S. Bukučinskaitė: emigracija įžemina ir padaro savo šalies patriotu

– Papasakokite apie savo darbą ir iššūkius, kuriuos teko įveikti palypėjus ant tokio svaiginančio karjeros laiptelio.

– Kompanija, kurioje dirbu, gamina pramoninę automatiką ir elektroniką. Ji yra privati, priklauso vienai šeimai, kitais metais švęs 100 metų jubiliejų. Kompanija turi atstovybių daugiau nei 50-yje pasaulio šalių. Aš šiuo metu dirbu Vokietijoje, pagrindinėje įmonėje (Headquater), ir esu globaliai atsakinga už strategiją ir pardavimus su vienu iš keturių didžiausių klientų. Prisipažinsiu, kad vienas didžiausių iššūkių pradėjus dirbti šį darbą – įveikti provincijos kompleksą. Atrodė, kad Vokietijoje visi viską žino geriau, ką jau aš čia, atvykusi iš mažos šalies... Dar vienas iššūkis buvo globalus darbo pobūdis ir susidūrimas su kitomis kultūromis. Iki tol dirbau tik Baltijos šalyse, čia kultūriniai skirtumai buvo jaučiami, bet nėra ko lyginti su Azija. Tapo svarbu ne tik tai, ką tu pasakysi, bet ir kaip pasakysi. Be to, teko sėsti į lėktuvą ir vienai leistis į darbo keliones po pasaulį. Jose sugebėti per dvi valandas pristatyti kompaniją, išsiaiškinti kliento poreikius, motyvuoti vietinę komandą, kad klientas Vietname gautų tokį pat servisą kaip Vokietijoje. Trečiasis iššūkis buvo perprasti vokiečių darbo kultūrą, sprendimų priėmimo procesus, rašytas ir nerašytas taisykles.

– Vyrauja nuomonė, kad užsieniečiams sunku pritapti Vokietijoje. Įmonė, kurioje dirbate, – tarptautinė. Ar tai turėjo įtakos lengvesnei jūsų adaptacijai? Kas buvo sunkiausia itin griežtų kanonų šalyje?

– Tiesos yra. Man pačią pirmą darbo Vokietijoje savaitę, prisistatant skyriuje, vienas aukštas vadovas pasakė: „Mes skelbiamės esantys tarptautinė kompanija, bet iš tikrųjų esame vokiška įmonė ir aš neįsivaizduoju, kaip tu čia dirbsi.“ Iki tol tokios praktikos – skirti žmonės į panašias pozicijas iš kitų šalių – nebuvo. Dabar situacija keičiasi, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi. Mano adaptacijai labai padėjo tai, kad prieš tai devynerius metus dirbau kompanijos atstovybėje Lietuvoje. Padėjo kolegų užsienio atstovybėse palaikymas. Atėjusi iš atstovybės turbūt buvau jiems savesnė, labiau suprantanti jų problemas nei kolegos vokiečiai. Sunkiau buvo susitvarkyti buitį – atsidaryti banko sąskaitą, išsinuomoti namus, persiregistruoti automobilį, perprasti mokesčių sistemą, nes atvykau nemokėdama vokiečių kalbos. Ne viskas veikia taip, kaip Lietuvoje, čia daug popierizmo ir biurokratijos. Kolegos man labai padėjo. Adaptacija užsieniečiams Vokietijoje sunkesnė dar ir dėl to, kad vokiečiai griežtai atskiria darbą nuo privataus gyvenimo. Eiti po darbo „drinko“ ir bičiuliautis neįprasta. Po darbo tu lieki vienas.

Polėkis: darbo reikalais daug keliaujančiai Sigitai kelionės – ir didžiausia laisvalaikio aistra. / Asmeninio archyvo nuotr.

– O kalba? Per dvejus metus išlaikėte vokiečių kalbos B2 lygio egzaminą, ar tai reiškia, kad tapote sava tarp vokiečių? Ką patartumėte niekaip neįkertantiems svetimos kalbos?

