„Partneriai pateikė kandidatus. Mes ne tik svarstėme socialdemokratų valdyboje, bet lygiai taip pat ir koalicijos taryboje. Prieš ateinant pas prezidentą, turėjau dar ir koalicijoje apsvarstymą šiuo klausimu. Na, ir visi bendrai sutarėm, kad turi būti tokie žmonės“, – interviu BNS sakė I. Ruginienė.

„Be abejo, jeigu tai būtų kaip UAB ir aš būčiau jo savininkė, galbūt aš daugelį kandidatų šiek tiek rinkčiausi ir kitaip. Ir čia nekalbu tik apie „Nemuno aušrą“, kalbu ir apie kitus kandidatus. Tai kažkaip šiek tiek pagal kitus kriterijus (būčiau besielgusi – BNS)“, – pridūrė ji.

BNS rašė, kad naujosios Vyriausybės formavimui einant į pabaigą, prezidentas Gitanas Nausėda paskyrė 12 iš 14 I. Ruginienės pateiktų ministrų.

Nepaskirti liko „Nemuno aušros“ kandidatai į aplinkos ir energetikos ministrus – Povilas Poderskis ir Mindaugas Jablonskis. Šias kandidatūras šalies vadovas dar vertina, nors portalas „Lrytas“ penktadienį pranešė, kad G. Nausėda priėmė sprendimą jas atmesti.

Be abejo, jeigu tai būtų kaip UAB ir aš būčiau jo savininkė, galbūt aš daugelį kandidatų šiek tiek rinkčiausi ir kitaip.

„Aušriečių“ lyderiui Remigijui Žemaitaičiui teigiant, kad nepaskyrus teikiamų kandidatų nustos veikti neseniai suformuota nauja valdančioji dauguma, I. Ruginienė nesiėmė vertinti, ar politikas kalba rimtai.

„Noriu, kad jis padarytų sprendimą. Tai jis turi aiškiai pasakyti. Aš tikrai noriu šitos koalicijos, aš tikrai matau vertę šitoje koalicijoje ir matau tikrai puikų darbą. (...) Susikalbėjimo yra tikrai nemažai ir jau planuojamės tam tikrus dalykus“, – sakė paskirtoji premjerė.

„Tai aš tikrai jokio neturiu jokios intencijos draskyti koaliciją, bet čia tą sprendimą turi priimti R. Žemaitaitis kartu su savo partija“, – tvirtino ji.

– Gal nuo saugumo norėčiau pradėti. Keliolikai rusiškų dronų ir raketų reikėjo įskristi į Lenkiją, o užsienio žiniasklaidai pranešti apie tai, kad Lietuvos oro erdvę irgi neva kirto du neatpažinti objektai, kad sužinotume, jog pastaruoju metu NATO naikintuvai šalyje keliami misijoms vos ne kiekvieną dieną. O pavyzdžiui, trečiadienį, kai buvo drono incidentas, jie buvo keliami netgi tris kartus. Tačiau konkrečių signalų, kodėl ir kaip, ir kokiomis aplinkybėmis tai vyksta, mes neturime. Kaip jums atrodo, ar ne per mažai mūsų visuomenė informuojama apie tai, kaip mes reaguojame į grėsmes ir su jomis susijusius incidentus?

– Aš sakyčiau, kad pakankamai mes informuojame, daug informuojame, bet reikia suprasti, kad gyvename tokiu nepaprastu, jautriu laikotarpiu, ypatingai, kai už sienos turime „Zapad“ pratybas. Ir jau ne vieną kartą sakiau, kad Lietuvos pareigūnai iš anksto, jau prieš geroką laiką ruošėsi šitoms pratyboms ir dabar yra parengties būsenoje.

Ir normalu, kad tas jautrumas yra daug didesnis, dėl to ir naikintuvai kyla, ar pagrįstas ar nepagrįstas signalas, tai pareigūnai tikrai nesirenka ir nevertina, ar pagrįstas ar nepagrįstas. Geriau padaryti tą veiksmą ir geriau įsitikinti, kad nepagrįstas buvo, negu praleisti kažką labai svarbaus. Tai dėl to šiuo metu matome tą tokį aktyvesnį ir budresnį darbą, bet aš manau, kad nuo to gyventojai gali jaustis tiktai saugiau.

– O jūs pati esate informuojama apie tai, dėl ko tie naikintuvai kyla, dėl kokių konkrečių incidentų?

– Kol dar neturiu, nesu priėjusi prie priesaikos etapo, tai tą tokią labai suglaustą informaciją tikrai gaunu ir gaunu labai operatyviai, ir ačiū tiems, kas ją teikia. Pati turiu galimybę susipažinti su visiškai slapta, įslaptinta informacija. Tai informaciją tikrai turiu, dėl to ir jaučiuosi pakankamai saugi, nes matau, kad iš tiesų institucijos reaguoja, galbūt ir sujautrintai, galbūt ir per daug reaguoja, bet šis laikotarpis, matyt, to ir reikalauja.

– Tai gal jūs tada galite atsakyti piliečiams, dėl ko trečiadienį reikėjo net tris kartus kilti tiems NATO naikintuvams? Gal žinote ir kiekvieną konkretų atvejį, kodėl taip atsitiko?

– Taip detaliai tikrai negalėsiu atsakyti. O iš tiesų kilo naikintuvai, nes buvo įtarimas dėl tam tikrų objektų, bet pakilę naikintuvai tikrai nieko neatrado. Tai bet koks blykstelėjimas, bet koks įtartinas judėjimas oro erdvėje iš karto yra pagaunamas ir į jį labai griežtai ir atsakingai reaguojama.

– Mūsų krašto apsaugos sistema, bet tai kartojasi jau ne vienerius metus, akivaizdžiai laikosi strateginės komunikacijos raminti visuomenę, deklaruoti pasiruošimą, deklaruoti reakciją, jeigu yra poreikis, bet iš esmės raminti visuomenę, kad viskas bus gerai. Štai ir Krašto apsaugos ministerija šiandien, prasidėjus „Zapad“ aktyviajai pratybų fazei, „Facebook“ taip parašė: „Namie vyksta pratybos, todėl ramiai reaguokime į triukšmą pas kaimynus“. Kaip jums atrodo, ar tokia komunikacija yra tinkama, ar ji pakankamai mobilizuoja visuomenę galimiems pavojams?

– Aš manau, kad pernelyg sukeltas jautrumas visuomenės tarpe ir baimė gali pridaryti daugiau žalos negu tas galbūt realus atspindys situacijos. Ir galiu patikinti, kad didžiulės pajėgos yra pasirengusios aktyvioje fazėje, kol vyksta „Zapad“ pratybos. Ir aš kalbu ne tik apie Lietuvą, aš kalbu apie Baltijos šalis, apie Skandinavijos šalis. Tai ne tik mes, bet dar ir yra mūsų visa bendra komanda, visi stebi, visi yra parengties būsenoje, lygiai taip pat imituoja tas pačias pratybas čia.

Ir dėl to, kaip ir sakau, aš tikrai esu rami, bet, be abejo, mes rizikos nuneigti negalime. Ir tai, kas įvyko Lenkijoje kaip tokia pasekmė arba gal pasinaudojimas situacija po tikrai kruvinos nakties Ukrainoje, parodė, kad rizika yra didelė ir mes ją suprantame, ir dėl to patys pasirengimo planai yra staigiai koreguojami. Tai ir Seime krašto apsaugos ministrė kalbėjo apie tai, kad tikrai mes spartiname oro gynybos įsigijimo priemones ir tikrai reaguojame ir ruošiamės.

