B. Jelcino bendražygis G. Burbulis: imperinis mąstymas Rusijoje išliko

Nepaisant to, jis neskuba nieko smerkti ir tiki, kad panacėja gali tapti nuoširdi pagalba valstybės prezidentui Vladimirui Putinui.

Prieš ketvirtį šimtmečio buvęs vienu pagrindinių Rusijos Federacijos Konstitucijos kūrėjų, Vytauto Didžiojo universitete vykusio II Baltijos ir Juodosios jūrų forumo iniciatorius G. Burbulis, lankydamasis Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje Kaune, buvusiam mūsų šalies vadovui padovanojo prašmatniai įrištą Rusijos Konstitucijos egzempliorių. Kas kartą kalbėdamas apie tai, kas gali išgelbėti nuo demokratijos tolstančią jo tėvynę, G. Burbulis visada atsiremia į 1993 m. pabaigoje priimtą pagrindinį šalies įstatymą.

"Mes turime išvargtą Rusijos vystymosi strategiją – 1993 m. gruodžio 12 d. visuotiniu balsavimu priimtą Rusijos Konstituciją. Ji yra dominuojanti strateginė, vertybinė Rusijos ateities sistema. Tiksliau, tai tendencijai, kurią šiandien demonstruoja Rusijos politinis režimas, Konstitucijoje yra alternatyva. Mums nereikia dairytis, kaip turi atrodyti Rusijos ateitis, ji yra aiškiai apibrėžta. Tereikia nuosekliai, atsakingai realizuoti tai", – ramiai, neabejodamas nė vienu žodžiu, kalba G.Burbulis.

Šviesia Rusijos ateitimi tikintis politikas puikiai jaučiasi istorinėje savo protėvių šalyje, iš kurios jo seneliai Kazimieras ir Liza su dviem sūnumis 1915 m. išvyko į Rusijos imperijos gilumą, į Uralą perkėlus gamyklą, kurioje jie dirbo.

Interviu "Kauno dienai" G. Burbulis atviravo apie didžiausias šiandienės Rusijos problemas, kalbėjo apie politinės filosofijos prasmę ir vylėsi, kad jaunoji šalies karta spės išvysti naująją, demokratiškesnę, harmoningesnę ir oresnę Rusiją.

– Jūs dirbote toje vyriausybėje, kuri pertvarkė tuometį imperinį, sovietinį traukinį ir jį nukreipė modernios, demokratinės valstybės kryptimi. Žvelgiant iš mūsų pozicijų, atrodo, kad traukinys rieda atgal. Ar, jūsų nuomone, taip ir yra?

– Man labai patinka šios metaforos, tačiau realus gyvenimas dažnai pasireiškia kitomis būsenomis. Istorija vis dėlto nėra kelionė per suplanuotas šalis ir norimais kraštovaizdžiais. Dažniau tai sudėtingiausi išbandymai kiekvienai atskirai šaliai, tautai. Juolab kad tie išbandymai ypač sunkūs buvusiai carinei-sovietinei imperijai.

Visos esminės reformos, vykdytos per daugiametę mūsų šalies istoriją, visada sukeldavo itin didelį entuziazmą atitinkamuose aukščiausios valdžios sluoksniuose, tačiau praktiškai visada tos pastangos pasibaigdavo kontrreformomis ir grįžimu atgal.

Mūsų atveju net nelabai galime kalbėti apie garvežį, judantį apibrėžtais istoriniais bėgiais iš taško A – vergiška, feodalinė, baudžiavinė, patvaldiška Rusija, į tašką B – europinėje-atlantinėje civilizacijos erdvėje esanti šalis. Kalbu apie tai, kad kas kartą, kai kildavo sudėtingas pasirinkimas, kai bėgiai išsiskirdavo į dvi ar tris šakas, kažkas iešmą perjungdavo tiesiog atsitiktinai, o garvežys toliau judėdavo jau savarankiškai ir neaišku kur.

– Sakote, kad tai situacijai, kurią dabar išgyvena jūsų šalis, yra alternatyva – Rusijos Federacijos Konstitucija. Tačiau ji tarsi pasakų Miegančioji gražuolė. Ar yra galimybė ją pažadinti, neužmigdant amžiams?

– Mūsų Konstitucijoje įvardytos šiandienės civilizacijos klasikinės vertybės ir normos. Antrasis straipsnis skamba lyg malda: "Žmogus, jo teisės ir laisvės yra aukščiausios vertybės. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimas, laikymasis ir apsauga – valstybės pareiga."

Man nelabai patinka, kad priimdami Konstituciją, kai svarstėme šiuos teiginius, neįtraukėme to, kad kiekvieno piliečio pareiga yra stiprinti savo valstybės konstitucinius pamatus. Turėjome pabrėžti, jog tai abipusė pareiga, kad valstybė iš esmės yra pilietinio aktyvumo apraiška. Juk valstybės demokratiškumas yra rezultatas to, kiek kiekvienas konkretus pilietis atsakingai ir laisvai geba veikti visuomenėje.

Iš esmės kalbame ne apie Miegančiąją gražuolę, o apie labai tipišką istorinę, kultūrinę problemą. Imperija subyrėjo, pavyko išvengti didesnių kruvinų imperijos palikimo dalybų. Tačiau dešimtojo dešimtmečio pakilimas ir kryptingas siekis sukurti demokratinę valstybę su laisva rinka, saugia piliečiams konstitucine sistema, teisingai paskirstomais šalies turtais, įstatymais, neleidžiančiais nusikalstamiems klanams grobstyti nacionalinių ir gamtos resursų, vėliau dingo ir tokia valstybe Rusija netapo.

Forsavome valstybės ir ekonomikos sistemos permainas, o iš esmės gavome štai tokią hibridinę 2017-ųjų Rusiją.

Galima sakyti, kad turime hibridinę autokratiją, nes yra vieno asmens valdžia, įtvirtinta konstituciniu prezidento ir vyriausiojo kariuomenės vado statusu. O hibridinė, nes egzistuoja išoriniai dariniai, atseit, palaikantys konstitucines valdymo formas. Yra rinkimai, partijos, parlamentai, Rusijos piliečių rūmai ir daug ko kito. Tačiau išsireiškiant preciziškiau, tai labiau monokratija, kurioje pirmasis asmuo turi neribotas galias daryti įtaką šalyje vykstantiems procesams. Jo valdžios galia segmentuojasi į atskiras šį režimą palaikančias ir jo išsilaikymu suinteresuotas grupes. Tai jėgos struktūros, oligarchiniai, valstybiniai-korporatyviniai dariniai, klanai, įvairiausių lygių tarpusavyje koresponduojančių regioninių administravimo struktūrų sistema.

Žmogus, jo teisės ir laisvės yra aukščiausios vertybės. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių pripažinimas, laikymasis ir apsauga – valstybės pareiga.

– Tokioje šalyje nėra sąlygų vystytis pilietinei visuomenei...

– Svarbiausia ir pavojingiausia dabar yra tai, kad aktyvioji visuomenės dalis prarado suvokimą, kokiomis formomis jie galėtų realizuoti savo pilietinį aktyvumą. Dabar kritiškai trūksta legalių ir skaidrių būdų, kaip keisti valstybės gyvenimą.

Vis dėlto aš į mūsų ateitį žiūriu optimistiškai. Matau šiokias tokias sistemos liberalizavimo pastangas, nuolat jaučiami valdžios poelgių impulsai orientuotis į konstitucinius principus ir vertybes.

Man atrodo, kad Kremliaus režimo, bandančio pateikti save svarbiu pasaulinės politikos dalyviu, sukėlusio tarptautinių santykių konfrontacijas, ir dažnai paliekančio Rusiją vieniša žaidėja, agresyvumas ir aktyvumas senka.

Atsiranda tendencija, kad reikia keisti mąstymo, kalbėjimo ir tarpusavio sąveikos metodus. Jėga neišspręsime nė vienos problemos. Sankcijos Rusijai negali būti konstruktyvios, nes ši šalis ne toks darinys, kurį galima per penkerius ar dešimt metų išsekinti ir paversti nuolankia.

Manau, kaip tik reikia padėti prezidentui Vladimirui Putinui ir jį supančiai korporatyvinei bendruomenei, įsigalėjusiai faktinės monokratijos viršūnėje, rasti išėjimą iš tos aklavietės, kurioje dabar yra mano šalis.

Dabartiniams postsovietinės erdvės šalių vadovams derėtų nepasiduoti imperinio sindromo pagundoms, neįsijausti į vidinio ar išorinio priešo paveikslo piešimą, suvokti, kad nė viena šiandienė problema negali būti išspręsta konfliktiniu, jėgos būdu. Susikaupusių tarptautinių problemų ir globalių grėsmių sprendimas turi būti kitoks.

