryti, kad šiandien nebūtų neonacių, ksenofobų, antisemitų. Tai ne mažiau svarbus momentas. Jei jau mes kalbame apie pergalę, tai kalbėkime ir kaip ją išsaugoti šiandien.

Vizitinė kortelė

Gimė 1961 m. sausio 6 d. Vilniuje.

Vaikystė ir mokslų metai prabėgo Kaune.

1978–1983 m. studijavo Kauno politechnikos institute, įgijo inžinieriaus elektriko specialybę.

1992–1996 m. LR Seimo narys.

1993–1996 m. A.Šleževičiaus ir M.Stankevičiaus vyriausybėse krašto apsaugos ministras.

1997 m. užsienio reikalų ministro A.Saudargo patarėjas, įgaliotasis ministras, nepaprastasis pasiuntinys.

1997–2000 m. ir 2005–2011 m. nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius LR misijoje prie NATO ir ES.

2000–2004 m. R.Pakso ir A.Brazausko vyriausybėse – krašto apsaugos ministras.

2012 m. liepos mėn. paskirtas LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Baltarusijos Respublikoje. Iš ambasadoriaus pareigų atšauktas, paskyrus užsienio reikalų ministru 2012 m. gruodžio 7 d.

Žmona Danguolė, dukros Aušra ir Eglė.