Lietuvė apie emigraciją: Amerika tapo juodu, ašaromis aplaistytu išbandymu

„Aš tris kartus nuo nulio pradėjau gyvenimą. Pirmą kartą – kai pradėjau gyvenimą pati. Nepasisekė su pirmuoju vyru – išdavystė, skyrybos. Viską galiu atleisti žmogui, bet kai pradeda meluoti, išduoda, šito pakęsti negaliu. Dar bandžiau duoti jam galimybę, bet galų gale pakėliau rankas ir pasakiau – viskas, turime išsiskirti. Paskui buvau labai nusistačiusi prieš vyrus ir ilgą laiką gyvenau viena, auginau savo sūnų“, – prisimena Auksuolė.

Tada atsirado antras vyras, netrukus gimė dukra. Gyvendama Lietuvoje Auksuolė buvo labai populiari siuvėja. Ją žinojo kone visas Kaunas, todėl užsakymų gaudavo kalnus. Tačiau sako, kad, nors dirbo sunkiai, pinigų vis tiek trūko: „Turėjau individualią veiklą – kūriau rūbus, siuvau. Mane klientai vadindavo Goldy.“

Pirmasis į JAV išvyko vyras

Auksuolė su antruoju vyru šventai tikėjo, kad visi jų gyvenimo sunkumai pasikeis, jei jiems pavyks persikelti gyventi į Ameriką. Tuo metu – 2000 metais – buvo kalbama, kad kur jau kur, bet Valstijose žmonės gyvena neskaičiuodami pinigų. Kad vos ten nuvyksti, prasideda geras gyvenimas.

„Norėjosi greičiau nusipirkti butą arba namą. Norisi greitų pinigų, kad greičiau viskas vyktų. Ir tada sakom – važiuojam į Ameriką. Visi tada važiavo į Ameriką. Žinote, tada nebuvo galima taip laisvai išvažiuoti, kad užpildai kompiuteryje duomenis ir išvažiuoji. Tada reikėjo vizų, o jas gauti buvo problema“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.

Tais laikais leidimus atvykti į Ameriką žmonės gaudavo pačiais keisčiausiais būdais. Visus juos išbandė ir Auksuolės šeima, daug metų jiems nesisekė, į tai net teko investuoti nemažai pinigų.

„Norėjome važiuoti kartu, bet kai įvyko ta [bokštų] dvynių griūtis, visi pradėjo sakyti, kad prasideda trečiasis pasaulinis karas. Aš sakau – vaikų nepaliksiu vienų, nes aš ten išprotėsiu be jų. Vyras sakė – tai gal pasilik čia. Ir pasilikau, nesitvarkiau tada dokumentų. Jis vienas susitvarkė“, – prisimena moteris.

Taigi pirmasis dokumentus išvykti susitvarkė Auksuolės vyras. Ir vos tik gavo darbinę vizą – pasišovė kuo greičiau skristi ir pradėti amerikietišką gyvenimą.

„Mes planavome, kad jis padirbs pusę metų ir grįš atgal į Lietuvą. Bet po 3 mėnesių pasakė, kad į Lietuvą negrįš, kad reikia man daryti viską, kad pati atvažiuočiau su vaikais“, – sako Auksuolė.

Tačiau bandymai gauti vizą buvo nesėkmingi, kol po trejų metų moteris laimėjo žalią kortą: „Trejus metus mes tik telefonu bendravom, tada dar nebuvo „Skype`o“.

Taigi trejus metus santykius su mylimu vyru Auksuolė palaikė tik trumpučiais pokalbiais telefonu. Tačiau tada ji dar tikėjo, kad viskas bus gerai, kad šeima susieis ir visi toliau gyvens laimingai.

Paaiškėjo, kad yra kita moteris

Pirmasis sukrėtimas įvyko tada, kai Amerikos ambasada nusprendė leidimus duoti tik jai ir dukrai, o štai Auksuolės sūnui iš pirmos santuokos nedavė. Vaikinas jau buvo pilnametis, todėl imigracijos pareigūnai nusprendė, kad paskui mamą į Ameriką sekti jam nėra būtina.

