- Orijus Gasanovas, LRT Televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Ramūnas Šuliakas, 37-erių metų vyras, dabar su mylimąja gyvenantis ir dirbantis nedideliame Šiaurės Airijos mieste Niūryje, Lietuvoje gyveno visai kitokį gyvenimą. Ramūnas buvo Dievui atsidavęs ir pasaulio atsisakęs pranciškonų vienuolis. Jam nereikėjo pinigų, malonumų, moterų, kaip jis pats sako – jam nieko nereikėjo, tik maldos.
Tačiau dabar viskas kitaip. Niūryje mažai ir kas žino apie šio lietuvio praeitį. O sužinoję tikriausiai nepatikėtų. Nes čia jis dirba kilimų sandėlyje – nuo ryto iki vakaro krauna juos, pakuoja, o kartais važiuoja į turgų pardavinėti.
Iš vienuolyno išėjo, bet pašaukimas liko
Į vienuolyną Ramūnas atėjo, nes, kaip jis pats pabrėžia, jautė tikrą pašaukimą. Dabar jis gailisi savo sprendimo iš vienuolyno išeiti, nes pašaukimas niekur nedingo.
„Jeigu galėčiau, tikrai grįžčiau atgal į vienuolyną. [...] Gailėjausi ir tikrai gailiuosi iki šiandien, nors mano antrai pusei yra labai skaudu tai girdėt. Bet tai buvo per kvaila ir per greita“, – atvirauja vyras.
Jeigu galėčiau, tikrai grįžčiau atgal į vienuolyną. Gailėjausi ir tikrai gailiuosi iki šiandien, nors mano antrai pusei yra labai skaudu tai girdėt.
Kad nori būti vienuoliu, Ramūnas nusprendė vos baigęs mokyklą. Vaikinui tada atrodė, kad tarnystė žmonėms ir Dievui yra didžiausia gyvenimo laimė. Jis nenorėjo užsidirbti pinigų, kopti karjeros laiptais – visa tai Ramūnui atrodė lėkšta ir tuščia.
„Aš atvažiavau [į vienuolyną] su mažyte kuprinyte. Kai atvažiavau, turėjau ilgus plaukus. Tada atėjo mūsų magistras ir pasakė, kad gal norėčiau atsisakyt kažko brangaus, pavyzdžiui, plaukų? Tai buvo daugiau kaip toks savęs treniravimas, kad neprisirištum prie kažko fiziško, prie kažkokių daiktų, kurie pririštų prie vietos, ar prie kažko, kas tau miela“, – pasakoja Ramūnas.
Tapti vienuoliu – tai ne tas pats, kas imtis kokių naujų pareigų darbe. Šį kelią pasirinkęs žmogus privalo būti visiškai atsidavęs, šimtu procentų tikėti tuo, ką daro. Ir svarbiausia – vienuolis privalo duoti įžadus.
Juos Ramūnas davė du kartus ir išbuvo čia pusketvirtų metų. Per juos jam teko pabūti ir skautų dvasiniu asistentu, ir tikybos mokytoju.
Tapęs vienuoliu Ramūnas labiausiai norėjo būti arčiau jaunimo. Pasak jo, jis turėjo išsikėlęs užduotis: mokyti juos doro gyvenimo, skiepyti meilę Dievui ir padėti atrasti gyvenimo kelią. Vienuolis buvo pasirinkęs brolio Vladislovo vardą, nors draugai jį vadindavo tiesiog Vladzka.
Ilgainiui brolis Vladislovas suprato, kad nori pokyčių. Iš vienuolyno celės – į kunigų seminariją. Toks buvo naujas šio vyro tikslas, tik, deja, taip ir likęs tik svajone.
„Norėjau dirbti kunigu, norėjau važiuoti mokytis į seminariją. Bet kažkaip išėjo taip, kad mane paliko „Kryžių kalne“. Man, taip sakant, toks „jaunatviškas buntas“ – išeisiu. Ir išėjau“, – apie kelio užkirtimą jam tapti kunigu kalba Ramūnas.
Dabar tai jis vadina neapgalvotu jauno žmogaus poelgiu, po kurio jis nežinojo, nei kur eiti nei ką toliau veikti.
Iš vienuolyno – į kareivines
Tada jis prisiminė kitą savo jaunystės svajonę: jeigu ne vienuolis – tada kareivis, taip nuo mažumės sakydavo savo šeimai.
„Jau apsisprendžiau išeiti į kariuomenę ir tuo pačiu ir šaukimas atėjo. [...] Mano įžadai praktiškai dar galiojo, kai išėjau į kariuomenę. Oi, buvo šokas seržantams, kai 24 metų vaikinas ateina į kariuomenę ir paklausus, ką veikei, atsako ne tai, ko visi tikisi. Ne užsieny buvo ar slapstėsi ar panašiai, o buvo ...vienuolis“, – šypsosi Ramūnas.
Pasak jo, iš pradžių jam bandė pasiūlyti alternatyvią tarnybą – eiti į ligonines ir panašiai, bet jis pabrėžė, kad tarnauti nori normaliai – su ginklu. „Pašaudyt iš tikrųjų yra įdomu“, – sako buvęs vienuolis.
