Gitanas Nausėda: orientuojamės ne į tept-lept

Valstybės gynimo taryba (VGT) praėjusią savaitę nusprendė visuotinį šaukimą Lietuvoje įvesti nuo 2032 metų, nors opozicija siūlė tai daryti nuo 2030 metų.

„Orientuojamės į kokybę. Ne į tept-lept, o į kokybę“, – interviu BNS sakė šalies vadovas.

Pasak jo, pasirengimą kokybiškam šauktinių apmokymui lemia ne tik kaina, bet ir instruktorių skaičius. Anot prezidento, šiuo metu kariuomenėje esančių instruktorių nepakaktų ir didesniam šauktinių skaičiui, ir rezervistams, reguliariai kviečiamiems atnaujinti įgūdžių.

Šiuo metu į kariuomenę pašaukiama daugiau nei 5 tūkst. jaunuolių. Įvedus visuotinį šaukimą, šis skaičius bus keliais tūkstančiais karių didesnis.

Pasak G. Nausėdos, šauktinių skaičius kiekvienais metais iki 2032-ųjų bus didinamas keliais šimtais jaunuolių.

„Kalbėkime apie tai, kad mes norime šauktinius rengti gerai, o ne šiaip, tiesiog (...) pamokyti teorijos“, – sakė prezidentas.

Kalbėkime apie tai, kad mes norime šauktinius rengti gerai, o ne šiaip, tiesiog (...) pamokyti teorijos.

Kitos interviu temos:

* Atsiprašė Valdo Adamkaus dėl nedalyvavimo šimtmečio jubiliejaus šventėje, tiki, kad tai nepakenks asmeniniams santykiams;

* V. Adamkui anksčiau skirtas Europos Parlamento ordinas už nuopelnus Europai bus įteiktas lapkritį Prezidentūroje;

* Atsisako detalizuoti grėsmes pasienyje, nes tai pakenktų saugumo interesams;

* Turi informacijos dėl sutrikdytų skrydžių Europoje, tačiau kol kas negali to sieti su Rusija;

* Nepaisant mažesnio nei reikia finansavimo, yra įsitikinęs, kad kariuomenės divizija 2030 metais pasieks pilną operacinį pajėgumą;

* Santykiai su JAV po kadencijos vidurio rinkimų;

* Pasaulis – netvarus, ir tam ruošiamasi;

* Džiaugiuosi bendravimu su premjeru, sumažėjusiu veto skaičiumi;

* Koalicija turi trūkumų, bet, lyginant su „Nemuno aušra“, bent jau veikia ir nedestabilizuoja visuomenės;

* Ragina skelbti referendumą dėl šeimos sampratos, būtų už Konstitucijos keitimą.

– Norėčiau gal ne nuo tokios vis dėlto malonios temos pradėti. Iš vakarykštės jūsų komunikacijos grupės reakcijos į kritiką dėl jūsų nedalyvavimo Valdo Adamkaus šimtmečio šventėje susidarė įspūdis, kad jus įžeidė ta kritika. Ar tikrai įžeidė?

– Na, neturėčiau aš įsižeisti kiekvienu atveju. Šiuo atveju man svarbiausia yra tai, kad tai niekaip nepaveiktų mūsų to tikrai nuoširdaus ryšio, asmeninio ryšio su prezidentu Valdu Adamkumi. Iš tikrųjų vakar aš paskambinau jam prieš tą renginį, atsiprašiau, nurodžiau priežastis, jis be jokios abejonės žinojo apie tas priežastis. Ir žinote, jis sureagavo vienu sakiniu, bet tas sakinys ir parodo, kad Adamkus yra Adamkus, o visi šie besipiktinantieji yra besipiktinantieji.

Taip kad, manau, kad tiesiog turėtume išlaikyti tą šiltą asmeninį ryšį su Jo Ekscelencija. Aš esu tikrai žmogus, kuris jį labai gerbia ir labai myli. Šiandien daug kalbėjome apie viską, tame tarpe ir apie valstybės reikalus. Tiesiog yra dalykų, kai tenka pasirinkti, ir šiuo atveju viskas buvo suplanuota tiek iš anksto, kad neatidaryti saugumo konferencijos, kuri pirmą kartą buvo vykdoma kartu su Lietuva, ir Lietuvai suteikta galimybė atidaryti konferenciją, kuri pagal svarbą yra antroji po Miuncheno saugumo konferencijos, tikrai būtų buvęs tam tikras praradimas. Suprantu, kad man praradimas buvo ir negalėti sudalyvauti šiame renginyje, bet dar kartą kartoju – mūsų asmeniniam ryšiui tai neturės jokios įtakos.

– Koks tas sakinys, kuriuo sureagavo V. Adamkus?

– (juokiasi) Na, aš tiesiog nenoriu sakyti, nes tai buvo asmeninis pokalbis. Tiesiog prezidentas sureagavo kaip žmogus, kuris turi be galo daug išminties ir tikrai tą tokį gerumo geną širdyje. Ir tai yra nepakartojama, tai yra būdinga tik jam.

– Svarstėte, paaiškėjus, kad persidengs vis dėlto jūsų darbotvarkė Vokietijoje su V. Adamkaus šimtmečio švente, koreguoti vizito darbotvarkę, gal atsisakyti antros dienos?