Ir normalu, kad tas jautrumas yra daug didesnis, dėl to ir naikintuvai kyla, ar pagrįstas ar nepagrįstas signalas, tai pareigūnai tikrai nesirenka ir nevertina, ar pagrįstas ar nepagrįstas.

– Jūs turite šiandien jau aiškų atsakymą, ar Lietuva turėtų siųsti karius į Ukrainą taikos palaikymo misijai?

– Aš vis dėlto laikausi tos versijos, kad tai turėtų būti ne tik Lietuvos sprendimas, bet visos Europos sprendimas. Ir čia ne tik Lietuvos, bet ir NATO aljanso (sprendimas – BNS). Jeigu mes visi kaip aljansas nusprendžiame, kad to reikia, tai to reikia.

– O jeigu nusprendžia ne visos, o, pavyzdžiui, 23 valstybės?

– Tai visada, kaip ir Europos Komisijoje priimami sprendimai, dauguma visada laimi, bet aš manau, kad tai turėtų būti bendras sprendimas, bet ne atskiros vienos šalies. Nes kiekvienas mūsų atskiras veiksmas gali sukelti labai rimtas pasekmes. Dėl to, jeigu mes jau esame NATO nariai, Europos Sąjungos nariai, tai turime ypatingai tokiais jautriais klausimais būti koja į koją su visais.

– Aš bandau suprasti, ar jūs norite pasakyti, jeigu NATO lygiu, pavyzdžiui, nebus priimtas toks sprendimas dėl saugumo garantijų Ukrainai, įskaitant karių siuntimą, ar tai reiškia, kad ir Lietuva neprisidės?

– Tai reiškia, kad Lietuva eis koja į koją su bendrais sprendimais. Aš niekada nebuvau prieš ir galvojau, kad labai netgi sveika siųsti karius mokytis ir perimti patirtį. Jie jau tą daro, jie dirba tampriai su ukrainiečiais, nes mums matyt, iš tų klaidų, kurias patyrė ukrainiečiai, reikia gerokai mokytis. Ir ukrainiečiai dabar pažengę myliomis per tuos tris metus ir mes tikrai turime ką iš jų perimti. Tai tokiu atveju, aš manau, kad čia net ginčo nėra. Bet jeigu mes kalbame, kad NATO valstybė įsitraukia oficialiai į karą, tai neturėtų būti Lietuvos sprendimas, tai turėtų būti viso Aljanso sprendimas.

– Dar norėjau paklausti apie Kiniją. Jūsų Vyriausybės programa, kaip kas bešnekėtų, bet jeigu ją skaitai juodu ant balto, tai ji žymi reikšmingą užsienio politikos pokytį: atsisakyta konfrontuojančios retorikos kalbant apie Kiniją ir deklaruojamas siekis normalizuoti diplomatinį atstovavimą. Ar jūs skelbiate vertybinės užsienio politikos pabaigą?

– Ne, neskelbiu ir tai nereiškia, kad dabar staiga mes einame link kažkokių draugiškų ar kitokių santykių. Mes kalbame apie tai, kad elementariai net diplomatinės atstovybės mes neturime čia Lietuvoje. Man atrodo, kad tokius minimalius diplomatinius santykius mes tikrai turėtume turėti. Kalbame apie tai.

Tai jau praeitos Vyriausybės yra padaryti žingsniai, yra išsiųstas pasiūlymas Kinijai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkaip keičiasi mūsų požiūris arba santykiai su Taivanu ir kitais klausimais. Dėl to ir rašome taip labai atsargiai, kad norime normalizuoti atstovavimą.

– Nesakote, kad tai yra vertybinės politikos pabaiga, bet jausmas vis tiek kyla toks, kad jeigu statytume į priešpriešą vertybinę ir pragmatinę politiką, tai sukate link pragmatiškesnės politikos. To esmė ir yra atsisakyti konfrontuojančios retorikos, net jeigu iš tikrųjų taip galvoji, nes turi tikslą kažkaip pragmatiškai normalizuoti tą situaciją. Tai gal galite paaiškinti?

– Vėlgi, mes žiūrime, kaip yra kitose Europos Sąjungos šalyse. Ir man pačiai buvo įdomu. Taip, (žiūrima – BNS) labai skirtingai, skirtingi santykiai. Gal parlamentas yra išreiškęs tam tikrą tokią vieningesnę poziciją, bet šalys iš tikrųjų renkasi skirtingus santykius su Kinija. Tai mes stengiamės pasižiūrėti tą aukso viduriuką ir kažkaip tai sulaviruoti taip, kad mes neiškristume irgi iš konteksto, nes tai yra irgi labai svarbu. Ir tai susiję su irgi daug elementų ir aspektų.

– Tai jeigu statytume vertybinę ir pragmatinę, tą „Realpolitik“ užsienio politiką, į priešingas ašies puses, kur atsiranda Lietuva?

– Aš per viduriuką turbūt brėžčiau, nes visiškas nutraukimas santykių su Kinija ir tos betoninės sienos pastatymas, nežinau, ar tikrai ir mums naudos atneš. Bet lygiai taip pat nematau tų draugiškų tokių santykių, kokie kažkada prieš daug metų, dešimtmečiais buvo. Bet tam tikri elementai, vis tiek mes esame vieno pasaulio dalis, kaip ir Kinija, tai tam tikri elementai, susikalbėjimas dėl tokių ypatingai svarbių klausimų tikrai turėtų būti. Dėl to mes ir kalbame apie normalizavimą atstovavimo, kad bent jau tai nebūtų visiškai kaip Šiaurės Korėja, tai ten jau nėra net ir kalbų, bet kad kažkoks tai informacijos pasikeitimas vis dėlto galėtų egzistuoti.

– Jeigu tikslinga atkurti diplomatinį atstovavimą su Kinija, kodėl netikslinga atkurti diplomatinį atstovavimą su Rusija ir Baltarusija?

– Tai čia yra visiškai, sakyčiau, netgi ir skirtingi dalykai. Jeigu Kinija nueis Rusijos keliu, tai, man atrodo, kad gaus atsaką tokį pat, kaip ir Rusija. Tai Rusija ir Baltarusija jau akivaizdžiai yra visiškos agresorės šalys, kurios žudo žmones, nekaltus žmones. Tai apie kažkokį kitokį santykį, nei visišką griežtą pasmerkimą, net nėra kalbos.

– Dalis Europos Sąjungos šalių, ta pati JAV ambasadą Rusijoje išlaiko.

– Tai čia jų yra sprendimas, bet aš tai atskirčiau šituos dalykus, nes lygiai taip pat mes galime diskutuoti ir apie Turkiją. Juk Turkija irgi nėra visiškai ta šalis, kuri perėmusi mūsų retoriką, bet aktyviai bendradarbiauja su ta pačia Rusija, bet mes kažkodėl ir ilsėtis važiuojame į Turkiją, ir tų santykių nenutraukiame, ir prekyba vyksta. Tai nesakau, kad Kinija yra analogas, bet tam tikri tokie būtiniausi, ekstra kanalai tikrai, matyt, turėtų būti.

