Sendaikčių medžiotojos namuose beveik viskas – iš antrųjų rankų

– Kada susidomėjote sendaikčiais?

– Sendaikčiai mano gyvenime buvo visada, nuo mažų dienų. Mano tėtis – aistringas kolekcininkas, turi net senovinių transporto priemonių kolekciją. Jo dėmesys sendaikčiams patraukė mano dėmesį. Pradėjau taupyti, kad galėčiau rinkti senovines monetas, banknotus, pašto ženklus.

Aštuonerių devynerių metų buvau sukaupusi daug Britney Spears plakatų ir iškarpų apie ją. Viską išsikeičiau su viena mergaite į jos senelio sukauptą pašto ženklų kolekciją – du albumus. Kai mano tėtis pamatė, net išsigando, sakė: ar tu žinai, kokia tų pašto ženklų vertė?! Matyt, jau tada suvokiau, kas išties vertinga (juokiasi).

Mūsų šeimoje buvo tradicija – važiuoti savaitgaliais į sendaikčių turgus. Suaugusi tai darau pati, o radusi ką nors įdomesnio – nusiperku. Gyvendama Norvegijoje irgi nuolat lankausi sendaikčių turguose.

– Ar jūsų profesija susijusi su šia veikla?

– Kaip pažiūrėsi. Tiesiogiai – lyg ir ne, nes esu baigusi ekologijos studijas Vilniaus universitete, bet galima atrasti sąsajų, nes tai kaip antrinis daiktų panaudojimas.

Turtas: šias žvakides vos už 3 eurus nusipirkusi Deimantė tik namuose apžiūrėjo – jos paauksuotos! / D. Mačiulskaitės-Narvydienės asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai lankotės sendaikčių prekyvietėse. Kaip pasirenkate, kur važiuoti?

– Daug keliauju po Norvegijos sendaikčių turgus ir parduotuves. Šią vasarą grįžau ilgesnių atostogų į Lietuvą – čia su vyru statomės namą, nes planuojame sugrįžti. Pagalvojau: reikia man ir čia pamedžioti sendaikčių (juokiasi).

Sendaikčių paieškos prasideda nuo informacijos rinkimo. Įsivedi į gūglą, feisbuką ar instagramą raktinius žodžius „sendaikčiai“, „sendaikčių krautuvės“ ir pan. Na, o vaikštant po miestus, miestelius reikia budrumo – kartais geriausios krautuvėlės net nepažymėtos. Arba pasiklausi žmonių kaimuose, visi žino: „Oi, ten pas Petrą to ir ano yra“ ir t. t. Arba parašai feisbuke miestelio grupei: „Laba diena, kur pas jus yra sendaikčių?“ ir iš karto daugelis atrašo. Draugų teiraujiesi, giminių – visi noriai pasidalija informacija.

Sendaikčių medžioklė tuo ir ypatinga, kad niekada nežinai, nei ką rasi, nei kur rasi. Tiesiog turi ieškoti.

– Kokių daiktų pirmiausia ieškote, kai atrandate naują prekyvietę?

– Sendaikčių medžioklė tuo ir ypatinga, kad niekada nežinai, nei ką rasi, nei kur rasi. Tiesiog turi ieškoti. Visur – turguje, bagažinių turguje, per garažų išpardavimus, pas privačius asmenis. Svarbu surasti pirminius taškus, kurių dar nepasiekė perpardavinėtojai, nes jie užsideda labai didelį antkainį ir parduoda. Kuo anksčiau atvažiuosi, kuo pirmesnis būsi – tuo labiau pasiseks. Kuo labiau viskas sugrūsta, sumesta, tuo didesnė tikimybė, kad ten kažką rasi. Jei jau gražiai išdėliota, atrinkta, vadinasi, tas daiktas turi rinkos kainą. Tada dingsta visas medžioklės smagumas.

– Kai pavyksta susimedžioti gerų daiktų, ar turite planų, kur juos panaudosite? Pavyzdžiui, kad tai bus namų dekoro elementas ar dovana artimam žmogui?

– Iš pat pradžių, kai viskas prasidėjo, pirkdavau sau tai, kas man gražu. Vėliau paaiškėjo, kad esu labai gera klausytoja ir girdžiu, ką žmonės man sako (juokiasi). Pavyzdžiui, draugai sako: „Oi, kaip norėčiau to, to...“ Tada jau perku padovanoti. Vėliau manęs pradėjo klausinėti: „Tu labai dažnai ten važiuoji, visko ieškai, gal galėtum man surasti tą ar aną?“. Dar vėliau, kai pradėjau kelti ir vaizdo įrašus, ir storius, su manimi susisiekė kelių Lietuvos sendaikčių parduotuvių darbuotojai. Sulaukiau pasiūlymo nuvažiavus filmuoti ir tiesiogiai jiems parodyti, ko tose prekyvietėse yra. Taip pradėjau pirkti sendaikčius parduotuvėms. Mane atranda ir kolekcininkai. Pavyzdžiui, prašo: „Aš kolekcionuoju „Delfts“ indus, gal galėtumėte man paieškoti?“. Stengiuosi ir jiems padėti.

Žinios: perkant senovinius indus labai svarbu gerai išmanyti, kas jų gamintojai. / D. Mačiulskaitės-Narvydienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sendaikčių medžioklėje pavyko atrasti ypatingų lobių?

– Buvo keli. Vienas jų – per garažo išpardavimą. Nuvažiavau, nusipirkau ir buičiai gerų dalykų, ir vyrui įrankių, ir dvi žvakidės patraukė akį. Apžiūrėjau jas ir galvoju – gražios, kiek kainuoja? Sako, 5 eurai. Aš svarstau balsu: „Ar man čia jų reikia?“, nes pas mane daiktų kaip sandėlyje (nusijuokia). Girdžiu: „Na gerai, už 3 eurus abi žvakides.“ Nusipirkau, grįžtu namo. Žiūriu, žiūriu ir savo akimis netikiu: ogi tos žvakidės – paauksuotos! Pasitikslinu vienoje internetinėje antikvaro parduotuvėje – viena tokia žvakidė kainuoja 75 eurus, o aš jas dvi nupirkau už 3 eurus (šypsosi).

Kitas atvejis – net kurioziškas. Radau prancūzišką lėkštę, man ji buvo graži, nusipirkau. Internete parašiau, kad ją parduodu, dabar gerai neprisimenu, gal už 18 eurų. Su manimi susisiekė viena moteris ir sako: „Aš kolekcionuoju šias lėkštes, labai jos noriu. Tačiau esu sąžininga ir negaliu tokio daikto pirkti už 18 eurų.“ Tada jau tiesiai paklausiau, kuo ypatinga ta lėkštė. Paaiškino, kad tai prancūziška „Henriot Quimper“ rankų darbo piešta lėkštė, atsiuntė nuorodą iš antikvarinio puslapio, kiek tokia kainuoja. Jos kaina – 128 svarai, o aš ją pardavinėjau už 18 eurų! Priėjome prie draugiško sprendimo. Paklausiau, kiek ji galėtų daugiausia mokėti. Sutarėme už pusę realios kainos. Tai buvo man pamoka, kad reikia domėtis gamintojais, daug apie juos žinoti.

– Vis labiau populiarėja tvarumas, vis daugiau žmonių stengiasi suteikti daiktams antrąjį gyvenimą. Ar Lietuvoje, leisdamasi į sendaikčių paieškas, tai pastebite?

– Iš tikrųjų Lietuvoje domimasi sendaikčiais, tiesa, tai atskira grupė žmonių – gal nelabai didelė. Tie, kas domisi, labai efektyviai jų ieško. Pastarąjį kartą buvau Marijampolės sendaikčių turguje. Atrodo, nedidelis miestelis, tikrai ne Kaunas ir ne Vilnius. Tačiau prie sendaikčių parduotuvės, kuri buvo gavusi naujų prekių, dar prieš atidarymą 10 val. išsirikiavo eilė pirkėjų. Vos atidarė, visi už krepšelių ir – kas greičiau! Buvo ir juokinga, ir nuostabu. Tačiau tie žmonės, kurie domisi ir kolekcionuoja, žino – reikia būti pirmesniam, kad kažką ypatinga rastum. Griebi, dedi į krepšelį, o jau paskui pažiūrėsi – netiks, padėsi atgal. Kaip kitaip – konkurencija didelė!

Darbas: ieškant vertingų sendaikčių reikia paplušėti – lankytis įvairiausiose prekyvietėse ir gerokai jose pasikuisti. / D. Mačiulskaitės-Narvydienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar taip pat – ir Norvegijoje?

