Naujausias koalicines aktualijas „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ aptarė Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotojas analitikas Matas Baltrukevičius (toliau – M. B.) ir Vilniaus universiteto Politinės komunikacijos centro vadovas Linas Kontrimas (toliau – L. K.).
– Premjerė Inga Ruginienė kritikuojama, manoma, kad su M. Sinkevičiumi viskas bus paprasčiau. Kaip tai vertinate?
– M. B.: I. Ruginienė premjere tapo per greitai. Laikausi nuomonės, kad jei ji dirbtų socialinės apsaugos ir darbo ministre, apie ją turbūt kalbėtume kaip apie perspektyvią politikę ir ateityje labai svarbią socialdemokratų figūrą. Tačiau ji tiesiog buvo per greitai išstumta į vieną aukščiausių šalies postų.
Laikui bėgant tas patirties trūkumas pasireiškė ne vienoje istorijoje. Tai aiškiai atsiskleidė Registrų centro istorijoje – ji tapo pačia skausmingiausia. Klausimas, ar dabar tikrai būtų tokio lygio spaudimas M. Sinkevičiui pačiam imtis atsakomybės, jeigu ne Registrų centro istorija. Realiai socialdemokratai yra tokioje situacijoje, kai šią situaciją reikia kažkaip suvaldyti ir viešųjų ryšių prasme.
Man nepanašu, kad M. Sinkevičius veržtųsi į šias pareigas. Tai labiau būtinybė ir suvokimas, kad šioje situacijoje vargu ar jis gali išsisukti.
Atsarginių kelių I. Ruginienei lieka vis mažiau. Jau praėjusią savaitę buvo aiškiai patvirtinta, kad Seimo pirmininkas Juozas Olekas turėtų likti. Turbūt mūsų nebūtų labai nustebinę, jei Jūratė Zailskienė būtų minima tarp ministrių, kurių pozicijos dabar dreba. Tai susiję su mąstymu, kad I. Ruginienę reikia kažkur padėti, galbūt į ministeriją.
– Ką reikia pasakyti, kad M. Sinkevičius galėtų ramiai ateiti į premjero postą?
– L. K.: Patarimas – iš viso nieko nesakyti. Manau, kad socialdemokratai iki šios dienos jau yra labai nemažai prišnekėję. Tiesą sakant, jie dabar patys lipa ant to grėblio, kurį pasiguldė po rinkimų.
Jeigu į Lietuvą žiūrėčiau latvio, prancūzo ar bulgaro akimis, tai pati koalicijos sudarymo istorija prieš pusantrų metų turėjo savo kainą, ir visos pusės ją mokėjo. Tačiau matėme, kad toje koalicijoje pirmu smuiku pradėjo griežti ne didysis žaidėjas, o mažasis. Tiesą sakant, net ne vienas, o keli mažieji žaidėjai. Dėl to turime tokią keistą situaciją, į kurią socialdemokratai patys save įsivarė.
Jiems nieko kalbėti nebereikia. Jiems pagaliau reikia pradėti rodyti, kas jie yra: ar moka veikti, ar turi planą, komandą, ar ta komanda gali nereaguoti į bet kokius dirgiklius, o važiuoti savo vaga. Kol kas šito nematėme.
Net ir tas ištemptas laikotarpis, kai viskas nepasakoma iki galo, man vėl grąžina tą patį plūduriavimo jausmą. Lietuva nėra tokioje padėtyje, kad galėtume plūduriuoti. Mes plūduriavome iki 2014 m. Tais metais gavome šaltą dušą dėl to, kas atsitiko Ukrainoje, bet paskui vėl plūduriavome.
Smagiai jie sau ten tarp tų fotelių nardo, o mes, kaip visuomenė, žiūrime ir bandome racionaliai mąstyti apie valdžią, kuri pati racionaliai nebesielgia.
Jeigu socialdemokratai pagaliau pradeda veikti ir konstruoti politiką, man atrodo, jie dar turi laiko atsigauti. Jeigu ne, tai, manau, gali pakenkti ne tik savivaldos rinkimuose – 2028 m. jie taip pat bus ant labai slidaus ledo.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai