Istorija – jautri sritis
Tokias edukacines keliones organizavo Kauno IX forto muziejus drauge su partneriais.
Traukinyje diskusijos dalyviai išsakė savo pozicijas dėl istorijos kaip propagandos priemonės. Pasak vieno diskusijos dalyvių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Giedrimo Jeglinsko, istorija – jautri sritis, tačiau tiesios paieškose padeda kritinis mąstymas.
„Istoriją galima interpretuoti labai įvairiai, todėl turime būti labai atsargūs, kai norime suprasti, kas iš tiesų įvyko, ypač žvelgdami į tolimesnę praeitį. Reikia rasti įvairių šaltinių, negalime tik idealizuoti istorijos – ją reikia priimti tikroviškai“, – apie realistišką santykį su tikrove užsiminė Seimo narys.
„Kauno diena“ pasidomėjo, kaip dažnai bandoma perrašyti istoriją ir pateikti ją tokią, kokia palanki Rusijai.
„Rusija visą laiką bando perrašyti istoriją, bando pateikti savo naratyvą. Turime tam atsispirti, turėti savo naratyvą, tačiau istorijos mes taip pat negalime idealizuoti. Turime rūpintis savo žmonių kritiniu mąstymu, švietimu. Tik taip bus galima išsigelbėti komplikuotame naratyvų lauke. Reikia mokėti diskutuoti istorinėmis temomis su pilietine visuomene.
Be žodžio laisvės nieko nebus. Kritinis mąstymas leidžia suprasti kitas kultūras, skirtingus šaltinius. Labai didelė pagunda perrašyti istoriją, tačiau reikia mokėti tam atsispirti. Reikia daugiau istorinių tyrimų, kurti filmus, tinklalaides, kad būtų galima istorija sudominti ir jaunąją kartą“, – įsitikinęs G. Jeglinskas.
Būtinas visuomenės atsparumas
Vilniaus universiteto profesorius, politinės komunikacijos ir žurnalistikos istorijos tyrėjas prof. dr. Andrius Vaišnys pasakojo, kad keliaujant traukiniu diskutuota, ar, perrašant istoriją, ji falsifikuojama ir taip skleidžiamas melas.
„Visuomenė turi būti atspari falsifikavimui, tačiau to reikia mokyti nuo mažens, ugdant kritinį mąstymą, kad istorinis pasakojimas būtų gyvybingas, asmenybės pristatomos visapusiškai, atskleidžiama, kad jie priėmė ne vien tinkamų sprendimų, tačiau buvo ir nuklydimų. Tai reikalinga, kad viešojoje diskusijoje žmogus galėtų laisvai dalyvauti, jam nebūtų primetamos tokios nuostatos, kad mes neva patys norėjome įstoti į Sovietų Sąjungą, neva nesipriešinome.
Žmogus turi gebėti argumentuotai atsakyti į tokias nesąmones. Tokiems dalykams žmogų gali parengti laisva mokykla su profesionaliais mokytojais, o ne tokiais, kurie socialiniuose tinkluose rašo, kad čia ne mūsų karas, nesikiškime, būkime už taiką. Jie interpretuoja taiką kaip pasidavimą blogiui“, – pažymėjo profesorius.
Rusija nuolat kuria vaizdinį, kaip neva ji išlaisvina tautas, nors, žvelgiant į jos politiką, veiksmus, matyti, kad jai kitos tautos yra žemesnės, neva jai visi turi paklusti.
Pasak jo, tokie pedagogai turėtų dalyvauti kvalifikacijos kursuose, viešose diskusijose apie istoriją tam, kad patys išmoktų laisvai diskutuoti, turėtų argumentų ir sugrįžę į klases laisvo dialogo forma galėtų formuoti mokinius kaip pilietinės visuomenės narius. Įvairių dalykų mokytojai padeda mokiniams susigaudyti šaltiniuose. Mokytojas – labai svarbus visuomenėje, vienas neatsargus posakis gali įstrigti vaikų atmintyje, todėl, pasak profesoriaus, mokytojams būtina suteikti kuo daugiau galimybių tobulėti, turėti patikimų šaltinių, žinių apie ekonomikos, politikos istoriją ir kitus dalykus.
„Svarbiausia – atsparumas istorijos falsifikavimui. Tačiau svarbu, kad ir mūsų kultūros politika būtų nuosaikesnė ir kūrybiškesnė, kad laisvuosiuose konkursuose būtų kuriami kokybiški projektai, dokumentika, kurioje atsiskleistų istorijos visapusiškumas. Įdomus, spalvingas pasakojimas apie žmones, kurie praeityje kūrė mūsų gyvenimus, atsakymai į klausimus, kodėl mes taip gyvename šiandien, tikrai pateiktų istoriją per kultūrų mainus“, – Kauno geležinkelio stotyje kalbėjo A. Vaišnys.
Rusija kišasi dešimtmečius
Profesorius įsitikinęs, kad Rusija savais naratyvais istoriją perrašinėja dešimtmečius, tačiau didžioji dalis visuomenės yra atspari tokiems melams.
„Rusija tai daro siekdama pasirengti karams, okupuoti. Ji rašo kitų tautų istorijas tam, kad užgrobtų ir primestų savo naratyvą, ieškodama blogio, kuris galėtų suvešėti visuomenėje, grūdo. Tos koncepcijos rengiamos ne vienus metus.
Rusija nuolat kuria vaizdinį, kaip neva ji išlaisvina tautas, nors, žvelgiant į jų politiką, veiksmus, matyti, kad ji kitas tautas laiko žemesnėmis, neva jai visi turi paklusti. Tokią informaciją reikia vertinti labai kritiškai, ir mūsų visuomenė su ta tikromis išlygomis tokiai dezinformacijai yra atspari“, – pažymėjo politinės komunikacijos tyrėjas.
Regionų situacija
Dalyje šalies regionų vyrauja rusiška kalba, ten gyvenančių piliečių informacijos šaltiniais neretai tampa Lietuvai nedraugiškų šalių kanalai, per kuriuos skleidžiami rusiškos istorijos naratyvai. „Kauno diena“ pasidomėjo, galbūt trūksta Lietuvos istorijos vadovėlių rusų kalba. VU profesorius išsakė kitokią nuomonę, kaip šiuose regionuose reikia kalbėtis apie mūsų istoriją.
„Nepritariu, kad vadovėliai būtų leidžiami kita kalba. Tuose regionuose reikia viešų paskaitų, renginių, spektaklių. Kitaip tariant, reikia naudoti kūrybą pristatant istoriją. Žmogus nėra izoliuotas, jei su juo bendrauji ir pasiūlai tam tikrų žinių kūrybiniais būdais, o ne deklaratyviais plakatais, nurodymais, kaip jis turi mąstyti.
Reikia ateiti į tą erdvę su pasiūlymais. Integruoti žmogų galima ištiesus ranką jam – įgyvendinant kūrybos projektus, organizuojant parodas, kurios gali būti pasiekiamos tiesiog gatvėje. Esmė – prie žmogaus ribotų galimybių reikia prisitaikyti ne išleidžiant vadovėlį rusų kalba, o komunikuojant lietuvių kalba. Juk jei jis pamatys Baltijos kelio fotografijas, išklausys pristatymų, filmų, tas istorijos pasakojimas ateis iki jo“, – įsitikinęs A. Vaišnys.
Naujausi komentarai