– Norvegijoje labai populiarus antrinis daiktų panaudojimas, sendaikčių parduotuvių yra ant kiekvieno kampo: ir privačių parduotuvių, ir kaip Raudonojo Kryžiaus, ir visokių kitokių. Labai populiarūs garažų išpardavimai. Kai vyksta didieji sendaikčių turgūs, užtveriama juosta. Kokie 200–300 žmonių prie jos stovi ir laukia, kol nukirps, – tada bėga kaip išprotėję, kaip Amerikoje per Juodąjį penktadienį (juokiasi). Kas greičiau ką pagriebs! Iš tiesų Norvegijoje gali nusipirkti labai pigiai gerą daiktą. Į Lietuvą atkeliauja sendaikčiai va tokių, kaip aš, surinkti  Anglijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose.

– Ką patartumėte žmonėms, kurie dar tik pradeda sendaikčių paieškas?

– Pirmiausia reikia suprasti, kad teks labai labai labai daug domėtis. Tai svarbiausia. Paprasčiausias patarimas būtų toks – jei norisi kažką pigiau rasti, verta ieškoti sendaikčių parduotuvių mažuose miesteliuose, kaimuose. Jeigu jau Vilniuje kur nors eisi pirkti sendaikčių, dažniausiai tos parduotuvės išpuoštos, daiktai atrinkti ir kainos pakeltos. Kaimuose kitaip: ten gyvena vargingesni žmonės, negalintys tokiems daiktams skirti daug pinigų, todėl ir kainos adekvatesnės.

Reikėtų atkreipti dėmesį į turgus, bagažinių turgus, garažų išparduotuves. Kitas dalykas: sužinojus iš pažįstamų, kad mirė kieno nors senyvi tėvai ar giminaičiai, vertėtų paprašyti peržiūrėti jų paliktus daiktus. Dažnai vaikai nesupranta tų daiktų vertės, tvarko namus ir tiesiog viską išmeta. O juk seni žmonės tiek gerų dalykų būna prikaupę (nusišypso).

Dar vienas patarimas: netingėti pasikuisti. Dažniausiai žmonės ateina ir apžiūri lentynas akių lygyje, iš jų ir renkasi. Labai geri daiktai kartais būna tiesiog sumesti į dėžes ir reikia gerokai pasikuisti. Yra buvę: pasikuiti ir randi auksinių laikrodžių ar kitų vertingų daiktų.

– Esate mama. Kaip suderinate šeiminio gyvenimo pareigas su savo pomėgiu dažnai leistis į sendaikčių medžioklę?

– Iš tikrųjų sunku suderinti, bet kai ko nors labai nori, randi būdų. Kol vyresnysis sūnus ėjo į darželį, visur kartu keliaudavau su mažiuku. Aišku, su vaiku sunkiau, bet jei kitaip nepavyksta, ką daryti? Kartais paprašydavau jį pasaugoti – močiučių, tetų. Dabar dažnai išsiruošiame su abiem.

D. Mačiulskaitės-Narvydienės asmeninio archyvo nuotr.

– Sendaikčių pirkimas – būdas suteikti daiktui antrąjį gyvenimą. Ar tvarumas ir kitais būdais egzistuoja jūsų gyvenime?

– Norvegijoje gyvename nuomojamame būste, tai visus baldus, daiktus esame gavę ar įsigiję iš kitų žmonių. Be čiužinio ir televizoriaus, pas mus nėra nė vieno naujo daikto (juokiasi). Tad, sakyčiau, labai tvariai gyvename. Norvegijoje būtina viską rūšiuoti, taigi rūšiuojame – esame gerai išmokę tai daryti. Drabužių stengiuosi ieškoti vintažinių, išskirtinių.

– Jūsų vaikai irgi mokosi tvarumo?

– Savo vaikams nesu pirkusi jokių naujų žaislų, nebent kartais Kalėdoms. Beveik visus žaislus mums yra atidavę draugai, turintys vyresnių vaikų. Kadangi vaikus dažnai veduosi į sendaikčių parduotuves, leidžiu jiems išsirinkti, ką tik nori, kadangi ten viskas labai pigu. Jie prisirenka žaislų po kelis eurus ir būna labai laimingi (juokiasi). Žaislų parduotuvėje vienas naujas žaislas kainuotų 30–40 eurų.