A. Maldeikienė apie Ekonomikos gaivinimo planą: yra supratusių, kad koja durų atidarinėti negali

„Tai yra visiškai nedaug pinigų, tuos 2,2 mlrd. reikia padalinti iš šešių, nes tai yra šešeriems metams skirta programa. Ir tada matosi, kad tai tikrai nėra didelė suma netgi lyginant su Lietuvos biudžetu. Kita vertus, man atrodo su ta kritika yra taip: kiekvienas Lietuvoje išgirdęs žodžius „gaivinimo fonas“, kadangi jam yra blogai, tai jį puls gaivinti – jis jaučiasi blogai. O iš tiesų yra nepaprastai griežtos taisyklės: 37 proc. žalinimui, 20 proc. skaitmenizacijai. Likę dalykai skirti tam, kad šalis įvykdytų jai aukščiau nustatytas struktūrines pertvarkas. Tai buvo pasiekta debatuose dar pernai vasarą, kada taupiosios šalys – skandinavai, Vokietija, t. y. šalys, kurios ir duoda tuos pinigus, pareikalavo, kad vieną kartą aiškiai sutartume. Sakė: mes duodame pinigus, o situacija nesikeičia“, – kalbėjo A. Maldeikienė.

Bus investicijos į trinkeles arba į pastatus, jeigu bus skirta ne pačiam mokymo procesui modernizuoti, o dar kartą uždengti jau uždengtą mokyklos stogą.

– Taigi, ar dėl tų pinigų ir dėl taisyklių, kaip tuos pinigus išleisti, jau yra sutarta ir ar tai Lietuvos politikai padarė praėjusių metų vasarą?

– Susitarė Vadovų taryboje prezidentas. Labai juokinga, kad jis dabar pamiršo, ką jis ten susitarė. Kai jo padėjėja jį cituoja, kad uoj, uoj, kaip reikia ekonomiką gaivinti ir verslui regionuose padėti... Taigi, pernai liepos mėnesį ilgai trukusiame vadovų sutarime ir buvo sutartos aiškios taisyklės, kaip tai bus skirstoma.

– Tačiau kam tuomet reikia rengti tą planą iki balandžio 30-osios, jeigu Gitanas Nausėda viską sutarė praėjusią vasarą?

– Buvo sutarta pernai liepą, prezidentas dalyvavo tame procese. Šalys donorės pradėjo kategoriškai reikalauti, kad pinigai būtų skirstomi ne taip, kaip pačiai šaliai atrodo naudinga, bet pagal tam tikrus bendrus kriterijus visai Europos Sąjungai: kiek skirti skaitmenizavimui, kiek žalinimui, kiek tam, kad valstybė vykdytų jai metų metais nustatomas struktūrines reformas.

Jeigu grįžti į Viliaus Šapokos DNR fondą, tai ten labai gerai buvo sugalvotas pavadinimas, labai gražiai atrodė, visiems atrodė, kad jie imsis genų modifikacijos ir darys ką nori – investuos į kairę ir į dešinę. Dabar Vyriausybė pateikė projektą, kuris iš tikrųjų skirtas tam, kad būtų pertvarkyta Lietuvos ekonomika – ypač viešasis sektorius, nes mūsų problemos, mūsų ekonomikos vėžys yra viešajame sektoriuje. Dėl atlyginimų lygio, dėl daugybės dalykų, dėl investicijų apimties viešasis sektorius atsilikinėja visą laiką technologiškai. Jūs pasižiūrėkite, kokias mes turime problemas su užlietais Registrų centro kompiuteriais, stringančia e. sistema ir t. t.

– Tai, ką jūs sakote, yra tai, ką sako ir finansų ministrė Gintarė Skaistė: tuos pinigus reikia skirti mokykloms regionuose arba autobusų perėjimui iš iškastinio kuro naudojimo į elektrinius autobusus. Bet iš esmės, kai kuriose mokyklose nėra moksleivių. Ar tai nebus investicijos į trinkeles, ką jūs pati nuolat kritikuodavote?

– Taip, bus investicijos į trinkeles arba į pastatus, jeigu bus skirta ne pačiam mokymo procesui modernizuoti, o dar kartą uždengti jau uždengtą mokyklos stogą. Esminis klausimas ir yra, jeigu mes kalbame apie skaitmenizaciją ir apie žalinimą. Aš galiu pasakyti labai gerą dalyką, ko reikėtų mokykloms, ir kas tikrai būtų finansuotina: mažutės žaliosios grandinės, kad ūkininkai iš tam tikrų gamybos objektų, kur yra užtikrinama gyvūnų gerovė, pristato tiesiai į mokyklą maisto produktus ir vaikai gauna kokybišką maistą. Normalus projektas. Toliau – transportas su žaliuoju kursu. Tai irgi yra to paties regiono gyvenimo kokybės kėlimas. Problema yra tai, kad gyvenimo kokybė ne centrinės aikštės plytelėse guli, o kokybėje, kaip mokomas vaikas. Tada investicijos yra į švietimą.

Bus investicijos į trinkeles arba į pastatus, jeigu bus skirta ne pačiam mokymo procesui modernizuoti, o dar kartą uždengti jau uždengtą mokyklos stogą.

– Viena iš kritikos dalių, kurią politikai dabar reiškia, kad šiam planui per mažai laiko, kad jis buvo rengiamas arba detalizuojamas už uždarų durų, kad ministerija nesidalijo detalėmis. Dabar finansų ministrė G. Skaistė pasakė, kad Europos Komisija prašė nepristatyti plano tol, kol nėra konkretaus suderinimo dėl visų reformų. Ar galėjo būti iš Briuselio toks pasakymas ir prašymas neviešinti?

– Nežinau. Tikrai nežinau ir nenoriu diskutuoti apie ką neturiu jokio supratimo, pastaruosius dvejus metus nesu su ministre G. Skaiste kalbėjusi. Bet vieną dalyką pasakysiu: taip, visada yra reikalaujama, kad viskas vyktų viešai. Apie tai, kad 37 proc. žalinimui, skaitemininimui 20 proc. ir t. t., yra kalbama jau keli mėnesiai iš ministerijos. Ministerija turi labai aiškias taisykles, ko reikalauja Europos Komisija. Taisyklės ten yra labai griežtos. Šiandien labai gražiai parašė portalas: tas taisykles įgyvendinti reiškia sunešioti metalines kurpaites. Ir jie tai aiškiai darė.

– Kodėl tuomet Lietuvoje kilo politinis skandalas dėl šitų pinigų? Kodėl yra šita kritika?

– Man atrodo, kad skandalas Lietuvoje yra dėl šitų pinigų, nes pirmą kartą Lietuvos taip vadinami socialiniai partneriai, o iš tikrųjų lobistai, pramonininkai ir visokios konfederacijos staiga suprato, kad negali atidarinėti koja durų. Kai iš tikrųjų yra kažkokios taisyklės ir jų bus bandoma laikytis. Ir tai, kas yra viešojo sektoriaus investicijos, visų pirma yra Vyriausybės atsakomybė. Premjerė gražiai pasakė: mes šia programa vykdysime ir savo Vyriausybės programą, t. y. keisti situaciją.