Po metų tarnybos Ramūnas norėjo toliau likti tarnauti, bet kaip tik tuo metu Lietuva įstojo į NATO ir kariuomenėje ir taip buvo per daug liktinių, tad vietos jam neatsirado.
Taip įvyko dar vienas didžiulis Ramūno sukrėtimas – kai antrą kartą nepavyko taip, kaip planavo. Nei vienuolis, nei kareivis... Visos svajonės sudužo į šipulius. Tada jam teko ramiai atsisėsti ir apgalvoti, ką dar gyvenime jis nori pasiekti.
Gyvenimą apvertė atėjusi meilė
Po to jis bandė įsidarbinti apsauginiu, bet darbdaviai buvusiu vienuoliu nepasitikėjo – esą, jis gali vagiui atleisti ir jį paleisti. Galiausiai jis atsidūrė statybinių prekių parduotuvės kilimų skyriuje. Pats Ramūnas tuo metu negalėjo patikėti, kad gyvenimas šitaip apsivertė. Negana to, netrukus jo gyvenime pasirodė pirmoji ir vienintelė meilė.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Papasakojo, kaip atrodo lietuvių gyvenimas Taivane ir kodėl bilietų atgal į tėvynę jie nesižvalgo5
Nors Taivano salos plotas panašus į Belgijos, sutikti lietuvių čia ne taip paprasta kaip Europos Sąjungos širdyje. ...
-
Arabų pasaulio elitą sužavėjusi lietuvė apie skaudžią išdavystę: viskas buvo tvarkoma iš anksto6
Daugiau nei dešimt metų Monake gyvenančiai gemologei, juvelyrinių dirbinių kūrėjai, verslininkei Dovilei De Angelis pavyko įsitvirtinti išskirtinėje verslo nišoje arabų pasaulyje. Jos kasdienybe tapo auksas, deimantai, platina, o ...
-
Lietuvių pora persikėlė gyventi į vieną gražiausių Tailando vietų: mums nepatiko, kur ritasi Europa22
Pažvelgus į Tomos ir Karolio Martinkų paskyras instagrame, apima didžiulis susižavėjimas ir noras keliauti. Ši jauna turistų dieviname Tailando Krabi kurorte namus atradusi šeima gyvena tikrų tikriausią svajonių gyvenimą. Tačiau dar v...
-
Aistruolės fotografės akiratyje – Šiaurės pašvaistės ir debesys1
Dvyliktus metus Norvegijoje gyvenanti Ramunė Šapailaitė juokauja: „Esu daugiafunkcė lietuvaitė: žvejoju, grybauju, užsiimu menais, fotografuoju gamtos reiškinius, o užvis dažniausiai – Šiaurės pašvaistes.“...
-
Už brazilo ištekėjusi M. Silva: mano širdis braziliška52
„Braziliją pamilau dar prieš susitikdama su būsimu vyru“, – tikina fotografė Miglė Silva. Su savo vyru brazilu Viniu ji susipažino instagrame, o šiandien pora gyvena Vilniuje ir augina ketverių dukrelę Agathą. ...
-
Viceministras: nenorime, kad lietuviai išvažiuotų, o juos keistų užsieniečiai10
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras sako, kad šiuo metu įdarbinant trečiųjų šalių piliečius taikomi apribojimai yra biurokratiniai, o jų kvotos realiai neegzistuoja. ...
-
Lietuvos konsulatas Čikagoje: 100 metų4
Prieš 100 metų Lietuvos Respublikos valdžia dideliam lietuvių išeivijos džiaugsmui nutarė įkurti savo konsulatus JAV. Lietuvos ir JAV lietuvių spauda pranešė, kad 1924 m. vasario 16 d. oficialiai atidarytas Lietuvos konsulatas JAV ...
-
Ispanijoje gyvenanti G. M. Višomirskytė: egzotinių gyvūnų auginimas – kaip priklausomybė4
Egzotinių gyvūnų mylėtoja Gaudrė Marija Višomirskytė su vyru Denizu ir dviem dukrytėmis prieš metus persikėlė gyventi į saulėtąją Ispaniją. Čia juos ir nuvedė meilė gamtai ir gyvūnams: pora gavo tokį pasiūlymą, koks pasitaiko...
-
Muziką ir Italiją pamilusi lietuvė pasiryžo didelėms permainoms17
Profesionali muzikantė Daiva Zeleckaitė-Diržienė prieš ketverius metus, artėjant karantinui, liko gyventi Italijoje, šalyje, kuri jai nuo mažens asocijavosi su didžiuoju menu. Dabar ji – kelionių organizatorė Apulijoje, iš p...
-
Pati renkasi, su kuo dirbti: pinigai – ne pagrindinė sąlyga, svarbiausia – tarpusavio ryšys13
Nors šiuo metu Londone dirba su ypatingais klientais, kaunietė Ingrida Michmel svajoja apie Lietuvą, į kurią pastaruoju metu atvyksta vis dažniau ir dažniau. ...