„Nors tiek 1998, tiek ir 2008-2009 metų ekonominės krizės metu Lietuvos verslas pademonstravo savo lankstumą ir gebėjimą adaptuotis prie rimtų aplinkos pokyčių, ši krizė yra kitokia. Su veiklos apribojimais daugelis verslų susidūrė dėl valdžios institucijų (ne vien Lietuvoje) sprendimų. Tad reikia tai vertinti ne kaip paties verslo „nudegimą“ dėl nepamatuotos rizikos ar kitų galbūt nevisiškai apdairių sprendimų, o kaip tam tikrą žalą, kuri buvo padaryta, nors ir siekiant užkardyti didesnę žalą – žalą žmonių sveikatai ir gyvybėms“, – sako I. Šimonytė.

„Tad moraline prasme egzistuoja valdžios institucijų atsakomybė, ji turi egzistuoti ir finansine bei reikalingų sprendimų prasme, kitaip ekonomika į naują pusiausvyrą gali patekti su itin dideliais nuostoliais, kuriuos buvo galima sumažinti“, – priduria I. Šimonytė.

Parlamentarė pažymėjo, kad, kaip ir praėjusioje krizėje, ekonomika bus gaivinama skolon.

„Narystė euro zonoje leidžia skolintus išteklius pasiekti žema kaina, ir tai yra puiku, tačiau dėl to sprendimai privalo būti ne mažiau skaidrūs ir suprantami. Dabar atrodo, kad Vyriausybė nutarė, jog penkių milijardų skolinimosi limitas yra kaži koks Vyriausybės privatus fondas, kurio skirstymas gali likti už demokratinės atskaitomybės ribų. Veikiama pagal „maitinimo iš rankos strategiją – kam patinka duosiu, o kitiems – ne“.

Kyla labai daug klausimų, kurie sprendimai duoda didžiausią naudą ir pridėtinę vertę ekonomikai, kaip atrenkami projektai. Valdžia daug energijos skyrė viešiesiems ryšiams, bet vis dar nėra praktinių ir veikiančių sprendimų, kaip tie pinigai pasieks ekonomiką. Nėra ir noro tartis nei su visuomene, nei su Seimu“, – sako I. Šimonytė.