– Būtų paprasta tai pasakyti teoriškai, bet labai sunku padaryti tai praktiškai. Ne tik dėl to, kad ir vadovai, ir konferencijos yra planuojamos gerokai iš anksto, bet ir dėl to, kad ta įvykių karuselė tęsiasi toliau. Štai kitą savaitę išvažiuoju į Prancūziją, iš ten, susitikęs su prezidentu (Emmanueliu – BNS) Macronu (Emaniueliu Makronu), net neturėsiu kada grįžti į Vilnių ir vykstu į Dubliną, kuriame vyks Europos politikos sąjungos renginiai ir kartu neformali Europos Vadovų Tarybos sesija. Ir po to seka dar kiti įsipareigojimai. Ir matote, man tikrai labai svarbu atlikti tą darbą, kurį privalo atlikti pirmininkaujanti ES Tarybai šalis, jos vadovas turi aplankyti kiek galima daugiau sostinių prieš pirmininkavimo pradžią ir pristatyti tuos prioritetus, kurie yra svarbūs. Aš tą darau, aš tą darau stengdamasis iš visų jėgų ir suprantu, kad turbūt 27 sostinių neaplankysiu, bet vis dėlto tas sostines, kurios lemia ES sprendimų priėmime daug, aš tikrai tą padarysiu.

– Prezidente, priešingai nuo tų, kurie neigia vizito Vokietijoje svarbą, aš tikrai neneigsiu, bet sakyčiau, problema gal yra nebūtinai ta, kad jūsų šventėje apskritai nebuvo, bet tai, kad jokiu veiksmu neparodėte, kad labai norite ten būti. Apie tai, kad pasveikinote prezidentą iš ryto telefonu, ar planuojate susitikti, paskelbėte tik reaguodamas į Andriaus Tapino kritiką. Kodėl nedarėte to proaktyviai?

– Ne, tai, pirmiausia, buvo mano sveikinimas prezidentui Adamkui, kurį mes įrašėme prieš gerą savaitę. Ir tai buvo sveikinimas ne kažkieno tai formaliai parašytas, bet aš sėdėjau ir pats stengiausi surasti tuos žodžius, kurie būtų vietoje, kurie būtų svarbūs ir kurie lietųsi iš širdies. Tą dariau tikrai labai nuoširdžiai ir tai buvo bene svarbiausia.

– Prezidente, negaliu nepaklausti ir to, kodėl renginį organizavo Vilniaus savivaldybė, kas pasirodė šiek tiek keista, o ne prezidento kanceliarija?

– Iš tikrųjų čia klausimas ne man. Čia klausimas, turbūt, prezidento Adamkaus komandai. Mes visada esame atvėrę prezidentūros sales, ir aš pats esu ne kartą sakęs, kad Baltoji salė jums, prezidente, visada yra atvira. Ir aš manau, kad bus labai graži proga lapkričio pabaigoje tą Baltąją salę atverti vienam iškilmingam įvykiui. Na, nenoriu anonsuoti, tegu tai lieka...

Gitanas Nausėda / R. Riabovo / BNS nuotr.

– Prašau, anonsuokite, pasakęs A, pasakykite ir B.

– Tiesą sakant, tai jau nebėra paslaptis, nes sprendimas dėl prezidento V. Adamkaus apdovanojimo europiečio titulu Europos Parlamento buvo priimtas gerokai anksčiau. Tik nedidelė žmonių grupė iš ES nusipelnė tokio pagerbimo. Ir, kaip yra numatyta, Europos Parlamento pirmininkė ponia (Roberta – BNS) Metsola ketina atvykti į Vilnių ir įteikti šį apdovanojimą, ir tai jau bus tikrai čia, prezidentūros salėje.

– Smagu. Klausimas gal apie detales, bet vis tiek, kad teisingai suprasčiau – tai prezidento V. Adamkaus komanda nusprendė norinti, kad renginys būtų organizuojamas savivaldybės?

– Aš manau, kad čia buvo tiesiog labai toks, sakyčiau, net ir visai suprantamas samprotavimas, kadangi žmonių, kurie norėjo pasidžiaugti šiuo iškilmingu renginiu, buvo tikrai labai daug, tiesiog prezidentūros salės nesutalpintų tūkstančio žmonių. Todėl buvo pasirinkta ta erdvė, kuri leido susirinkti visiems ir pažymėti šią šventę. Taip kad aš čia nematau jokios problemos ir jokio, taip sakant, pagrindo kažkokioms abejonėms.

– Negaliu nepaklausti ir to, kaip jums atrodė pats savivaldybės organizuotas renginys, kurio metu antras kalbą sakė perrinkimo siekiantis meras, o prezidentui dainavo konservatorių Seimo narys?

– Palikime tai tiems žmonėms. Tiesiog vieni žmonės tikrai nuoširdžiai džiaugiasi, kiti pasinaudoja proga.

– Jums atrodo, kad čia buvo pasinaudota proga?

– Man taip atrodo.

– Praėjusią savaitę, kad jau eitume prie kitų temų, neatmetėte provokacijų rizikos pasienyje. Kur kas išsamiau, retoriškai į tai reagavo lenkai, jau skelbė ir apie tai, kad užkirto vienai iš tokių provokacijų kelią. Lietuva tuo tarpu, pasienyje su Kaliningradu yra dislokavusi savo karius. Ar galite plačiau nupasakoti tą grėsmių paveikslą būtent pasienyje? Kam turėtų nusiteikti ar ruoštis mūsų visuomenė?