– Negretinant Kinijos bei Rusijos ir Baltarusijos, kelčiau klausimą apie tai, ar mes iš tikrųjų gauname kažkokios naudos, kai neturime ten pilnaverčių ambasadų?

– Na, neįsivaizduoju, kaip tos ambasados tokiose šalyse galėtų veikti, nes konfliktas yra pernelyg didelis ir tie skirtumai yra pernelyg dideli. Tai šiai dienai net neįsivaizduoju net ir tų tokių diplomatinių santykių, tai yra visiškai neįmanoma.

– Premjere, JAV ir Baltarusijai jau kurį laiką pavyksta susitarti dėl kalinių paleidimo. Štai ir vakarykštės naujienos: 52 žmonės paleisti, tiesa, ne visi sutiko palikti Baltarusiją. Lietuvoje seniai įtariama, kad tik laiko klausimas, kada iš JAV sulauksime raginimo leisti baltarusiškų trąšų eksporto tranzitą per Klaipėdos uostą. Ar jūs sutinkate, kad tai tik laiko klausimas?

– Ne, nesutinku. JAV minčių srauto negali žinoti. Nesutinku, kad reikėtų kažkaip laisvinti sankcijas. Kaip tik galvoju, kad sankcijų paketas tiktai turi griežtėti ir mes dar daugiau turime daryti, nes Rusija nesustoja. Ir tai, kas įvyko tą lemtingą naktį prieš porą dienų (Lenkijoje – BNS), tik parodė, kad visiškai Rusija nenori jokių derybų ir taikos. Ir tai reiškia, kad Rusija supranta tik jėgos kalbą, ne diplomatinę kalbą, bet tik jėgos. Tai jeigu mes toliau neisime ir nespausime dėl sankcijų ir griežto požiūrio į agresorę, tai, matyt, bus prastai. Tai gali būti, kad JAV spaus, bet aš manau, kad mes čia nepalenkiami.

Inga Ruginienė / R. Riabovo / BNS nuotr.

– Esame nepalenkiami JAV raginimams?

– Aš labai tikiuosi, kad kol kas mūsų diplomatinis korpusas dirba pakankamai sėkmingai įtikinant, kad sankcijų paketas turi likti ir griežtėti. Tai mes dėsime visas pastangas ir toliau užsiimti lobizmu, ir toliau dirbti su Amerika, kad taip ir liktų ir sankcijos griežtėtų.

Bet labai noriu pasidžiaugti, kad tarp išlaisvintų žmonių yra ypatingas žmogus, tai buvęs Baltarusijos nepriklausomų profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas, kuris kalėjo visiškai nepagrįstai, su visiškai sufalsifikuota, sufabrikuota byla ir tik už tai, kad pasipriešino Lukašenkos režimui. Tai labai džiaugiuosi, kad dabar pagaliau jis gali susitikti su šeima.

– Tikrai labai šaunu. Dėl paleistųjų, be abejo, galime tik džiaugtis. Aš dar norėčiau paklausti, gal truputėlį „out of the box“. Gal vis dėlto tas trąšų klausimas gali tapti galimybe Lietuvai gauti kažką mainais iš Amerikos? Pavyzdžiui, susitarti su JAV dėl karių palikimo arba netgi padidinimo Lietuvoje?

– Gali būti, bet tokio pasiūlymo dar nėra ir jeigu būtų kalbos, tai aš galvoju, kad tikrai galima būtų kalbėti. Bet reikia suprasti, kad kuo daugiau darysi nuolaidų Rusijai, nepasikeis padėtis. Rusija nesupranta. Čia žinot, kai kada ir pajuokauju, kad jeigu tai būtų priešininkas, su kuriuo gali apsikeisti argumentais, kuris blaiviai mąsto, įvertina situaciją, tai tu gali derėtis dėl įvairių dalykų. Tu gali kažkur nusileisti, nes derybose taip ir yra, kad tu nusileidi, kitas nusileidžia ir randi tą aukso viduriuką ir visiems yra gerai. Bet turbūt, kad ne šiuo atveju.

Nes šiuo atveju aš tikrai matau pagal visą veiksmų eigą, kad ta šalis supranta tik jėgos kalbą ir viskas. Ir dėl to mes aktyviai ruošiamės ir dėl to ruošiamės tikrai tam atsakui, kad parodytume, jog mes jėgą turim. Ir čia kito, matyt, kelio ir nebebus.

– Premjere, palieskime vidaus politiką. Ar galite aiškiai atsakyti, kodėl prezidentui pateikėte 14 ministrų kandidatūras į naująją Vyriausybę, nors prezidentas aiškiai pasakė, kad kol kas netvirtins Mindaugo Jablonskio ir Povilo Poderskio kandidatūrų?

– Toks buvo sutarimas koalicijoje. Mes pasitarėme ir priėmėme kartu šitą sutarimą, kad teikiame 14 pavardžių. Dėl dviejų nebuvo aišku, nes tikrai reikia pripažinti, kad 14 pavardžių pateikėme paskutinę minutę, praktiškai paskutinę dieną, po pietų, kuomet turėjo dekretas žūtbūt išeiti, nes prezidentą irgi riboja laikas. Tai natūralu, kad du kandidatai atsidėjo vėlesniam laikui. Apie tai prezidentas iš karto perspėjo ir mes tą tikrai žinojome, ir dabar, matyt, reikia sulaukti verdikto dėl tų dviejų.

– Sakote, koalicijoje buvo sprendimas. Tai koalicija nusprendė bandyti stumti prezidentą į kampą?

– Koalicija nusprendė, kad turi būti 14 asmenų sąrašas.

– Kokie argumentai, gal tada galite pasakyti? Kodėl 14, o ne 12?

– Na, todėl, kad partneris pateikė tokius (kandidatus – BNS). Iš tikrųjų prezidento nuomonės apie tuos du net ir nelabai žinojom. Apie Poderskį galima buvo numanyti, bet apie Jablonskį... Jis visiškai naujai ištrauktas, visiškai nauja pavardė. Tai ir ne paslaptis, kad per šitas dvi savaites tikrai aktyviai bendradarbiavome su prezidentu, buvo teikiamos įvairios pavardės ir išgrynintas tas 14-os asmenų sąrašas. Praktiškai ginčas yra dėl dviejų (kandidatūrų – BNS). Net ne ginčas, bet tiesiog nėra verdikto, laukiame sprendimo dėl dviejų asmenų ir tada žiūrėsime, kaip toliau.

– Na, tik detalė yra ta, kad prezidentas tos pačios dienos rytą pasakė, kad tų dviejų kol kas netvirtins, nes jam trūksta laiko. Iš to susidaro įspūdis, kad, taip paprastai tariant, „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio nuomonė toje situacijoje jums buvo svarbesnė už prezidento.

– Ne. Man atrodo, kad mes tiesiog žinojome, kad senka laikas, kad tiesiog yra tam tikri laiko terminai ir aš oficialų teikimą turiu padaryti. Nes iki šiol aš pateikdavau prezidentui pavardes tiesiog neoficialiai ir prezidentas tikrindavo ir susitikdavo, kas, man atrodo, yra visiškai normali praktika. Bet ateina diena, kuomet aš irgi turiu ateiti su oficialiu teikimu ir ta diena paskutinė taip ir atėjo. Ir tada jau paskutinį verdiktą daro prezidentas. Tai čia tokie teisiniai formalumai daugiau.