– Išmokti kalbą per dvejus metus iki B2 lygio buvo mano darbo sutarties sąlyga. Nors kalbą moku, bet kalbu su akcentu. Išmokus kalbą, labai pagerėjo mano gyvenimo kokybė, atsirado kur kas daugiau užtikrintumo, daugiau bendravimo darbe. Vokiečiams vis dar esu užsienietė, bet niekada nejaučiau nepagarbos ar diskriminacijos, nes dirbu, moku mokesčius, turiu aukštojo mokslo diplomą, kalbu keliomis kalbomis – tai čia kelia pagarbą. Imigrantais Vokietijoje po 2015–2017 m. imigracijos bangos nesižavima. Na, o neįkertantiems svetimos kalbos patarčiau pirmiausia pakeisti mąstymą ir suprasti, kad nėra jokio greito metodo. Svarbu nusiteikti, kad tam reikės skirti daug laiko. Aš devynis mėnesius lankiau integracijos kursus ir penkis kartus per savaitę po pusketvirtos valandos kasdien mokiausi kalbos. Dirbdama visu etatu. Patikėkite, be darbo ir kursų pirmaisiais metais daugiau niekam kitam laiko neliko.

– Teko bendrauti su Vokietijos lietuvių bendruomenės jaunimu. Sužavėjo jų darbo pasiekimai, išsilavinimas. Ar tiesa, kad be jo imigrantai šioje šalyje nepageidaujami? Vokietijoje itin gerbiamas išsilavinimas, kvalifikacija?

– Išsilavinimas Vokietijoje turi didžiulę vertę. Jis yra gerbiamas, žmogus savo laipsnį – inžinierius, bakalauras, magistras, daktaras – rašo net ant pašto dėžutės. Atlyginimų sistema, priklausomai nuo srities ir žemės, gali skirtis, bet dažniausiai taip pat paremta išsilavinimu: didžiausias pajamas ir geriausias pareigas gauna aukštąjį išsilavinimą turintys darbuotojai. Tokia išsilavinimo ir atlygio sistema, aiškios taisyklės sukuria žmonėms teisingumo jausmą. Registruoti savo įmonę ir dirbti individualiai gali tik meistro kategoriją turintis kirpėjas, kepėjas, mūrininkas ar dažytojas. Tam reikia ne vienų metų mokslo, praktikos ir išlaikyti egzaminus. Profesijos taip lengvai, kaip Lietuvoje, nepakeisi, reikės pradėti nuo pradžių. Kita vertus, taip garantuojama, kad klientas gaus atitinkamų paslaugų ir garantijų. Imigrantams, neturintiems išsilavinimo, durys neuždarytos, bet jiems turbūt Vokietijoje nelabai apsimoka gyventi. Anot statistikos, 70 proc. Vokietijos gyventojų gauna iki 2 000–2 500 eurų grynųjų pajamų per mėnesį. Kita vertus, Vokietija yra svajonių šalis imigrantams, kurie atvyksta ne dirbti, bet tikisi gyventi iš pašalpų: socialinė sistema čia neleis badauti ar likti gatvėje.

Ši šalis garsėja „millionier next door“ – „kaimynas – milijonierius“ fenomenu, kai tu nė neįtari, kad tavo kukliai atrodantis kaimynas yra milijonierius.

– Mes kalame prie kryžiaus savo nesibaigiančios sveikatos reformos organizatorius, nes jaučiamės kaskart vis labiau išstumiami į šių permainų paribius. Ar Vokietijoje galima jaustis saugiai, prireikus medicinos pagalbos, rimtai susirgus?

– Sakoma, kad Vokietija – šalis, kur susirgęs žmogus nebijo imti nedarbingumo pažymėjimo tiek, kiek jam reikia. Tikrai taip, atlyginimas nuo to nesumažėja. Jeigu liga užsitęsia, galima papildomai apsidrausti darbingumo praradimo draudimu ir gauti mėnesines išmokas, kol pasveiksi, arba net iki pensijos, jeigu kartais iš viso negalėsi dirbti. Vokietijoje jaučiuosi saugi sveikatos atžvilgiu. Pirmiausia – dėl labai stiprios profilaktikos politikos. Ligonių kasos apmoka visą profilaktinį sveikatos patikrinimą kartą per dvejus metus. Kuo nors skundžiantis, skiriama kur kas daugiau tyrimų nei Lietuvoje. Jeigu yra rimtesnių ligų, gydymas dažniausiai nemokamas, bet planuotų operacijų, vizitų pas specialistus reikia palaukti, nebent esi apsidraudęs privačiai. Vokietija susiduria su gydytojų trūkumo problema. Jaunimas nenori studijuoti, tik 20 proc. abiturientų pasirenka studijas aukštojoje mokykloje. Abitūros egzaminus taip pat laiko mažiau nei pusė mokinių. Medicinos sektorius užpildomas gydytojais iš kitų šalių. Užsieniečiais gydytojais, ypač ne europiečiais, vokiečiai nelabai pasitiki. Turtingesni gyventojai geriau drausis privačiai ir rinksis gydytoją vokietį.