Plyštančia širdimi palikusi Kaune savo pirmagimį Auksuolė su dukra vis dėlto nusprendė keliauti pas vyrą.

„Jau prieš atvažiuodama pajutau, kad kažkas ne taip. Ir telefonu klausiau – gal turi kokią moterį, kodėl čia taip? Nebeskambini man, čia kažkas ne taip. Sako – ne, ką čia išsigalvoji. [...] Atvažiuojam, oro uoste laukiam, telefonas neveikia, sakė – pasitiks, bet niekas nepasitinka. Aš pradėjau pergyventi, kas čia bus, ir paskiau, žiūrim, ateina jis. Pasitiko, bet nebuvo tos šilumos, kurios tikėjausi. Jis tik mergaitę paėmė ir apsiverkė. [...] O po dviejų dienų prisipažino, kad turi kitą moterį. Kai prisigėrė – prisipažino“, – skaudžiu gyvenimo momentu dalijasi Auksuolė.

Keliaudama į Ameriką Auksuolė tikėjosi, kad toje šalyje – rojus. Bet atvykusi pajuto tikrą pragarą. Rodėsi žemė slysta iš po kojų, viskas buvo ne taip, kaip daugybę metų ji svajojo.

„Aš jam daviau terminą – metus laiko – apsispręsti. Sakiau – aš išvažiuoju metams ir tu per metus turi pagalvoti. Man buvo skaudu, nes buvo pirmo vyro išdavystė ir vaiką auginau viena, vaikas neturėjo tėvo, nenorėjau to ir antram vaikui“, – pasakoja moteris.

Vyro apsisprendimo Auksuolė kantriai laukė metus. Ji buvo pasiruošusi viską jam atleisti ir toliau gyventi kartu, tarsi nieko nebūtų nutikę. Ji šventai tikėjo, kad meilužė jam greit nusibos ir vyras pasirinks šeimą.

„Metus laiko jis neskambino. Aš, būdavo, paskambinu, sakau – gal su dukryte pakalbėk telefonu? Jis sako – nenoriu. Buvo skaudu ir man, ir mergaitei. Mergaitė tiek išgyveno, kad dvi savaites net nevaikščiojo. Jai buvo šešeri metukai. Ji matė, kas čia įvyko, nes ta moteris buvo atvažiavusi, mane visaip išvadino. Ji – lietuvaitė, už jį jaunesnė 7 metais“, – sako emigrantė.

Metus laiko jis neskambino. Aš, būdavo, paskambinu, sakau – gal su dukryte pakalbėk telefonu? Jis sako – nenoriu. Buvo skaudu ir man, ir mergaitei.

Sužinojusi diagnozę nusprendė – būtina išgyventi

Deja, Auksuolės vyras pasirinko ne ją, o kitą moterį. Viena su dviem vaikais pasilikusi Auksuolė po metų nusprendė, kad net ir be vyro – vis tiek reikia išmėginti laimę Amerikoje, juk leidimą gyventi šioje šalyje jau turėjo. Ji vėl paliko sūnų Kaune, o pati su dukra antrą kartą atvyko laimės ieškoti į Čikagą.

„Po metų aš atvažiavau, jis to nežinojo. Aš atskridau jau baigiantis žalios kortos terminui. Taigi atvažiavom antrą kartą į šalį jau gyventi, irgi be giminių, be nieko, tik žinojau vieną telefoną – žmogaus, su kuriuo tada susipažinau, pas kurį galima kambarį išnuomoti. Tai jis mus pasitiko ir mes pradėjom gyvenimą iš naujo – nuo nulio, su dviem lagaminais“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ prisimena Auksuolė.

Deja, antrasis bandymas kabintis į gyvenimą Amerikoje prasidėjo dar liūdniau – su tragiška diagnoze iš medikų. Pirmus žingsnius naujoje šalyje žengiančiai moteriai jie pranešė, kad ji gali mirti.