– Pasidalinkite iš proceso truputėlį. Vis tiek turėjote dvi savaites, bet tie du kandidatai pasirodė paskutinę dieną. Ar tai rodo, kad „Nemuno aušrai“ dėl uždėto barjero nepartinių ministrų yra ant tiek sunku surasti kandidatų į ministrus? Ar tai vis dėlto rodo taktiką, galbūt Žemaitaičio, galbūt jūsų, tuos kandidatus laikyti iki paskutinės akimirkos, tikintis, kad prezidentas palūš ir juos patvirtins?

– Ne. Tai tikrai ne ta taktika, nes kitu atveju su prezidentu nederinčiau nei vieno asmens, o tiesiog atneščiau, padėčiau teikimą, apsisukčiau ir išeičiau. Tikrai su prezidentu labai dirbom kolegiškai ir konstruktyviai tuo klausimu. Kai kurios pavardės išvis mano barjero nepraėjo.

Man buvo lengviausia, aišku, su socialdemokratų kandidatais, kai aš jau buvau tam pasiruošusi ir dabar jau galiu prisipažinti, kad jau prieš dvi savaites aš tikrai tą sąrašą turėjau ir jau žinojau, kas tie ministrai bus. Tai jau buvau šitam žingsniui pasiruošus. Na, galbūt yra taip, kad kitiems partneriams reikia daugiau laiko surasti tuos kandidatus. Jeigu būtų paprašę mano pagalbos, galbūt aš galėjau padėti greičiau.

– Neprašė? Nes Gintauto Palucko anksčiau tai prašė, suprantu.

– Šį kartą kažkaip neprašė, patys ieškojo, tai puiku.

 Šį kartą kažkaip neprašė, patys ieškojo, tai puiku.

– Kalba šaltiniai, jog bruzda socialdemokratų partija dėl to, kad nėra iki galo patenkinta tokia didele prezidento įtaka Vyriausybės formavimui. Matote tai?

– Nežinau. Man atrodo, kad tas susikalbėjimas yra labai svarbu. Na, kas iš to, kai pagrindiniai šalies vadovai, mes jų turime tris, vienas į kitą nusisukę nugara? Tai šaliai nieko gero neatneša. Tuo labiau, kad mes matome, kas vyksta. Valstybės gynymo taryboje visi trys vadovai yra. Tai jeigu mes nugaromis stovėsime vienas į kitą, o staiga reikės priimti čia ir dabar reikiamus sprendimus, tai kaip dabar tada šalis jausis, kaip mūsų gyventojai jausis?

Tai tas susikalbėjimas tarp trijų blokų yra labai svarbus ir dėl to tas pasirinkimas sudėtingesnis. Taip, gali nueiti teisiniu keliu ir pastatyti prezidentą prieš faktą ir pasakyti, kad turi būti taip ir kiekvienas čia galim parodyti savo svarbumą, bet šiuo momentu, man atrodo, kad svarbiausia yra susikalbėjimas.

– Pastebiu, kad ne pirmą kartą akcentuojate sutarimo svarbą. Jums tai esminis prioritetas politiniuose santykiuose?

– Ir taip, ir ne. Tikrai aš nesu tas žmogus, kuris negalėtų drąsiai pakovoti už savo nuomonę. Tą ne vieną kartą demonstravau ir atsitikus vienai ar kitai situacijai, tą galiu padaryti. Bet kartu dabar aš jau nebesu profesinių sąjungų lyderė, o esu viena iš tų trijų, kurie atsakingi už visą valstybę. Ir tuomet jau mano elgesio konstrukcija yra šiek tiek kitokia.

Aš turiu galvoti, kas geriausia šaliai. Ne kas geriausia man, kaip per tas tris savaites daug buvo visokių interpretacijų: ir statytinė, ir nesugeba to padaryti, ano pasakyti. Tai aš jau ne apie save turiu galvoti ir ne apie savo reitingus, kaip aš atrodysiu, ar aš atrodysiu fainai, gražiai, kietai, kaip lyderė, bet aš turiu galvoti, kas geriausia šaliai. Pagal tai ir konstruoju tam tikrus sprendimus, pagal tai galbūt ir renkuosi sudėtingesnį kelią, nes jau nėra aš, jau esame mes.

– Prezidentas anksčiau buvo pasakęs, kad nemato P. Poderskio Vyriausybėje, dabar lyg svyruoja, pamatysime, koks bus jo sprendimas. O jūs matote jį Vyriausybėje, nepaisant įtarinėjimų, kad jis eidamas pareigas atidirbinėjo vėjo energetikams?

–  Kaip pasakyti...

– Be abejo, jūs matote, nes pateikėte jo kandidatūrą. Gal tada galite pagrįsti savo sprendimą?

– Tiesiog, kaip ir sakiau, partneriai pateikė kandidatus. Mes ne tik svarstėme kandidatus socialdemokratų valdyboje, bet lygiai taip pat ir koalicijos taryboje. Prieš ateinant pas prezidentą turėjau dar ir koalicijoje apsvarstymą šiuo klausimu. Na, ir visi bendrai sutarėm, kad turi būti tokie žmonės. Be abejo, jeigu tai būtų kaip UAB ir aš būčiau jo savininkė, galbūt aš daugelį kandidatų šiek tiek rinkčiausi ir kitaip. Ir čia nekalbu tik apie „Nemuno aušrą“, kalbu ir apie kitus kandidatus. Tai kažkaip šiek tiek pagal kitus kriterijus (būčiau besielgusi – BNS).  

– Tai pripažįstate, kad turite politinių nuolaidų daryti, kad pasiektumėte koalicijoje santarvę?

– Politika yra politika ir, vėlgi, jeigu grįžtame prie to, ką sakiau, aš turiu matyti valstybę ir turiu matyti, kas yra geriausia. O šiandien turiu kuo greičiau stabilizuoti krizę ir padėtį, nes esu ne pačioje geriausioje situacijoje, ne pačiu geriausiu laiku ateinu į Vyriausybę. Tai yra pakankamai nelengva.

Nežinau dar tokio premjero, kuris būtų atėjęs tokiu momentu vadovauti Vyriausybei. Tai dabar mano prioritetas iš tikrųjų suteikti tą pasitikėjimo kreditą maksimalų, bet visada ir sakiau, kad tikrai dirbsime komandoje, su kiekvienu atskirai ministru ir su visais kartu. Ir jeigu bus signalų, rimtų signalų, tai tikrai niekada nebūsiu vadovas, kuris bijotų atsisveikinti su savo komanda dėl tam tikrų priežasčių. Bus signalai ir atsisveikinsime ir tikrai nebijosiu pakeisti Vyriausybės narį, jeigu to reikalaus aplinkybės.

– Vis dėlto kai kas sakytų, kad turbūt pavojinga, nepaisant politinių aplinkybių, mažinti premjero filtrą kandidatams į ministrus. Bet suprantu, kad nuėjote į šį kompromisą dėl padėties koalicijoje ir valstybėje?