– Ar Vokietijoje esate aukštesniosios klasės atstovė?

– Kad patenku į aukštesniąją vidutinę klasę, supratau maždaug penktaisiais gyvenimo Vokietijoje metais, kai mano draugas Frankas Paceltas parodė uždarbio ir mokesčių statistiką. Žemutinė riba nėra labai aukšta – šiek tiek virš 2 500 eurų grynųjų pajamų per mėnesį. Bet aš priklausau ir didžiausius mokesčius sumokančių žmonių kategorijai. Vokietijoje yra progresinė pajamų mokesčio sistema, kiekvienas uždirbtas euras pakelia tavo mokamą procentinę dalį nuo visų tavo pajamų. Maksimalus pajamų mokestis yra 42 proc. Kur dar 5,5 proc. solidarumo mokestis, kurį moka buvusios Vakarų Vokietijos dirbantieji (mažiau uždirbantys yra nuo šio mokesčio atleisti), skirtas buvusios Rytų Vokietijos gerovei kelti, 10 proc. bažnyčios mokestis (galima išstoti ir nemokėti) ir t.t. Sakoma, kad visus Vokietijos mokesčius sumoka 30 proc. gyventojų, o kiti iš jų gyvena.

– Koks yra vidutinis statistinis vokietis? Kuo jis jus žavi, stebina, piktina?

– Vokietija yra sistemos šalis. Vokietis labai gerai žino taisykles, savo pareigas ir jų laikosi. Čia niekas nesvarsto, kaip nemokėti mokesčių. Tačiau jis taip pat gerai žino ir savo teises. Moka išsireikalauti, kas jam priklauso. Mano draugas buvo maloniai nustebęs, kad lietuviai Palangos kopose iš tolo aplenkia kitus, jau besideginančius, poilsiautojus. Sako, vokietis liptų per galvą, nes pliažas bendras, ir jis turi teisę praeiti. Vokiečiai linkę viską efektyvinti ir optimizuoti, net ir privačiame gyvenime. Anot psichologų, daugiausia porų ginčų Vokietijoje kyla dėl indaplovės: partneris neoptimaliai sudeda įrankius ir indus ir taip švaisto energiją ir vandenį. Vokiečiai taupūs, kartais net šykštūs. Jeigu gali sau leisti, perka brangesnį, bet kokybiškesnį daiktą, nes ne tik ilgiau tarnaus, bet ir mažiau praras vertės, jeigu kada reikėtų jį parduoti. Ši šalis garsėja „millionier next door“ – „kaimynas – milijonierius“ fenomenu, kai tu net neįtari, kad tavo kukliai atrodantis kaimynas yra milijonierius. Kaip anekdotas mūsų kompanijoje sklando istorija, kad buvo momentas, kai kompanijos savininkas milijardierius vairavo patį seniausią automobilį kompanijoje ir buvo labai sunku jį įtikinti pakeisti į naujesnį, nes „jis dar geras ir važiuoja“. Bendraudami vokiečiai yra gana tiesūs, žodžių nesirenka, eina iškart prie reikalo. Small talk gali būti, bet neturi įtakos deryboms, santykiams ar rezultatui. Vokiečiai daug laisviau priima nuogą kūną, jo natūralumą, senatvę. Šioje šalyje, skirtingai nei Rytų Europoje, yra vietos senukams. Juokaujama, kad pensininkai yra labiau užsiėmę nei dirbantieji. Kuo vokiečiai erzina? Savo nelankstumu, spontaniškumo nebuvimu, siauru požiūriu, ilgu sprendimų priėmimu, nes reikia patikrinti, ar nenusižengia kokioms nors taisyklėmis. Tam tikrose situacijose pasižymi nacionalizmu ir apolitiškumu.