– Tikrai nenoriu gąsdinti visuomenės, nemanau, kad situacija dramatiškai keičiasi į vieną ar į kitą pusę, ji lieka sudėtinga. Atsiranda naujų būdų arba naujų mėginimų, sakyčiau, net plečiasi spektras tų mėginimų, kaip destabilizuoti padėtį Baltijos valstybėse, bet toli gražu ne tik Baltijos valstybėse. Taip, mes tokia informacija disponavome, kad galimos tam tikros provokacijos iš Kaliningrado srities pusės į vieną ir į kitą pusę – tiek į Lenkijos pusę, tiek į Lietuvos Respublikos pusę. Prieš tai mes matėme kaip tik sienos pažeidimą Latvijos Respublikoje, kuomet iš Baltarusijos buvo įsiveržta į Latvijos teritoriją. Be jokios abejonės, iš karto ėmėmės tam tikrų profilaktinių priemonių, kad to neatsitiktų. Šiaip jau, tikrai reikėtų dar daugiau investicijų ypatingai apsaugoti tuos sienos ruožus, kurie akivaizdžiai žinomi kaip tam tikri pažeidžiami dėl gamtinių, dėl kitokių sąlygų.

– Kur pelkės, kur nėra tvoros?

– Taip, ir yra tam tikrų, tiesiog dėl gamtinių aplinkybių patogesnių vietų galimam sienos nelegaliam kirtimui. Ir tuo pasirūpinome, ir aš manau, kad šios investicijos bus padarytos kaip galima greičiau, ir tada bus šiek tiek lengviau kontroliuoti visą procesą. Bet mes matome kitus mėginimus, ir tie mėginimai toli gražu nėra išbandyti vien tik Lietuvoje. Tai yra „Starlink“ antenos atvejis, kuris iki tol jau buvo Lenkijoje ir Bulgarijoje padaryti darbai, kaip sakant, juodi.

Yra tie besitęsiantys grasinimai arba įvairiais būdais mėginimas daryti įtaką Ukrainai padedančioms kompanijoms arba gynybos pramonės įmonėms. Puikiai žinome, kad prieš kurį laiką, štai kaip tik vakar susitikau su ponu Arminu Pappergeriu (Arminu Papergeriu), „Rheinmetall“ gamyklos vadovu, jis gi buvo paskelbtas kaip žmogus, kurį reikia nužudyti. Taip kad Rusija nesivaržo mėginti ir testuoti mūsų pasirengimo ir mūsų atsparumo. Ir manau, kad šių akcijų tikslas yra testuoti, kiek (ir – BNS) koks yra NATO kantrybės lygis, artėti pamažu prie penktojo straipsnio ir žiūrėti, kokie yra sprendimo algoritmai, ir pagal tai spręsti, ar NATO yra pažeidžiamas, ar NATO yra atsparus, ar NATO laikosi savo įsipareigojimų.

– Koks galutinis galėtų būti to tikslas?

– Aš manau, kad labai geras ir savalaikis momentas buvo ir iniciatyva buvo štai, SACEUR (vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado – BNS) ta vadinama „Fight Tonight“ iniciatyva ir, reiškia, toks pakankamai stiprus atsakas, kuris aiškiai nusiuntė Rusijai signalą, kad NATO yra pasirengusi, kad NATO nesvyruos ir nemėgins kažkaip tai manevruoti, jeigu Rusija toliau mėgins provokuoti mus, kad NATO turi labai aiškų planą, kuris yra nukreiptas be kita ko ir į tolimojo nuotolio objektus, ir tegul mūsų nedraugai rytuose žino, kad NATO turi visą priemonių arsenalą ir daro žygius tam, kad tas arsenalas būtų panaudotas, jeigu to prireiks. Bet visa tai yra daroma tam, kad to neprireiktų. Paradoksas yra tas, kad mes imamės tų sprendimų, darome tuos sprendimus tam, kad tos karinės galios demonstruoti nereikėtų, nes priešininkas, įvertinęs visas aplinkybes, tiesiog nenorės mūsų testuoti.

– Grįžtant prie pasienio rizikų: galime detalizuoti jų pobūdį? Latvijoje, žinome, ten yra neteisėtos migracijos instrumentalizuotos problema iš Baltarusijos, ir tai buvo išnaudota rengiant provokaciją. Kas galėtų būti Kaliningrado pusėje? Ten migrantų nėra. Čia mes kalbame apie žaliuosius žmogeliukus, kurie galėtų pabandyti testuoti reakciją, ar...

– Aš nenoriu konkretizuoti šių dalykų, nes tai galėtų pakenkti mūsų nacionaliniams interesams, sakykime taip.

– O kokiu būdu? Nenorite, kad Rusija žinotų, ką žinome mes? Taip suprantu?

– Mes dažnai darome tai, kad padarome priešo žvalgybai gyvenimą lengvesnį, patys šnekėdami per daug.

Mes dažnai darome tai, kad padarome priešo žvalgybai gyvenimą lengvesnį, patys šnekėdami per daug.

– Turiu paklausti, ar lenkai nešneka per daug? Nes aš suprantu, kad žvalgybinė informacija apie grėsmes, kurią turi tiek Lietuva, tiek Lenkija, turbūt yra arba panaši, arba identiška, teisingai?

