Dabarties iššūkiams struktūriškai nepritaikyta ES
Straipsnio autorių teigimu, šiuo metu stebime Europos kaip drąsaus politinio eksperimento, grįsto taikos ir diplomatijos principais, saulėlydį. Anot jų, po Antrojo pasaulinio karo sukurta Europos Sąjunga, – tikintis, kad gilesnė ekonominė integracija neleis įsiplieksti naujiems kariniams konfliktams žemyne, – privalo pripažinti tiek esanti nepajėgi reaguoti į dabartinę situaciją, tiek, kad karas jau atėjo ir jame kovoti reikia jau dabar.
„Anksčiau buvusios pavergtos Rytų šalys buvo priimtos į bendriją, joms buvo suteikta galimybė siekti stabilumo, klestėjimo ir taikios Europos ateities. Tai buvo ir geopolitinis pažadas: tie, kurie laikosi Vakarų vertybių ir priima taisykles, gali tapti Europos šeimos nariais. Per visą šį augimo procesą Europos projektas ir toliau laikėsi tos pačios idėjos: kad laisva prekyba, klestėjimas ir liberalios vertybės bus tarsi ramstis, saugantis nuo karo grėsmės. Ši idėja, kad ir kokia logiška ji galėjo atrodyti iš pradžių, deja nepasiteisino“, – neišsipildžiusį pamatiniais principais grįstos ES plėtros pažadą reziumuoja autoriai.
„Tiesa ir tai, kad Europos eksperimentui vystantis matėme daugybę įspūdingų laimėjimų. Netgi šio projekto tęstinumas, trunkantis tiek daug metų, yra pasiekimas savaime. Tačiau Sąjungos laimėjimai yra grindžiami jos pagrindiniais principais – (pokyčių – ELTA) laipsniškumu ir bendradarbiavimu. Natūralu, kad tokiais principais grindžiama organizacija formuoja tam tikrą politikos stilių ir tam tikrą politikų, kurie puikiai dirba pagal jos parametrus, tipą – atsargius, gerai dėliojančius mintis, puikius derybininkus“, – bendrijos politikos ir ją formuojančios politikų klasės raidą apibendrina G. Kasparovas ir G. Landsbergis.
Pasak jų, šiandieninių iššūkių akivaizdoje – autoriai mini tiek radikalių politinių partijų, mėginančių ardyti ES iš vidaus, iškilimą bendrijos viduje, tiek karinę grėsmę iš Rusijos, o taip pat ir Kinijos, Irano, Šiaurės Korėjos – įprastiniai ES veikimo būdai esą bejėgiai.
„Ekstremali grėsmė reikalauja ekstremalių veiksmų“, – rašo G. Kasparovas ir G. Landsbergis.
Ekstremali grėsmė reikalauja ekstremalių veiksmų.
Jų atsakymas – Europa dabar privalo eiti ne kompromisų, o konfrontacijos keliu.
„Konfrontacija yra svarbi (grėsmę Europai keliančių, autoritarinių – ELTA) režimų ideologijos dalis; jų genuose užkoduotas laisvos, demokratinės rinkos ekonomikos puolimas ir naikinimas. Jų išlikimas reikalauja karo su priešais. ES nėra pasirengusi susidoroti su išorės veikėjais, kurie kelia esminį pavojų jos egzistencijai, su kuriais ji negali rasti sprendimo derybų keliu ir taikiai sugyventi. Vykstant karui dėl išlikimo, rizikos mažinimo ir konsensuso paieškos politikai ne laikas ir ne vieta“, – perspėja autoriai.
„Kalbėkime aiškiai: šiandien Vakarų pasaulis kariauja su demokratijos priešais“, – rašo G. Kasparovas ir G. Landsbergis.
Atsitraukianti Amerika
Autoriai pažymi, kad šiuo metu stebime ne tik Europos saulėlydį, bet ir šią problemą gilinantį Amerikos atsitraukimą tiek iš žemyno, tiek iš tarptautinės politikos plačiąja prasme.
„Be augančios pasaulinio autoritarų tinklo jėgos ir konsolidacijos, matome ir Amerikos traukimąsi iš tarptautinės arenos. Todėl NATO nėra atsakymas į autoritarų tinklo keliamą iššūkį Europai – (aljanse – ELTA) pernelyg dominuoja Jungtinės Valstijos, jis nuo jų pernelyg priklausomas“, – rašo autoriai.
Anot jų, būtų pernelyg paprasta dėl šių procesų kaltinti JAV prezidentą Donaldą Trumpą, kuris viso labo „atskleidė tai, kas visada buvo pražūtinga Europos architektūros yda.“
„ES buvo įkurta ir puoselėjama po Amerikos gynybos skėčiu, jos ekonominės integracijos modelis niekada nesusidūrė su išbandymais be didžiausios pasaulio karinės galios paramos. (...) Nebuvo nei realistiška, nei protinga tikėtis, kad Amerika visada apmokės sąskaitą už žemyno saugumą, ir Trumpas galiausiai šiai nepagrįstai prielaidai patraukė kilimą iš po kojų“, – pažymi autoriai.