Polėkis: darbo reikalais daug keliaujančiai Sigitai kelionės – ir didžiausia laisvalaikio aistra. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl savo asmeninį tinklalapį pavadinote „Kur žolė žalesnė“? Psichologai netgi įvardiję žalesnės žolės sindromą, kuris reiškia nepasitenkinimą savuoju gyvenimu ir pavydą svetimam...

– Tinklaraštį pradėjau rašyti išvykusi į Vokietiją, nes labai trūko bendravimo lietuvių kalba ir gebėjimo save išreikšti be baimės, kad būsiu ne taip suprasta, dėl kalbos barjero ar kultūrinio konteksto. Idėja kilo pamačius, kaip emigracijos realybė skiriasi nuo tų sėkmės istorijų, kurių pilna žiniasklaidoje. Antroji priežastis buvo noras geriau suprasti šalį, kurioje gyvenu, ir parodyti ją lietuviams. Vokietijos įvaizdis Lietuvoje – tai keliaujantys pensininkai ir Oktoberfestas. Aš emigravau turėdama garantuotą darbą pagal specialybę, stogą virš galvos ir visas socialines garantijas. Buvau viena ir man nereikėjo prisiimti atsakomybės, kaip mano vaikai integruosis naujoje aplinkoje. Ir vis tiek nebuvo lengva. Visi mes keliamės į vieną ar kitą šalį, nes tikime, kad ten mūsų laukia sotesnis gyvenimas, įdomesnis ir perspektyvesnis darbas ar meilė iki gyvenimo galo, kaip pasakoje. Ir tada tėškiamės į realybę, ne susikurti naują gyvenimą nuo nulio nėra taip lengva. Supranti, kad šioje pusėje tvoros ne taip jau blogai... Iš esmės aš už tai, kad lietuviai vyktų pagyventi ar pasimokyti į kitas šalis. Emigracija labai praplečia asmenines ribas ir pasaulio matymą, įžemina, suteikia neįkainojamos patirties, padaro savo šalies patriotu.

– Ką palikote Lietuvoje ir labiausiai ilgitės?

– Viena iš priežasčių, kodėl pasiryžau priimti darbo pasiūlymą Vokietijoje, buvo mamos mirtis. Išvažiavau po keleto mėnesių. Tėčio taip pat jau neturiu. Sesuo su šeima penkiolika metų dirbo ir gyveno Briuselyje, o šių metų vasarį persikėlė į Varšuvą. Abu su vyru dirba ES institucijose. Kol gyveno Briuselyje, galėjome dažniau matytis, mus skyrė tik keturios valandos kelio automobiliu. Lietuvoje liko tetos, dėdės, pusseserės ir laiko patikrinti draugai. Labiausiai ilgiuosi paprasto, spontaniško bendravimo, bendrų švenčių su žmonėmis, su kuriais skaitei tas pačias knygas, dalijaisi receptais, kurie žino kas yra „Ežiukas rūke“, su kuriais sieja tos pačios patirtys ir tas pats kultūrinis kontekstas. Ilgiuosi Joninių ir ežerų, šaltos Baltijos jūros, geros silkės, grybavimo...

Anot psichologų, daugiausia porų ginčų Vokietijoje kyla dėl indaplovės: partneris neoptimaliai sudeda įrankius ir indus ir taip švaisto energiją ir vandenį.

– Viename savo įrašų prisipažinote: nors namuose su savo gyvenimo draugu nesipykstate, vis dėlto viena priežastis jus varo iš proto – skirtingi požiūriai į sankcijas Rusijai. Ar vokiečiai jau bunda iš iliuzijų, kad derybomis galima pabaigti Rusijos agresiją?

– Daugeliui vokiečių ilgą laiką Putinas buvo „geras vyrukas“, kuris pagaliau priartino Rusiją prie Europos ir tiekė pigias dujas neribotais kiekiais. Man susidarė įspūdis, kad vokiečiams tai „ne jų karas“ ir jiems vis tiek, kas laimės, bet juos nervina, kad tai purto jų nusistovėjusį, patogų gyvenimą, o jie pokyčių ir siurprizų nemėgsta. Be to, karas bedė pirštu į Vokietijos problemas ir atidengė padarytas politines klaidas. Pripažinti klydus šiai tautai irgi nelabai patinka. Vokietijoje vis dar vyrauja labai maskulininė kultūra, kur iš lyderių tikimasi autoriteto, dalykinės kompetencijos ir teisingų sprendimų. Pasirodo, lyderiai gali labai klysti – ir tai labai nuvylė vokiečius. Ar jie bunda iš iliuzijų, sunku pasakyti. Jie nori pigių dujų ir elektros. Šildomų baseinų ir šiltų namų. Elektromobilių ir naujų mersedesų. Ukrainos interesai – antrame plane, svarbu, kad greičiau viskas baigtųsi. Jie labai bijo atominio karo.

– Ar šią vasarą pavyko paviešėti Lietuvoje? Gal dirbti? Juk dabar nuotoliu tai galima daryti iš bet kur.

– Taip, šiemet Lietuvoje buvau du kartus: balandį dirbau iš Lietuvos pajūrio, o rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį atostogavau. Deja, atrodo, kad grįžtame į normalų darbo ritmą, ir reikės dažniau būti biure Vokietijoje. Nuotolinis darbas per pandemiją buvo tikra dovana.

Santykis: „Vokiečiams vis dar esu užsienietė, bet niekada nejaučiau nepagarbos ar diskriminacijos“, – tikina S.Bukučinskaitė, puikiai perpratusi vokiečių darbo kultūrą, rašytas ir nerašytas taisykles. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Skaitant jūsų tinklalapio įrašus nesunku išsiaiškinti, kad vienas didžiausių jūsų pomėgių – kelionės. Tačiau per karantiną ėmėte ir užveisėte daržą ant palangės...

– Oi, dabar jau turiu ne tik daržą ant palangės, bet ir šiltnamį, ir dvi lysves. Draugą Franką labai sužavėjo, kad aš tai galiu, t.y. iš sėklos užauginti maisto, ir jis man visa tai įrengė. Sekmadieniais, kaip ir dauguma vokiečių, einame į ilgus pasivaiksčiojimus arba važinėjame dviračiais po vietinius miškus ir apylinkes. Pasisekė, kad gyvename apsupti Teuteburgo girios ir Eggebergo kalvų – čia žmonės, mėgstantys žygius, atvyksta atostogauti iš visos Vokietijos. Labai mėgstu gaminti ir eksperimentuoti virtuvėje. Kalbant apie keliones, svarbu jas susiplanuoti. Iš anksto skaitau keliautojų tinklaraščius, ieškau informacijos, rezervuoju vietas, nes būtų gaila nuvykus į kitą pasaulio galą kažko nepamatyti.

– Juokaujama, kad Vokietija – vienintelė šalis, kur smėlio pilims statyti naudojamas gulsčiukas. Ar pedantiški vokiečiai nemoka svajoti? Ar nepakirpo ir jūsų svajonių sparnų?

– Vokiečiai taip pat svajoja, bet ne tuščiai. Jie iš karto atmeta visas rožines, neįgyvendinamas svajones, o realistines tuoj pat įgyvendina. Kaip, pavyzdžiui, buvo su mano šiltnamiu: aš tik užsiminiau, kad norėčiau sode dalį žolės paaukoti lysvei ir auginti daržoves, jau kitą savaitę pas mus stovėjo ekskavatorius, buvo užsakytas šiltnamis, nes „reikia viską padaryti tvarkingai ir iš karto“. Ką gali padaryti – vokiečiai daro iš karto. Gal todėl ir atrodo, kad jie nesvajoja. Jaučiu, kad mano svajonės kartais būna už mano draugo vokiečio suvokimo ribų, bet jis tuoj ieško informacijos ir po kokių poros dienų ateina su aiškiu planu, kaip tai padaryti, arba su tvirtais argumentais, kodėl tai techniškai ar kitaip neįgyvendinama, ir pasiūlo alternatyvų. Manau, kad čia mes gerai vienas kitą papildome: aš generuoju idėjas, Frankas joms suteikia materialų pavidalą.