– Ir vėlgi ir taip, ir ne. Tai kiekvienas premjeras, kuris ateina į Vyriausybę, pasižiūrėkime ir į praeitį, tikrai pakankamai sunkiai turėjo laviruoti tarp partnerių. Kaip ir sakau, man buvo lengviausia su socialdemokratais, tai ten tikrai turėjau didžiulę pasirinkimo laisvę, tą ir pademonstravau, ir ten galėjau daug laisviau laviruoti. Sudėtingiau, aišku, su partneriais, bet labai džiaugiuosi, kad partneriai įsiklauso į mano nuomonę. Tai tam tikri žmonės atėjo į Vyriausybę, kur tikrai iš tos daugybės, kur aš patariau, kad geriau būtų, kad jie ateitų. Bet visą laiką yra įvairiai.

– Dar kalbant apie kandidatus į ministrus, nežinau, ar matėt šitą viešą, sakyčiau, juokingą epizodą. Kandidatas į energetikos ministrus M. Jablonskis nustebino, pasakydamas, kad vėjo energetika yra ne jo sritis, nes „Ignitis“ savininko teises įgyvendina Finansų ministerija. Bet juk energetikos politika yra Energetikos ministerijos reikalas. Jūsų nenustebino tokie teiginiai?

– Nustebino ir, man atrodo, kad žmogus, kuris ruošiasi į tokio ministro poziciją turėtų žinoti tokius dalykus.

– Ką daryti? Daugiau paskaityti?

– Šiaip tai, žinokite, tikrai, bent jau rekomenduoju visiems ministrams, pati irgi pati dar kartą priminiau, kad reikia programą gerokai peržiūrėti, kad reikia domėtis, juo labiau, kad turime auksinį laikotarpį. Aš atsimenu, kai aš atėjau į Vyriausybę, tai aš tikrai labai dėkinga (buvusiam ministrui – BNS) Vytautui Šilinskui, kuris kelis kartus su manimi susitiko darbų perdavimui, tai man tikrai pasisekė.

Dabar mes turime auksinį laikotarpį, kuomet komandos, kurios yra dabar ministerijose, pasirengusios padėti kandidatams, visiems kandidatams. (...) Tai visiems ministrams rekomendavau pasinaudoti tais žmogiškaisiais ištekliais ir iš tikrųjų įsigilinti ir ruoštis. Ir aš pati tą darau ir tai yra tęstinis procesas, kai tu nuolat turėsi gilintis, skaityti, žinoti. Tai jau reikia išlipti iš to kiauto, nebus taip, kaip tu dirbai prieš tai. (...)

– Be abejo. Dar apie Vyriausybės formavimą. Ar galite patvirtinti, kad praėjusią savaitę, kai susitikote su prezidentu, jis itin kritiškai vertino Jūratės Zailskienės kandidatūrą į Socialinės apsaugos ir darbo ministrus, tačiau ji buvo paskirta jums prisiėmus iš esmės asmeninę atsakomybę už šią kandidatę?

– Gal, nežinau. Aš su prezidentu kai ją aptarinėjau, gal nejaučiau to, kad itin kritiškai (atsiliepiama –BNS). Buvo tam tikrų momentų, kad tikrai žmogus dėl vieno ar kito dalyko dar nėra taip stipriai įsigilinęs. Bet Jūratė atneša tą tokį pagrindą iš Seimo Socialinių reikalų komiteto. Tai nėra tas visiškai žalias žmogus, o tai yra žmogus, kuris visai ganėtinai ilgą laiką dirbo su tais klausimais, kuriuos mes iš ministerijos atnešdavome į komitetą. Tai, vėlgi, ji darbšti, matau, kaip ji gilinasi ir mokosi. Ji – tas žmogus, kuris išnaudoja žmogiškuosius išteklius, tai tikrai matau tą. Tai, man atrodo, kad tikrai susitvarkys.

– Bet turėjote ginti, suprantu, būtent šį teikimą.

– Net nepasakyčiau, kad turėjau, nebuvo taip. Mes tiesiog apsikeitėme nuomonėmis, prezidentas pasakė savo nuomonę, aš supratau ją, tam tikrais momentais tikrai pritariau. Tai dabar dirbame su Jūrate. Nežinau, kokių ten poros klausimų prezidentui ji neatsakė, bet dabar jau man atrodo, kad atsakys ir dar daugiau.

– Linksmesne gaida paklausiu. Gyrėtės turinti talentą kaip vadovė užuosti žmogų, kuris į darbą su kvapeliu ateina iš po vakar. O prisiminus Zailskienės istoriją su Dainų švente ir „prosecco“, ar nesibaiminate?

– Nesibaiminu. Ne, žinokite, tikrai užuodžiu. Bet su Jūrate dirbau tikrai daug valandų ir net nebuvo nuorodos į tai. O jeigu būtų, tai aš jos būčiau tikrai ir į ministrų sąrašą neįdėjusi. (...)

Ne, žinokite, tikrai užuodžiu. 

– Ar jausite atsakomybę už visus viceministrus, kuriuos paskirs ministrai? Ar ministrai turės suderinti jų kandidatūras su jumis?

– Aš manau, kad kiekvienas vadovas turi pasirinkti savo komandą ir reikia leisti jam tą padaryti. Nes aš juk klausiu pas ministrą, kodėl vienas ar kitas dalykas vyksta arba nevyksta, aš neklausiu pas viceministrą. Tai čia jo yra pareiga sustyguoti taip komandą, kad jis man atneštų rezultatą. Tai jeigu aš mikromenedžinsiu ir pradėsiu iki sekretorės arba valytojo parinkinėti viską, tai aš manau, kad čia tikrai ne vadovo darbas. Mano darbas yra ministrai ir jie turės ateiti su nudirbtais darbais.

– Pratęsiant šitą temą, jūs esate sakiusi, kad prisidirbę ministrai jūsų Vyriausybėje nedirbs. Paliekate ir šitą langą, kai galbūt atsiskleis kokios nors savybės, kurios netiktų tokiam darbui. Bet ar galite nubrėžti konkretesnį politinės atsakomybės standartą būsimiems ministrams? Ką jie padarę nebegalėtų toliau eiti pareigų? Žinote, mes visada kadencijų pradžiose susiduriame su ministrais, kurie sako, kad bus principingi, bet po to...

– Čia, žinokite, labai, labai sudėtingas klausimas ir tikrai nenoriu čia nei meluoti, nes gali būti visaip. Nes, matote, čia ir koalicijos klausimai kartu susiję, ir visi kiti. Aš galiu pasakyti apie tai, kokius keliu standartus sau. Tai aš noriu dirbti ir dirbau iki šiol sąžiningai, noriu kažką po savęs palikti gero, ką žmonės galėtų prisiminti. Norėčiau, kad lygiai taip pat dirbtų ir ministrai.

Bet kuomet tu darai sprendimus, kai tu painioji viešuosius ir privačiuosius interesus, kai prasideda įvairūs susitarimai dėl viešųjų pinigų, pirkimai, ir visa kita, kai yra susitarimai su tam tikromis suinteresuotomis grupėmis dėl tam tikrų įstatymų projektų – ministras ir premjeras turi ginti viešąjį interesą. Tai yra svarbiausias aspektas. Ir kai tu jau nueini nuo to, tai jau yra kažkas negerai ir tai jau yra vertintinas elgesys.