Mūsų tarptautinio Baltijos ir Juodosios jūrų šalių centro idėja yra įsitikinti, kad reikalingas naujas kokybinis situacijos vertinimo ir veikimo planas. Konfrontacija veda į aklavietę – į abipusį alinimą. Vidaus ar išorės priešo kūrimas – kelias į niekur, todėl reikia mokytis ir atrasti narsumo bei intelektualios drąsos keisti ne tik retoriką, bet ir savo elgsenos esmę. Matau entuziazmą ir kaip visi neabejingi žmonės ir Ukrainoje, ir Europoje, ir Baltijos valstybėse domisi mūsų programa bei koncepcija.

– Bendraujant su kitų šalių politikais, su akademine bendruomene net nereikia įrodinėti, kad konfrontacija nėra geras reiškinys. Tačiau ar lengva ir ar išvis įmanoma tuo įtikinti dabartinės Rusijos valdžią?

– Manau, kad nelengva. Aš noriu, kad mus teisingai suprastų: kito kelio nėra ir šiuo atveju visi bandymai šia linkme yra pateisinami. Pakartosiu savo esminę poziciją: reikia padėti prezidentui V. Putinui rasti iš šios aklavietės garbingą išeitį. Negi nėra tinkamo būdo pozicijai pakeisti? Krymo, Donbaso ir Luhansko tragedija anksčiau ar vėliau bus išspręsta pozityviai, juridiškai ir žmogiškai.

Susikaupusios baimės Lietuvoje ir Baltijos šalyse ir padidėjęs NATO aktyvumas šiame regione didina nuoskaudas ES atžvilgiu... Jie perdeda ir daug ką motyvuoja pasiremdami sena logika, kuri šiandien yra neadekvati. Ji nesprendžia nė vienos problemos. Rusija perdėtai, prisidengusi kilniais tikslais, naudoja resursus ginklavimosi varžybose.

– Jūs daug diskutuojate su Rusijos jaunimu – įkūrėte politinės filosofijos mokyklą ir esate Jaunimo forumo, siekiančio modernizuoti Rusiją, "Mano Rusija" vadovas. Apie ką diskutuojate su jaunąja karta ir ar yra šansų jai sulaukti Naujosios Rusijos gimimo?

– Politinė filosofija – tai reali mano gyvenimo istorijos išraiška. Esu diplomuotas filosofas, filosofija – mano pašaukimas. Vertinu ją už galimybę kiekvienam besidominčiajam sužinoti ir logiškai suprasti žmonijos minties kultūrą, istoriją.

Tapau profesionaliu politiku ir praktiškai 20 metų dalyvavau didžiojoje valstybės politikoje. Buvau vykdomojoje valdžioje kaip pirmasis ir vienintelis naujosios Rusijos valstybės sekretorius. Septyniolika metų įvairiomis formoms dirbau įstatymus leidžiančioje valdžioje. Ir visą tą laiką užsiėmiau moksline pedagogine veikla: vadovavau universitetų katedroms, kūriau savo mokyklą. Pastaruosius dešimt metų užimu ypatingą poziciją – esu politfilosofas. Nei politikas, nei filosofas.

– Ar politfilosofas yra jūsų sukurtas terminas?

– Taip, tai yra mano terminas. Politfilosofas – tai asmuo, kuris neužsiima politika kaip kryptinga kova dėl valdžios, nedalyvauja partijų veikloje, nesiekia institucinių vaidmenų. Politinė filosofija reikalauja 24 valandas per parą paskirti save giliam susikaupimui ir kategorizuotai pasaulėžiūrai.

Pamaniau, kad mano pozicija leidžia suformuoti naują vertybių sistemą kaip teoriją, kaip gyvenimo būdą. Politfilosofija – politinė išmintis, o jos mokyklos pagrindinė užduotis ir pagrindiniai klausimai – kaip žmogui gyventi oriai pačiam su savimi, tarp žmonių, gimtojoje šalyje ir mūsų globaliame pasaulyje?

Su šia vidine nuostata aš šiandien esu Kaune, bendrauju su jumis, su savo bendražygiais. Politfilosofija visiems – senam ir jaunam, turtingam ir vargšui, muzikantui ir inžinieriui, demokratui ir konservatoriui – kelia tą patį esminį klausimą: kaip kiekvienas iš mūsų turi gyventi oriai? Kaip pašvęsti savo gyvenimą, kad gyventume harmonijoje, būdami padorūs? Kaip pripažinti, užjausti, kaip išmokti mylėti ir gerbti vienas kitą, netgi jeigu šiandien tai ir nepopuliaru?

– Ar jūs tikite, kad jūsų mokiniai galės gyventi tokioje Rusijoje?

– Taip, žinoma. Aš nereligingas žmogus, bet labai tikintis. Aš tikiu šiais idealais, harmonija, todėl, kad visais sudėtingiausiais istorijos laikais žmonės surasdavo išeitį tada, kai vyraudavo harmonija tarp proto ir sąžinės, kai svarbiausi buvo praktiniai humanizmo idealai. Šiandien, deja, tai reikia įrodinėti iš naujo.

Šiame amžiuje ateitis priklauso orumu ir pagarba besivadovaujančiai valdžiai, oriems žmonėms. Sukurkime tokią ateitį kartu.

– Kuriant pilietinę visuomenę bene svarbiausi įrankiai yra žodžio laisvė ir švietimas. Turbūt pripažinsite, kad žiniasklaidos laisvės situacija šiandienėje Rusijoje, švelniai tariant, nėra gera. Kokia padėtis yra švietimo srityje: ar švietimo sistema ir universitetai yra pakankamai laisvi formuoti atsakingą, visuomenišką ir laisvą asmenybę?

– Mūsų universitetų sistema yra labai glaudžiai susijusi su konkrečioms aukštosioms mokykloms vadovaujančiomis asmenybėmis. Turime liberalius universitetus, pirmaujančius savo srityse. Jų reputacija nekelia abejonių. Ir turime klasikinius – paklusnius universitetus, kurie orientuojasi į valdovo, partijos, tiksliau – kvazipartijos, ar vietinės valdžios regionuose nurodymus. Tai vienas tokių atvejų, kai negalima viena spalva charakterizuoti milžiniško šios dvasinės industrijos resurso.

Patiriame nepaliaujamus bandymus reformuoti aukštojo mokslo sistemą. Aiškiai pastebimas spaudimas nevalstybiniams universitetams, nes tarp jų prisikaupė tokių aukštųjų mokyklų, kurias pavadinčiau netikromis. Jos šią šventą ir kilnią veiklą pavertė supaprastintais kursais ir prekyba diplomais. Kai išsilavinimas tapo ne gėriu, o paslauga, ir kada už tokią nekokybišką paslaugą žmonės pasiruošę mokėti, tai rimtai atsispindi abiturientų ir dėstytojų moralėje.

Aukštojo mokslo sistema negali kokybine prasme skirtis nuo dominuojančio režimo, ideologijos. Nepaisant to, yra daugybė padorių, puikiai išsilavinusių žmonių, dirbančių šioje kartų dialogo paradigmoje. Aš esu įsitikinęs, kad nemaža Rusijos universitetų dalis prisijungs prie mūsų universitetų dialogo programos.

– Krymas tapo istorine moraline trauma ir Rusijai, ir Ukrainai. Ar yra "alternatyvi medicina", galinti šią traumą išgydyti, ar vienintelė išeitis – Krymas tiesiog turi būti sugrąžintas Ukrainos jurisdikcijai?

– Jūs žinote, kad yra keletas svarstytinų variantų. Kai kas mano, kad Krymas gali būti valdomas tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), kai kas kalba apie galimą pereinamąjį dvipusio valdymo susitarimą. Yra kalbančiųjų apie penkiolikos metų moratoriumą, viliantis, kad laikas viską išgydo ir sustato į savo vietas.

Mano įsitikinimu, Ukrainos suverenumas Kryme bus atkurtas. Negaliu pasakyti nei laiko, nei plano ir logikos, kaip tai bus padaryta, bet šiandienė pasaulio bendrija nesitaikstys su šia tragedija.

– Apie ką labiausiai svajojate?

– Aš savo svajonę išreiškiau savo mokyme "XXI amžiaus politfilosofija". Atvyksiu į Kauną, čia mes surengsime specialius trijų lygių kursus, skirtus valstybės tarnautojams, studentams ir profesūrai.

Apskritai manau, kad demokratija tokio pavidalo, koks yra šiandien, nepriklausomai nuo srities, sunkiai serga. Šiame amžiuje ateitis priklauso orumu ir pagarba besivadovaujančiai valdžiai, oriems žmonėms. Sukurkime tokią ateitį kartu.