– Taip, bet toli gražu ne visada tie veiksmai yra simetriški. Kartais jie yra labiau nukreipiami į vieną, į kitą valstybę. Priešas yra pakankamai gudrus ir mėgina ieškoti tų silpnųjų vietų, jas išnaudoti, jas eksponuoti. Aš tikrai nesiimsiu vertinti, kaip Lenkijos politikai arba Lenkijos tarnybos reaguoja į įvykius. Manau, kad reaguoja iš esmės tinkamai, kadangi palaiko visuomenėje tą suvokimą ir budrumą, kad čia tikrai nėra kažkokios tai pratybos arba vaikų žaidimai, nes tikrai gyvename tokiame pasaulyje, kuris toli gražu nepanašus į smėlio dėžę, ir dėl to galbūt kitą kartą tie pareiškimai tampa labai grėsmingi arba labai tokie, sakyčiau, keliantys susirūpinimą. Tam gali turėti įtakos įvairūs įvairūs aspektai, tarp jų tarpe ir artėjantys rinkimai Lenkijoje, bet, sakau, ne mano darbas vertinti tai, kaip elgiasi kaimyninės šalies politikai. Mes privalome atsakyti už savo veiksmus, ką darome ir ką kalbame čia, Lietuvoje.

– Atsakykite tada man. Įdomu vis tiek, turbūt nepaneigsite to, kad Lietuvos strateginė komunikacija grėsmių klausimais yra santūresnė – turbūt tas žodis tiktų. Ir ne tik šių grėsmių atveju, bet ir praeities grėsmių atveju. Daliai gali atrodyti, kad santūri reakcija nebūtinai rodo ramybę, bet galbūt rodo neveiklumą arba tai, kad kažko nežinoma. Galite patikinti, kad ir žinome, ir veikiame?

– Iš karto atmetu antrąjį atvejį. Neveiklumu turbūt Lietuvos institucijas apkaltinti būtų irgi sudėtinga, nes aš jau jums šį bei tą ir papasakojau, ko mes ėmėmės ne tiktai Kaliningrado sienos klausimu, bet, pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių priėmę sprendimą dėl kritinės infrastruktūros apsaugos sustiprinimo. Tai taip pat buvo pirmiausia padaryta būtent Lietuvoje.

– Ar turite žvalgybinės informacijos, kad pastarosiomis dienomis pasikartojantys grasinimai sprogdinti lėktuvus visoje Europoje yra kaip nors susiję su valstybiniais veikėjais, tai yra, pavyzdžiui, Rusija, arba su kažkokiais kitokiais veikėjais?

– Žinote, jeigu aš pradėsiu komentuoti šią informaciją, ji jau nebebus žvalgybinė informacija.

– Gerai, tada paklausiu taip: ar turite informaciją, kuri leidžia sieti tuos incidentus su kažkokiu konkrečiu užsakovu?

– Turime informacijos. Turime informaciją ir turime informacijos yra šiek tiek skirtingo lygio teiginiai.

– Išplėskite savo mintį, prašau.

– Turime tam tikros informacijos. Žinoma, niekada mes negalime disponuoti visa informacija, kadangi, savaime suprantama, kad priešas stengiasi maskuoti savo kėslus ir sprendimus, jie taip pat daro išvadas, kartais matydami, kad ta informacija nuteka ir kad valstybės, į kurias ta veikla yra nukreipta, imasi tam tikrų profilaktinių priemonių. Tai jiems parodo, kad jie turi savo informacijos sistemoje silpnųjų vietų. Ir šiuo aspektu mes niekada negalėsime disponuoti apskritai visa ir šimtaprocentine informacija, bet svarbiausia, kad disponuojame ta informacija, kuri leidžia priimti sprendimus, kurie yra nukreipti į žmonių ir visuomenės saugumo didinimą.

R. Riabovo / BNS nuotr.

– Gerai, tada paklausiu kitaip: ar jūsų turima informacija leidžia konstatuoti, kad už tuos incidentus yra atsakinga Rusija?

– Absoliučia dauguma atvejų – taip. O net ir tais atvejais, kuomet mes tokios informacijos neturime, tiesiog tyrimai arba analizė nėra pasibaigusi, ir galbūt tuos atsakymus dėl Rusijos įsitraukimo mes gausime vėliau.

– Gerai, aš tada tiktai taip pasitikslinsiu iki galo: tai mes galime teigti, kad jūs teigiate, jog Rusija yra atsakinga už tuos incidentus su lėktuvais?

– Su lėktuvais kol kas negaliu šito patvirtinti.

– Pereikime prie visuotinio šaukimo. Valstybės gynimo taryba (VGT), kaip žinia, praėjusią savaitę nubrėžė datą, kada turėtų būti tam pasirengta. Dalis visuomenės pasigenda ambicijos, kaip ir dalis politikų. Kiti, aišku, pateisina logiką, kad pirmiau divizija, o po to visuotinis šaukimas. Bet ar ta kaina, kuri buvo įvardyta – tarp 100–150 milijonų įvesti visuotiniam šaukimui – tikrai yra tokia didelė, dėl kurios negalėtume 3 tūkstančiais karių papildyti Lietuvos kariuomenę anksčiau negu 2032 metais?

– Čia turime daug visokios painiavos, ir man kartais susidaro įspūdis, kad kartais ta painiava sukuriama specialiai tam, kad diskredituotų patį sprendimą. Iš tikrųjų nėra taip, kad mes šauksime artimiausius keletą metų 4,9 tūkst. arba 5 tūkst. šauktinių ir paskui didysis šuolis arba didysis sprogimas įvyks 2032 metais. Mes kiekvienais metais po 350–400 šauktinių apimtį, skaičių didinsime. Ir tik 2031 metais tas šauktinių skaičiaus padidėjimas bus jau nebe 360 ar 400, bet 870, jeigu aš gerai prisimenu. Taip kad mes praktiškai jau 2031 metais turėsime daugiau kaip 6 tūkst. šauktinių. Tai bus dėl natūralių priežasčių, ir tas šuoliukas, jis tikrai neturės kažkokios tai lemiamos reikšmės mūsų kariuomenės kovinei galiai. Dabar kalbant apie terminą, kurio reikia pasirengimui, apie lėšas, kurių reikia pasirengimui. Vėlgi, kalbėkime apie tai, kad mes turbūt norime šauktinius rengti gerai, o ne šiaip, tiesiog kažką truputį pamokyti ir pamokyti teorijos. Mes norime rengti juos su tinkamais instruktoriais, kurių reikia daugiau, nes dabartiniai instruktoriai užimti tuo, kad dirba su rezervistais. Rezervistų tinkamas parengimas arba jų kovinių žinių atnaujinimas ir praktikos atnaujinimas taip pat yra labai ir, ko gero, net vienas iš svarbiausių kariuomenės prioritetų. Be to, šauktiniams reikia ginklų, šauktiniams reikia technikos, šauktiniams reikia normalių, orių gyvenimo sąlygų.

Taip, iš pradžių galima gyventi konteineriniuose namukuose, bet po to norėtųsi, kad tai būtų vis dėlto stacionarios gyvenimo vietos, nes turbūt visiškai pagrįstas klausimas, kuris kyla Lietuvos kariams: o kodėl, sakykime, sąjungininkai turi vienokias apgyvendinimo sąlygas, o mes turime kitokias? Visi turi turėti panašias, orias tarnybos ir gyvenimo sąlygas. Ir kai visa tai sudedi, aš neturiu pagrindo, kadangi aš pasitikiu kariuomenės vadu, aš pasitikiu kariuomene, aš neturiu pagrindo abejoti jų kariniu patarimu arba ta statistika, tais skaičiais, kurie yra pateikiami. Tai yra suma, kuri bus reikalinga ne per vienerius metus, bet suma, kuri akumuliatyviai bus panaudota iki pat pasirengimo visuotiniam šaukimui. Todėl priėmėme tokį sprendimą, ir aš per anonsavimą šio sprendimo pasakiau, kad orientuojamės į kokybę. Ne į tept-lept, o į kokybę. Ir be kita ko, tikrai manau, kad šiuolaikinės kariuomenės galia tai yra ne tik šauktinių skaičius, bet ir rezervo karių skaičius, ir svarbiausia – jų apmokymas ir kovinė galia ir be jokios abejonės – technika, kurią nuolat įsigyjame, ir ji jau yra lygiagretus procesas su mūsų nacionalinės divizijos technikos įsigijimu.

Čia turime daug visokios painiavos, ir man kartais susidaro įspūdis, kad kartais ta painiava sukuriama specialiai tam, kad diskredituotų patį sprendimą. 

– Tikite kariuomenės vertinimu tąja prasme, kad jis yra dalykinis ir pagrįstas planavimo logika, o ne galbūt nenoru arba idėjiniu nesutikimu su tuo, kad reikėtų visuotinio šaukimo apskritai?

– Žinote, jeigu man imtų kilti abejonės, kad, kaip jūs sakote, ne argumentas tinkamai pasiruošti ir daryti viską kokybiškai, o argumentas kiek galima labiau nukelti į ateitį tam, kad nieko nedarytume arba darytume lėčiau, aš tiesiog išreikščiau nepasitikėjimą tokiu kariuomenės vadu arba tokia Krašto apsaugos ministerijos vadovybe. Tai šiandien aš neturiu jokio pagrindo dėl to abejoti.

– Prezidente, ar jūs esate informuotas konkrečiai apie tai, kas keisis divizijos aprūpinime, Krašto apsaugos ministerijai skiriant mažiau lėšų, nei vis dėlto buvo planuota?

– Tai yra nuolatinis procesas, ir matydami, kad tikrai tas vežimas rieda, bet rieda trupučiuką girgždėdamas, mes matome, kad reikia suformuoti ten viską šimtu procentų, kur yra būtina suformuoti, ir nuo to priklauso divizijos kovinė galia. Bet yra ir elementų, kuriuose operacinis pajėgumas, sakykime, gali būti pasiektas ne šimtu, o mažiau procentų. Ir mes tam ir įvedėme Valstybės gynimo taryboje taisyklę arba procedūrą, kad reguliariai, tam tikru reguliarumu, mes susipažįstame su pažanga. Ir be jokios abejonės, jeigu matome, kad štai tiesiog arba dėl vėlyvo sutarčių pasirašymo, arba pernelyg išaugusių kainų, dažnai būna ir viena, ir kita, nes tai eina kartu: kuo vėliau pasirašai sutartis, tuo didesnę kainą fiksuoji, nes per tą laiką, per kurį vėlavai, ta kaina, deja, turi tendenciją augti, ir auga gerokai sparčiau nei kitose srityse – ir visa tai įvertinę mes įpareigojome Krašto apsaugos ministeriją ieškoti atsarginių variantų arba kitų būdų, kaip galima būtų šią pinigų sumą technikai įsigyti sutaupyti arba ieškoti alternatyvių priemonių, kurios rinkoje yra, bet visur yra labai didelė paklausa ir didelė konkurencija tarp pirkėjų.