Mes visi atėjome iš skirtingų patirčių, va, kažkas iš advokatų kontoros, kažkas iš privataus sektoriaus, kažkas galbūt iš viešojo buvo tarnautojas, kažkas politikas ilgaamžis. Tai mes ir esame skirtingi. Bet kai mes ateinam į šitas pozicijas, supratimas apie tai, ką mes turim daryti, turi jau suvienodėti. Ir čia, matyt, ir bus tas pagrindinis kriterijus.

– Gerai, aš tada paklausiu konkrečiau. Ar jūsų nuomone, jūsų ministras galėtų dirbti jūsų Vyriausybėje, jeigu jo atžvilgiu arba jo įmonių atžvilgiu teisėsauga pradeda ikiteisminį tyrimą? Dar iki įtarimų pareiškimo?

– Tikrai man sunku būtų pasakyti, nes tai labai priklauso, koks įtarimas. Kiek aš jau dabar tokį turnė padariau per teisėsaugos institucijas, nes man buvo įdomu irgi susipažinti, pasižiūrėti ten daugiau, kaip jie gyvena: kartais ikiteisminis tyrimas yra pradedamas tam, kad tai pačiai institucijai pratęsti domėjimosi laiką, nes jie irgi yra riboti terminais.

P. Peleckio / BNS nuotr.

– Taip, dešimt dienų gali trukti aplinkybių patikslinimas, tada jau reikia pradėti ikiteisminį tyrimą arba nepradėti.

– Dešimt dienų jie gali tirti ir akivaizdu, kai tu matai, kad tau neužtenka (duomenų – BNS), nes tu nežinai, atmesti bus blogai, bet ir kartu neužtenka duomenų, kad apkaltinti žmogų, tai pradedamas yra ikiteisminis tyrimas tiesiog, kad būtų pratęstas laikas. Tai jeigu mes kalbame apie tai, čia yra vienas dalykas, bet jeigu tikrai yra rimtos indikacijos, kad tai jau eis toliau ir į teismą iki apkaltinamojo nuosprendžio, tai tada jau bus visiškai kiti veiksmai.

– Suprantu, skirtingos situacijos. Na, bet, pavyzdžiui, tada žemiškesnė ir greičiau išsisprendžianti. Nors politinėje erdvėje Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pastaraisiais metais yra praradusi autoritetą, bet ar, jūsų nuomone, komisijos sprendimai turėtų būti lemiami, jums sprendžiant dėl ministro galimybės eiti pareigas?

– Tai irgi priklauso, kokia yra situacija, bet ko aš norėčiau... Galbūt vienas ar kitas sprendimas, nežinau, ar turėtų iškart išversti žmogų iš kėdės, nes tada būtų krizė po krizės galbūt. Bet gal tai būtų gera priemonė sudrausminti. Bet taip, kaip dabar yra, kad visiškai nieko, kad tiesiog paskaitai, padūsauji, kad tai blogas žmogus, bet einam toliau, irgi yra blogai.

Tai kažkoks tai elementas, kurio žmogus prisidirbęs bijotų, turėtų būti. Kas tas aukso viduriukas, tai matyt, šiandien net negalėčiau pasakyti. Bet, vėlgi, priklauso nuo situacijos, nes į VTEK kreipimaisi yra įvairaus lygmens. Yra ir nuo tokių smulkmenų, kur galėtum sakyti, kad užtektų tam tikro pabarimo, bet yra ir labai rimtų dalykų, kur jau galbūt netgi ir tas išvertimas iš kėdės jau būtų visiškai racionalus sprendimas.

– Premjere, paskirtoji teisingumo ministrė Rita Tamašunienė konkrečiai neatsakė į klausimą, ar Teisingumo ministerija pati pateiks Civilinio kodekso pataisas dėl partnerystės, akcentuodama, jog Seime jau yra svarstomos pataisos dėl „artimojo ryšio“, kurios jai yra priimtinesnės ir galėtų būt priimtos, siekiant nejautrinti visuomenės šiuo klausimu. Galite pasakyti, kaip čia bus?

– Tai bus sudėtingas klausimas ir čia nėra ko slėpti. Partneriai yra tokie, kokie yra ir su savo vertybėmis. Dėl ko aš tikrai džiaugiuosi, kad per derybas dėl koalicijos pavyko išsiderėti, kad vis dėlto balsuosime laisvai ir kad projektai judės.

– Buvo sąlygų netgi nepalaikyti?

– Buvo sąlygų įrašyti į koalicijos sutartį, kad jokių vertybinių projektų per šitą kadenciją mes neturėsime Seime. Tai mes, gerai, kad atsisakėme tos sąlygos.

– Kas prašė, dovanokite, ar „Nemuno aušra“, ar valstiečiai, ar abu?

– Dabar negaliu pasakyti, gali būti, kad net ir abu. Tai mes susiderėjome, kad vis dėlto balsuosime laisvai.

Kažkoks tai, matyt, projektas išjudės iš Teisingumo ministerijos, nes Konstitucinio Teismo sprendimo mes negalime ignoruoti, bet Seimo nariai turės visišką laisvę koreguoti pataisas ir kreipti tą projektą ta linkme, kuri bus labiausiai priimtina. Ir lygiai taip pat, matyt, balsavimui turėsime medžioti įvairius balsus.

Tai jau ir opozicijai esu išsakiusi, kad čia ir pasirodys mūsų solidarumas vienu ar kitu klausimu, nes aš manau, kad opozicija irgi turi jausti atsakomybę balsuojant už vertybinius projektus, nes jie daug deklaruoja, kad jie palaiko. Bet jeigu tai tiesiog bus toks atmetimas, politinis tik dėl atmetimo, tada irgi parodys savo veidą ir savo tikruosius ketinimus. Tai labai tikiuosi, kad mes konsoliduosim balsus ir vieną ar kitą sprendimą galėsim priimti. Bet čia, sakau, nėra partijos, kuri turi absoliučiai vieningą nuomonę. Kiekvienoje partijoje yra skirtingos nuomonės šiais klausimais, dėl to ir buvo priimtas sprendimas balsuoti laisvai.

– Be abejo, bet technikos klausimas. Tai projektas iš Teisingumo ministerijos išeis? Kažkoks bus? Prie „artimo ryšio“ projekto nebus grįžta?

– Negaliu dar pasakyti. Mes, be abejo, turėsime derinti su partneriais, kuris jiems yra priimtiniausias. Tai kažkoks projektas, matyt, išeis, bet nebūtinai tai tenkins tą visuomenės grupę, kuri laukia to projekto. Bet jeigu mes sutariame balsuoti laisvai, tai tikrai Seimo nariai galės visada Seime pakoreguoti ir teikti savo iniciatyvas. Koalicijoje mes sutarėme, kad iniciatyvos gali būti teikiamos.

– Kalbant apie R. Žemaitaitį, jis vakar pakartojo, jau ne pirmą kartą, kad ministrais nepaskyrus partijos pasiūlytų kandidatų, partija gali trauktis iš valdančiosios koalicijos. Jūs R. Žemaitaitį jau kažkiek pažįstate. Jis blefuoja ar rimtai?