Europa kol kas nesugebėjo veiksmingai reaguoti į Rusijos grėsmę
Autoriai atkreipia dėmesį, kad jau aštuoniolika ES sankcijų paketų netrukdo Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui toliau tęsti karą su Ukraina, ir pažymi, kad ligšiolinės sankcijos anaiptol nebuvo pakankamai griežtos.
„Net ir po visų šių sankcijų režimui vis dar galima padaryti didelę ekonominę žalą, nes nė viena iš jų nebuvo siekta suduoti lemiamą finansinį smūgį. Jos puikiai iliustruoja ES laipsniško politikos formavimo principą, kuriuo siekiama priešininką švelniai pastūmėti prie derybų stalo. Be abejo, šitai neveikia susidūrus su diktatoriumi – tai tik skatina jo agresiją“, – rašo autoriai.
Siekiant veiksmingai atsakyti į Rusijos keliamą grėsmę, Europai, autorių teigimu, reikią „visiškai naujos ir drąsios (...) valdymo paradigmos.“
„Jei Europos lyderiai nesiryš prisiimti atsakomybės skintis naują kelią į ateitį, žemyno ateitis gali būti nuspręsta Maskvoje. Jei Putinas užpultų NATO šalį, kuri taip pat yra Europos Sąjungos narė, Europos vienybės pamatai būtų supurtyti kaip niekada anksčiau“, – rašo G. Kasparovas ir G. Landsbergis.
Būtinybė pradėti naują Europos politinio projekto erą
Autorių teigimu, atėjo laikas versti naują Europos projekto raidos lapą.
„Neišvengiama išvada ta, kad ES rizikuoja tapti neaktuali ir išnykti, jeigu nebus padaryti esminiai Sutarties pakeitimai. Tai, žinoma, milžiniškas uždavinys, tačiau, matydami tiek daug dabartinės sistemos trūkumų ir gedimų, bent jau turime aiškią viziją, kokie pakeitimai turėtų būti padaryti“, rašo autoriai.
Pirmas iš straipsnio autorių siūlomų pokyčių – vienbalsio sprendimų priėmimo principo atsisakymas.
„Europos Sąjunga buvo įkurta kaip bendrais tikslais grįstas projektas ir priėmė kalnus susitarimų, skirtų jos vizijai įgyvendinti. Tokio masto pasiekimai dabar atrodo neįsivaizduojami, nes ne visi Europoje turi bendrą tikslą. Vengrija, viena iš didžiausių ES sanglaudos fondų lėšų gavėjų, aktyviai priešinasi Europos projektui. Nuo šios menkai teatsilieka Slovakija. Saugumo klausimais Ispanija vis dar tvirtina, kad ES yra taikos ir kultūros projektas, o ne koalicija, kuri taip pat turi gintis. Jei Europa nori išlikti, ji turi atsisakyti vienbalsio sprendimų priėmimo principo“, – pabrėžia G. Kasparovas ir G. Landsbergis.
Antras reikalingas pokytis, anot autorių, – geopolitikos principų peržiūra.
„Europa išgydė daugelį Šaltojo karo paliktų žaizdų, priimdama į savo gretas Rytų bloko šalis. Ši plėtra buvo bene didžiausias ES geopolitinis pasiekimas. Tačiau užduotis dar nebaigta, dar galima gauti daugiau naudos. Didžioji dauguma Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo ir Armėnijos gyventojų tapatinasi su Vakarais. ES turi pasiūlyti šioms šalims įtikinamą kelią į europietišką ateitį, nes antraip demokratijos priešai ir toliau joms ties kelius kita kryptimi“, – teigia straipsnio autoriai.
Trečias autorių minimas pokytis – susitelkimas į gynybą.
„Taikos projektas negali išlikti, jei taika neginama. Taikos dividendų era baigėsi. Turi prasidėti nauja era – era, kurioje Europa gins save ir savo sąjungininkus. Taikaus sambūvio su Putino Rusija nebus. Europa ilgainiui gali taip pat suprasti, kad taikus sambūvis neįmanomas ir su Xi Kinija. JAV saugumo skydas, kuriuo iki šio pasikliauta, nebus toks stiprus – ar patikimas – kaip anksčiau. Europa turi sukurti priemones, kurios padėtų ginti vertybes, kurias iškelia ES. Ji turi iš taikos mylinčios bendruomenės tapti institucija, gebančia reaguoti į realios agresijos grėsmę ir tvirtai atstovėti prieš tuos, kurie nori jos žlugimo“, – rašo G. Kasparovas ir G. Landsbergis.
Autoriai straipsnį užbaigia pabrėždami, kad Europa nėra pasmerkta žlugti, tačiau privalo suprasti, jog laisvė kainuoja.