– Tie atsarginiai variantai, suprantu, dar nėra pateikti?

– Tai, žiūrėkite, aš galiu pateikti ir labai konkretų pavyzdį, kai mes reagavome į tai, kad nacionalinei divizijai skiriamų lėšų mes stokojame, tas pats „Spartan“ pakeitimas „Embraer“ buvo vienas iš jų.

– Tai čia buvo pernai. O kas bus šiemet? Ko bus šiemet atsisakyta, kitąmet?

– Yra, aš nenoriu dabar pernelyg anksti anonsuoti, bet yra tam tikrų pamąstymų. Svarbiausia, kad šiuo metu vyktų tie pasirašymai, kurie jau yra numatyti, nes tikrai turime labai svarbių pasirašymų, susijusių su CV90, su „Patria“, ir svarbiausia – su šių kovinių vienetų gamyba Lietuvoje. Tai yra sudėtinė viso proceso dalis, ir man labai svarbu matyti, kad mes būtume ne tik pirkėjais, ne tik tais, kurie mėto pinigus ant stalo už karinę techniką, bet kurie patys nori gaminti ir patys ateityje tapti gamybos grandinės dalimi, patys parduoti ir ateityje gauti pelną.

– Esate įsitikinęs, matydamas šiandienos divizijos kūrimo trajektoriją, kad 2030 metais ji bus pilnai operaciškai pajėgi?

– Aš esu įsitikinęs, kad mes galime to pasiekti.

– Prezidente, norėtųsi ir apie užsienį pakalbėti. Demokratų pergalė JAV vidurio kadencijos rinkimuose, aišku, vers Lietuvos politikus keisti parlamentinės diplomatijos taktiką – parlamentas pasipildys nemaža dalimi naujokų, gal ir Lietuvos draugų sumažės, teks įvedinėti juos, aiškinti jiems apie Lietuvos aktualijas. Bet kalbant apie jus, kaip vykdomąją valdžią, ir, aišku, Vyriausybę bei užsienio reikalų ministrą, kaip jums atrodo, ar pasikeitus šiai politinei konjunktūrai Amerikoje, bendravimas su administracija siekiant Lietuvai naudingų sprendimų keisis, bus lengvesnis, sunkesnis, ar nesikeis visai?

– Mano tikslas visada buvo siekti pozityvios ir konstruktyvios darbotvarkės su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV). Štai kodėl mes, galima sakyti, tikrai nemažai pasiekėme bendraudami su Jungtinėmis Valstijomis, pirmiausia tuo, kad intensyviai bendraujame ekonomikoje ir energetikoje. Vienas iš tokių kertinių dalykų, kurį norėčiau paminėti, tai buvo kaip tik Jungtinių Tautų Asamblėjos, Generalinės Asamblėjos metu pasirašyta sutartis, dešimties metų sutartis dėl suskystintų dujų iš JAV pirkimo. Tai yra ne tik kažkoks geopolitinis žingsnis, bet tai yra, be kita ko, ir būdas sumažinti kainą, kadangi indeksas, prie kurio prisirišame, leis tą kainą sumažinti apčiuopiamai. Man buvo labai svarbu turėti labai aiškų bendradarbiavimą karinėje srityje ir vis dėlto pasiekti, kad tie kariniai įsipareigojimai, kuriuos priėmė, beje, dar pirmoji Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) administracija, tai yra pirmąją kadenciją dislokuoti rotaciniu pagrindu JAV batalionus čia, Lietuvoje, kad jie būtų pratęsti.

Taip, aš puikiai prisimenu, buvo metas, kuomet mus jau kalė prie sienos ir sakė: „Žiūrėkite, mes čia praleidome įvartį užsienio politikoje, ir kariai nebegrįš“. Norėčiau pamatyti, kaip šiandien ponai reaguotų į tai ir kaip jie komentuotų tuos įvykius, kurie dabar vyksta – kariai grįžta, taip, jie kol kas ir bus rotaciniu pagrindu, rotacinis pagrindas reiškia, kad nuolat reikės kalbėti ir diskutuoti apie rotacijos atnaujinimą, bet visgi tai yra labai svarbus Lietuvos užsienio politikos pasiekimas, kad mes, be Vokietijos brigados, turėsime taip pat ir JAV du batalionus, vieną iš jų – sunkųjį. Bet ką aš noriu pasakyti ir kas man atrodo labai svarbu – nesvarbu, kokia bus administracija JAV, labai svarbu dirbti įvairiuose lygiuose. Jeigu laikome, kad JAV administracijos struktūra yra savotiškas toks pyragas, mes kiekvienu lygiu turime dėti labai daug pastangų. Įsitikinau, kad kartais, jeigu kažkur atsiranda tarpas tarp tų valdymo lygių ir mes ten įdedame mažiau pastangų, iš karto informacijos grandinė pradeda trūkinėti, sprendimai strigti ir mes tada turime sprendimų problemas pačiu aukščiausiu lygiu.

Tai man atrodo, kad Lietuvai pakankamai neblogai pavyksta dirbti tiek su JAV Kongresu, tiek su prezidentūra ir tiek su vykdomąja valdžia. Taip kad visi šie aspektai yra, jų nė vieno negalima ignoruoti, visais jais reikia dirbti, ir tada galima tikėtis geriausio rezultato. O žinote, jeigu reikėtų šiaip įvertinti štai vidurio kadencijos rinkimų rezultatus, tai man viena mintis labai patiko: (...) rinkimai lemia daugumas, bet rinkimai nelemia geografijos. Lietuva liko toje pačioje geografijoje, Lietuva liko su tais pačiais kaimynais, Lietuva turi daryti tuos darbus, kad savo laisvę ir nepriklausomybę apgintų.

– Kalbant apie tuos darbus geopolitinių iššūkių akivaizdoje, Lietuva, matosi, kad laikosi strateginių partnerių, bando išlaikyti JAV dėmesį regionui, kol kas sėkmingai, laukia Vokietijos brigados dislokavimo kitais metais. Kol kas atrodo, kad sekasi, bet jeigu žiūrėtume į ateitį pesimistiškiau, paveikslas gali atrodyti iš tikrųjų niūresnis – JAV dėmesys Europoje pamažu, bet mažėja, neaišku, kas po kitos arba dar kitos kadencijos valdys Vokietiją, neaišku, ar Prancūzija neturės Maskvos draugės prezidentės kitais metais. Ar ant jūsų stalo yra planas, ką darysime, jeigu tos kalbos apie globalizacijos eroziją, aižėjančias tradicines sąjungas galiausiai turės Lietuvai tiesioginį poveikį?

– Lietuva tikrai sieks, kad tas multinacionalinių pajėgų arba priešakinės gynybos principas būtų įgyvendintas. Taip, mes siekiame to su tais partneriais, kurie yra patys natūraliausi, tai yra mūsų didieji sąjungininkai – JAV ir Vokietija. Tačiau aš nenoriu sutikti su jūsų žodžiu arba teiginiu „sekasi“. Šiuo atveju nelabai tinkamas terminas, nes sekasi tiems, kurie dirba, kurie deda pastangas. Tai mes tikrai daug dirbome, įdėjome daug pastangų, kad, kaip jūs sakote, sektųsi. Ar yra garantijos, kad visa tai yra labai tvaru ir kad, sakykime, politinių ciklų kaita įvairiose valstybėse negalėtų lemti čia tam tikrų pokyčių? Taip, mes nesame akli, mes matome tai, kas vyksta įvairiose valstybėse, kokie galimi rinkimų posūkiai. Bet aš manau, kad mes turime išnaudoti šį laiką, kol keisis valdžios atskirose valstybėse, ES. Ir štai dabar kaip tik tas metas, kuomet mes galime padaryti labai daug saugumo ir gynybos architektūrai Europos Vadovų Taryboje, svarstydami daugiametę finansinę perspektyvą.

Dabar ta kova ir prasideda, ir čia tikrai tos kovos elementų yra labai daug, nes vienu metu yra valstybės, kurios siekia, kad sanglaudos ir bendrosios žemės ūkio politikos lėšos būtų išsaugotos, yra valstybių, kurios pirmiausia siekia akcentuoti prioritetą saugumui ir gynybai, konkurencingumui. Lietuva priklauso ir vienai, ir kitai grupei. Ir tuo pačiu metu mes matome, kad kai kurie mūsų sąjungininkai – Vokietija taip pat – kiek atsargiau žiūri į patį biudžeto dydį, kurį pasiūlė Europos Komisija, ir net į tą dydį, kuris buvo dabar šiek tiek sumažintas Airijos pirmininkavimo metu. Aš tikrai matau čia galimybių toliau diskutuoti ir siekti to rezultato, kuris reikštų, kad Europa nori būti saugesnė ir Europa priima tą atsakomybę arba tą riziką, kad ji, sakyčiau, būtų atsakinga pati už savo saugumą kartu su Jungtinėmis Valstijomis, bet ne kaip kažkoks tai, reiškia, bejėgis kūdikis, kurį reikia kažkam ant rankų laikyti ir saugoti, bet kaip lygiavertis partneris, kuris įdeda labai daug lėšų ir pastangų tam, kad pats taptų pajėgesnis.

– O tvarumo nebuvimas negąsdina jūsų?

– Žinote, jeigu pradėčiau gąsdintis tvarumo nebuvimu, tai netvarumas yra mūsų nuolatinis palydovas. Apie kokią realybę arba kokią sritį mes bekalbėtume, mes garantijų, kad visa tai bus ir rytoj, neturime. Bet yra du reagavimo būdai – griebtis už galvos ir garsiai šaukti arba daryti sprendimus, kurie padarytų mus mažiau priklausomus nuo to netvarumo. Tai einame būtent antruoju keliu.

– Prezidente, pabaikime pokalbį keliais klausimais apie vidaus politiką. Suprantu, kad Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausybei dirbant kelis mėnesius, galime kalbėti tik apie įspūdį, o ne apie rezultatą. Bet kalbant apie jūsų įspūdį, kaip jums atrodo, kaip šiai Vyriausybei sekasi, lyginant su jos pirmtakėmis?

– Žinote, man susidarė įspūdis, kad pirmosiomis savaitėmis buvo stengiamasi kalbėti apie M. Sinkevičių kaip apie mokslininką, kaip apie, nežinau, žmogų, kuris galbūt savivaldybėje dirbo ir darė tam tikrus sprendimus, kurie kažkam sukėlė abejonių, bet nekalbėti apie M. Sinkevičių kaip premjerą. Aš manau, mes dabar jau, praėjus šitiek dienų, galime kalbėti apie M. Sinkevičių kaip apie premjerą ir galbūt net ne tiek daugiau kaip apie premjerą, bet vis dėlto apie veikimo būdus arba tam tikrą politinį stilių, kurį jis turi.