– Nenoriu vertinti. Noriu, kad jis padarytų sprendimą. Tai jis turi aiškiai pasakyti. Aš tikrai noriu šitos koalicijos, aš tikrai matau vertę šitoje koalicijoje ir matau tikrai puikų darbą. Juo labiau, kad kai mes kalbame apie darbus, tai to susikalbėjimo yra tikrai nemažai ir jau planuojamės tam tikrus dalykus. Tai aš tikrai neturiu jokios intencijos draskyti koaliciją, bet čia tą sprendimą turi priimti R. Žemaitaitis kartu su savo partija.

– Aš gal paklausiu kitaip. Ar jis jums privačiai yra pasakęs tą patį, ką kalba viešai?

– Aišku, kad pasakęs, nes to net nereikia privačiai sakyti. Jeigu viešai pasakė, tai jau pakankamai aišku.

– Na taip, bet kai kalba viešai, negali suprasti, kam taiko žinutę – ar prezidentui, ar visuomenei, ar jums.

– Ne, nemanau, kad kažkam tai konkrečiai jis taiko, bet tiesiog reiškia savo poziciją. Tai nežinau, koks sprendimas bus prezidento, palaukime prezidento sprendimo ir tada, aš manau, kad jeigu viskas gerai, tai net ir klausimo nespręsim. Jeigu vis dėlto prezidentas abejoja dėl tų dviejų kandidatų, tai R. Žemaitaičiui teks apsispręsti arba tikrai ieškoti kitų kandidatų, ir gal jis jų jau turi, nes sakė, kad turi dar kelis rezerve, tai gal ir turi. Arba tada žiūrėsime, koks tas sprendimas bus.

– G. Palucko ir R. Žemaitaičio ryšys tikrai buvo geras, kai kas sako, kad net ypatingas. O koks jūsų ryšys su R. Žemaitaičiu?

– Nežinau, labai dalykiškas. Aš praeities neturiu su R. Žemaitaičiu. Mes kiek bendravome, tik Seime. Nežinau, normalus, dalykiškas ryšys.

(...) Su Remigijumi tikrai, kai sėdame kalbėti apie darbus, tai tikrai viskas einasi pakankamai sklandžiai. Na, bet reikia, matyt, suformuoti Vyriausybę ir čia turėtų būti visų partnerių bendras sutarimas, kad tą reikia padaryti dabar, kuo greičiau ir turime pradėti dirbti.

– Dar kalbant apie G. Palucką, užvakar pasirodė naujausia klausimų serija jam, šįkart susijusi su dešrainių verslu. Ar jūsų nuomone, jis neturėtų tiesiog pasitraukti iš Seimo, kad nebekenktų partijos įvaizdžiui?

– Nežinau, jis turi pats tą sprendimą priimti. Ir politikoje taip yra. Man kartais trūksta, ir čia nekalbu tik apie G. Palucką, bet imant visą spektrą, bet kurią partiją, kartais to ryžtingumo kažką padaryti, prisiimti atsakomybę. Tai taip yra, bet G. Palucko atveju nėra jokių teisminių tyrimų pradėta.

– Yra jo įmonių atžvilgiu, brolio atžvilgiu.

– Taip, bet jo atžvilgiu nėra. Tai dėl to galbūt ir toks mano vertinimas nebūtų visiškai vienareikšmiškas. Tai jeigu tikrai yra tam tikrų momentų, kuriuos atskleidė žurnalistai, tai mūsų institucijos turėtų pradėti tyrimą ir atsakyti į visus klausimus. Tai aš būtent norėčiau tokio proceso. Ir tada po to vertinimo būtų aišku. Galbūt ir pačiam G. Paluckui būtų aišku, kaip reikėtų apsispręsti. Dabar taip, yra toks moralinis aspektas ir dėl moralinio aspekto kiekvienas turi apsispręst pats.

– Bet yra ir politinis aspektas. Kaip minėjau, turbūt kaip bežiūrėsi, G. Palucko padėtis dabar kenkia partijos įvaizdžiui.

– Bet sutikite, kad jis padarė pakankamai rimtą žingsnį ir atsisakė premjero pareigų. Ir praeities premjerai su įvairiomis istorijomis nebūtinai žengė šitą žingsnį ir laikydavosi iki galo.

– Buvo ir pažadėjusių atsistatydinti, bet neatsistatydinusių.

– Ir ne vieną kartą. Tai šitą žingsnį aš tikrai labai pagarbiai įvertinau, nors man jis visai nepatiko, man būtų geriau buvę, kad būtų premjeras. (juokiasi – BNS). Bet tikrai aš manau, kad jam buvo tai pakankamai sunku ir tai demonstruoja, kad jis gali prisiimti politinę atsakomybę.

– Ar jūs balsuosite už Juliaus Sabatausko kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus, jeigu tokia bus pateikta?

– Aš turiu įsigilinti į šitą (kandidatūrą – BNS). Šiandien, tarp kitko klausiau Egidijaus Kūrio interviu, visai man patiko. Patinka man jo įžvalgos. Tai jis kelia klausimą, kad J. Sabatauskas galėtų neatitikti kažkokių kriterijų. Tai tikrai, aš nesu įsigilinusi į tą procesą ir į pačią skyrimo tvarką ir, matyt, man reikėtų pasižiūrėti ir pačius kriterijus. Ir, galų gale, pirmiausiai Julius turėtų būti pateiktas. Bet Julių vertinu kaip tikrai labai rimtą teisininką ir jis tą demonstravo ne vieną kartą. Tai šiai dienai, matyt, man reikėtų daugiau informacijos, kad padaryčiau apsisprendimą.

– Aš gal paklausiu bendriau, ar politikai gali būti skiriami į tokias pareigas? Ir aš žinau, kad socialdemokratai, atsakydami į šitą klausimą, prisimena konservatorių atstovą Stasį Šedbarą. Bet žinote, mes dėl S. Šedbaro aną kartą kėlėm lygiai tokius pačius klausimus, kuriuos keliame ir jums. Tai, man atrodo, iš mūsų pusės tai yra teisinga.

– Šiaip kuo labiau nepriklausomas kandidatas būtų, tai tuo būtų geriau. Bet taip pat reikia neatmesti kompetencijų ir galimybės dirbti. Tai reikia vertinti visą visumą. Jeigu tikrai yra stiprus išorinis kandidatas, kurį gali pasirinkti, tai aš tikrai teikčiau turbūt prioritetą jam. Bet jeigu tokio nėra, tai tada, matyt, reikia tas paieškų ribas labiau praplėsti.

– Keletas trumpų klausimų pabaigai. Per 100 savivaldybių tarybų narių prašo centrinės valdžios, kad būtų nutrauktos baudžiamosios bylos vadinamosiose „čekiukų“ bylose. Jūs tam pritartumėte?

– Aš galvoju, kad dėl baudžiamosios bylos ir priklausomai nuo, kokia ten yra ta suma, iš dalies galbūt ir pritarčiau, bet nenorėčiau, kad šitame veiksme žmogus išvengtų atsakomybės.

– Ką turite omenyje?

– Turiu omenyje, kad jeigu yra žala padaryta, tai man atrodo, neužtenka grąžinti tą pačią sumą tiesiog į biudžetą, tai galėtų būti tris, keturis kartus galbūt didesnė suma. Kažkokia tai bauda už tai, kad tu taip padarei, turėtų būti.

Ar adekvatu, pavyzdžiui, dėl 300 eurų staiga netekti tam tikros pozicijos? Nežinau, man atrodo, kad ne. Ir ar adekvatu, kad mūsų tarnybos visos susitelkusios ir dirba ties tokia maža suma ir (...) tiesiog neturi pajėgumų gaudyti labai stambias bylas? Man atrodo, irgi ne. Tai čia mes tiesiog balansuojame ties tuo, kad visi suprantame, jog atsakomybė turi būti. Klausimas ti, kokia ji turi būti.

– Bet ar „čekiukams“ ištirti skiriami adekvatūs teisėsaugos resursai? Jūs gal esate informuota detaliau apie tai? Galite pasakyti visuomenei, kad iš tikrųjų tai yra tiesa, jog teisėsaugos institucijos per darbą su „čekiukais“ neturi laiko kitoms byloms?

– Netiesa, nes aš pati ir prokuratūroje lankiausi, ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje, mačiau, ką jie daro. Jie tiesiog daro stulbinančius dalykus ir tikrai turime labai stambių ir labai pavojingų tyrimų ir jie tą daro.

Bet tai, kad „čekiukai“ jiems atima daug laiko ir jie galėtų dar daugiau padaryti šitoje (pavojingesnių nusikaltimų – BNS) tematikoje, tai čia faktas. Sutelkti yra didžiuliai pajėgumai, nes tie tyrimai dėl „čekiukų“ yra reikalaujantys nežmoniško detalumo ir labai daug resursų.

Tai jeigu mes sutartume, kad bauda turi būti ir tikrai ne tiek, ne vien tik grąžinimas tų pinigų, bet turi būti ženkli, atgrasanti bauda, bet kartu ir nuimti tą krūvį nuo teisėsaugos institucijų, tai aš, pavyzdžiui, matyčiau korekcijas šitame procese.

– Pabaigai, kitų metų biudžetas, nors turbūt ne tai jūsų galvoje šią akimirką.

– Žinokit, ir tai. Ir apie tai galvoju.

– Tai tada labai smagu, galėsite ir konkrečiau pasakyti. Politinės derybos, aišku, dar tik prasidės, sulauksime kabineto, bet ką mes jame pamatysime naujo ir įdomaus, be daugiau negu 5 procentų BVP gynybai?

– Žinokite, labai ten įdomaus ir naujo gal nepamatysime. Ne paslaptis ir čia nėra ko slėpti, didžioji pinigų suma vis dėlto eina gynybai. Ir tai suryja labai daug pinigų. Tai reiškia, kad visa kita dalimi pinigų mes turėsime kamšyti skyles – mokytojams, sveikatos priežiūrai. Būsimasis finansų ministras gavo vakar iš manęs galvos skausmą, galvoja, kaip dėlioti tuos skaičius.

Mūsų socialiai jautrios grupės, mūsų senjorai. Labai daug, daug yra momentų, tie patys keliai. Labai yra daug momentų, kurie, praktiškai ne paslaptis, nukenčia dėl to, kad dėmesys gynybai yra labai didelis. Bet neskirti to dėmesio irgi šiandien negalime.

– Kiek augs vaiko pinigai?

– Vaiko pinigai dabar augs pagal savo indeksacinę formulę. Papildomai tikrai nebus indeksuojami, bet kitais metais, tiek, kiek jau yra sutarta, kiek yra įstatyme numatyta, tai priklausomai nuo infliacijos, kitų ekonominių rodiklių, šiek tiek ūgtels. (...)

– Ar minimalus mėnesinis atlyginimas, nes dėl to nesutarė Trišalė taryba, bus toks, kokį siūlė valstybė?

– Tai mes savo poziciją jau esame pasakę, tai plius 115 eurų prie dabartinio minimalaus atlyginimo. Labai norėjau, kad Trišalė taryba sutartų ir labai tikiuosi, neprarandu vilties, kad sutars. Ne Vyriausybė turi spręsti, o socialiniai partneriai šiuo atveju turi spręsti apie šitą dydį.

Bet mes, taip, pasiėmėme aukso viduriuką, mano buvo reikalavimas, kad tai nebūtų mažiau negu 100 eurų (augimas – BNS). (...) Megalėjome mes tiesiog mažiau kelti negu kėlėm prieš tai. Tai 115 eurų plius tikrai bus.

– O kiek bus indeksuojamos pensijos? Nes skirtingai negu vaiko pinigai, suprantu, kad bus sparčiau indeksuojamos, gal net „Sodros“ rezervo panaudojama dalis?

– Įprastai tikrai bus indeksuojamos, bet norėčiau ir spartinti indeksavimą. Tačiau iš pradžių turiu susižiūrėti ir sužaisti su visu biudžetu. Tai dabar yra mano paskaičiavimai ketveriems metams, tiesiog galbūt tuos procentus reikės koreguoti, nes mes nežinome, turime vis iškylančius įsipareigojimus, kaip dabar sveikatos priežiūros sektorius, tai ten tiesiog yra katastrofa, ten nėra ką slėpt, ten yra katastrofa.

– Galite praplėsti? Skambus žodis.

– Neužtenka pinigų finansuoti, per mažai finansuojamas yra valstybinis sektorius. Tai aš kalbu ir apie atlyginimus, mūsų gydytojai ir slaugytojai nuteka į privatų sektorių sėkmingai dėl to, kad mes nebegalime konkuruoti. Ligoninės yra su skolomis. Jeigu mes norime mažėjančių eilių, jeigu mes norime stipresnio viešojo sektoriaus, mes turime daugiau investuoti.

– Bet atsakymų kiek konkrečiai dar neturite, dar žiūrėsite biudžetą?

– Tam tikrus skaičius aš tikrai turiu, bet nenoriu jų įgarsinti, nes dabar mes dar esame tokiame derinimo periode. Tai, žinote, iš vienos eilutės stumdai į kitą eilutę. Tai tikrai jau kai ateis į Seimą, o ateis labai greitai biudžeto projektas, tada jau matysis ir tie realūs skaičiai. Tai dėl to aš turiu tikrai pasižiūrėti, 2026 metais galbūt (pensijos augs – BNS) nedaug, po to galbūt šuolį daryti 2027 metais. Mes turime išsidėlioti tuos procentus pagal tai, kaip išgali mūsų biudžetas ir kaip mes galėsime suvaldyti.

Vis dėlto 3 proc. deficito ribos nenoriu peržengti, kad ir kaip opozicija bandytų formuoti kitokią nuomonę. Mes žinome, kas yra tvarus biudžetas, ir to tvaraus biudžeto rėmuose ir dėliosimės.

– Bet suprantu, kad „Sodros“ rezervas pensijų indeksavimui papildomam galės būt naudojamas tik 2027, ko gero, o ne 2026 metais?

– Galėtų ir 2026 metais. „Sodros“ rezervas absoliučiai gali tą pakelti. Tiesiog esmė yra tame, kad „Sodros“ rezervas yra bendro katilo dalis. Ir jeigu mes norime tvaraus biudžeto ir neišlipti iš 3 proc. deficito, tai „Sodros“ rezervas irgi tame groja labai svarbų vaidmenį. Tai ten yra pinigų, tiesiog jų paėmimas įtakoja kitas eilutes, reiškia, mokytojų mažesni atlyginimai, sveikatos priežiūros ir panašiai. Tai tą subalansuoti ir yra sunkiausias darbas.

– Ačiū jums labai už jūsų laiką.