– Ir kaip jums tas stilius?

– Aš norėčiau vis dėlto pasidžiaugti tuo, kad mūsų pokalbiai, diskusijos įvairiausiais klausimais, tame tarpe ir tų iniciatyvų atžvilgiu, kurios mums yra svarbios, kurias mes teikiame parlamentui, jos yra kažkokios geranoriškos, ir aš nematau, kad būtų kažkokių tai užkulisinių susitarimų arba, kaip kad būdavo kartais anksčiau, kūno kalba rodo, kad jau žmogus arba politikas, kuris atėjo pas mane į kabinetą, pasikalbėjo su kažkokiais kitais politikais, kurie sakė: „Tau reikia kovoti su prezidentu, tau reikia jokiu būdu jam nenusileisti.“

Tai to dabar nejaučiu. Ir kaip čia buvo visai neseniai paminėta, ir aš dabar apie tai susimąsčiau labiau, veto skaičius tai sumažėjo pastaruoju metu. Ne dėl to, kad aš pro pirštus praleidinėju įstatymus, bet aš tiesiog matau mažiau pagrindo vetuoti įstatymus dėl to, kad jie buvo arba nederinti, arba tiesiog atvirai siekiant konfrontacijos. To nėra. Konfrontacijos siekio nėra. Man tai daugiau privalumas nei trūkumas, tai rodo, kad žmogus nori dirbti kartu, o ne tiesiog konkuruoti tarpusavyje. Turėjome visokių laikotarpių. Ir aš taip pat, kuomet atrodė, kad kur kas svarbiau yra konkuruoti nei siekti rezultatų.

– Apsistumdymai tarp koalicijos partnerių, aišku, natūralūs, bet vis tiek atrodo įdomiai ir šiaip jau nedažnai matomas vaizdas, kad vienas iš mažųjų koalicijos partnerių eitų ir pas jus į svečius prašytis užtarimo. Kaip jūs įvertintumėte valdančiosios koalicijos tvarumą?

– Man atrodo, kad tai nėra struktūrinis netvarumas. Man atrodo, kad tai yra netvarumas, arba netvarumo požymiai, kuriuos lemia komunikacijos stoka. Ir labiau demonstruojant noro tartis, ieškoti sprendimų pačioje pirmoje sprendimų priėmimo stadijoje, man atrodo, leistų išvengti tų nesusipratimų arba tokių jau atvirų ginčo apraiškų, kurias matome jau visi viešoje erdvėje. Aš tikrai nelaikau šios koalicijos beviltiška, nes, tiesą sakant, atvirai pasakysiu – po visų perturbacijų su „Nemuno aušra“, tai yra vienas iš variantų, kuris veikia ir kuris nedestabilizuoja visuomenės. Ši koalicija gali veikti, ši koalicija gali priimti sprendimus, ir populiarius, ir nepopuliarius. (...)

– Dar pabaigai. „Valstiečiai“ balsavimą dėl kitų metų biudžeto sieja su referendumu dėl šeimos politikos. Jūsų nuomone, jis turėtų būti paskelbtas?

– Aš, tiesą sakant, kartais nesuprantu, kodėl taip bijoma žmonių nuomonės. Ta žmonių nuomonė kartais, be abejo, gali būti skirtinga, nei galvoja politikai. Prisimenu, berods 2012 metais buvo nuomonė dėl atominės energetikos perspektyvų. Aš balsavau už tas perspektyvas, bet referendumas baigėsi kitaip. Tvarkoje, jis baigėsi taip, kaip baigėsi, žmonių nuomonę mes gerbiame. Bet praėjo nei daug, nei mažai – 14 metų, ir mes turbūt šiandien, organizavę tokį referendumą, labai tikėtina, sulauktume visiškai kitokios išvados. Tai tiesiog nelaikykime žmonių kvailesniais už mus pačius ir tiesiog leiskime jiems pasakyti savo nuomonę, juo labiau, kad tai yra patariamasis referendumas.

– Kaip pats balsuotumėte tokiame referendume?

– Aš įsivaizduoju šeimos sąvoką taip, kaip parašyta Konstitucijoje. Ir aš tiesiog kartais sunkiai suprantu tas interpretacijas, kurias gudrūs ir protingi teisininkai pateikia.

– Ar teisingai suprantu, kad gudrūs ir protingi šioje vietoje, jūsų nuomone, yra Konstitucinio Teismo teisininkai?

– Jūs girdite teisingai.

– Gerai, paklausiu tada kitaip – jūsų nuomone, Konstitucijai reikalingi papildymai ilgainiui dėl šeimos politikos tam, kad ta formuluotė, kurią jūs skaitote taip, kaip skaitote, būtų įtvirtinta?

– Aš ją skaitau taip, kaip skaitau, ir man ji atrodo aiški. Bet kuomet prasideda jos interpretacijos, ji tampa visiškai nebeaiški.

– Gerai. Ar būtumėt už Konstitucijos keitimą taip, kaip siūlo referendumo iniciatoriai?

– Manau, kad taip.

– Supratau. Prezidente, ačiū labai jums už jūsų laiką.

– Ačiū jums.