„Vėl buvo šokas, kai po trijų mėnesių sužinojau... [...] Maudydamasi vonioje pajutau, kad krūtyje toks kaip žirnis po oda. [...] Draudimo dar neturiu, kalbos nemoku. Sakau – turbūt kokia cista iškilo. Išoperuoja man ir po savaitės iš laboratorijos ateina atsakymas – piktybinis vėžys. Reikia arba daugiau išpjauti, arba amputuoti. Sužinojus tai, žemė išslydo iš po kojų. Negalvojau apie save, pirmiausia galvojau apie vaikus. Sūnus Lietuvoj, mergaitė maža, tėvų nėra. Kas tuos vaikus išaugins? Ir pasakiau – Dieve, padėk man, man reikia išgyventi, aš negaliu mirti“, – sunkius momentus „Emigrantų“ žurnalistams atskleidžia Auksuolė.

Apie siaubingą diagnozę Auksuolė nusprendė nepasakoti savo šeimos nariams ir giminėms. Pagalbos ji bandė ieškoti tik per Amerikos lietuvių bendruomenę. Viena vyresnio amžiaus pora šiai emigrantei padėjo, kaip tik galėjo. Priėmė pas save gyventi, davė pinigų, suvedė su reikiamais žmonėmis.

„Šiais laikais medicina labai sugedo, bet tais laikais – prieš 10–12 metų – buvo nuostabi. Nors neturėjau draudimo, per savaitę buvo padaryti visi tyrimai. Tad po savaitės jau gulėjau ant operacinio stalo, mane operavo du chirurgai. Vienas amputavo viską, nes aš buvau pasiryžusi amputuoti abi krūtis. Nors kitoj ir nieko nerado, sakiau – viską pjaukit, aš nenoriu turėti problemų be draudimo svetimoje šaly dar kartą. O kitas chirurgas – plastikos – padarė krūtų atkūrimą“, – pasakoja moteris.

Operaciją atliko nemokamai

Auksuolė įsitikinusi, kad jeigu ne geraširdžiai mūsų tautiečiai, vargu ar ji būtų išsikapsčiusi iš baisios ligos.

„Susitariau su chirurgu lietuviu – Aru Tijūnėliu. Jis – Amerikoj gimęs lietuvis, krūtinės ir plastikos chirurgas, jis man padėjo, nepaėmė iš manęs nė dolerio už operaciją. Nes žinojo mano situaciją – jis paaukojo, sakė, aš padarysiu tau nemokamai“, – pasakoja moteris.

Nors gydytojas atsisakė pinigų už operaciją, vis dėlto visas Auksuolės gydymo procesas kainavo didžiulius pinigus. O savo sąskaitoje tuo metu ji nieko neturėjo: „Kiekviena chemoterapija kainavo tūkstančius. Ir po tos operacijos, kad nereikėtų mokėti didelių pinigų, ligoninėj negulėjau nė vienos dienos, nuo operacinio stalo važiavau namo. Dvi savaites negalėjau judėti, su šlangelėmis vaikščiojau. Visą laiką su nuskausminamaisiais. O po dviejų savaičių jau į darbus ėjau.“

Laiko ramiai sveikti, atsigauti po viso patirto streso nebuvo. Jeigu norėjo likti gyventi Amerikoje, Auksuolė privalėjo chemoterapijos kursą derinti su sunkiu fiziniu valytojos darbu.

„Būdavo, pasidarau cheminę terapiją iš vakaro, pamiegu, ryte atsikeliu ir į darbą. Mane varė turbūt ta vidinė jėga – eik, tu turi eiti dėl vaikų. Aš turėjau susikurti gyvenimą, kad sūnus atvažiuotų čia. Viskas buvo daroma, kad jis atvažiuotų, tie dokumentai tvarkomi“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė. 

Po sūnaus mirties susirgo depresija

Didžiausia moters svajonė buvo šalia savęs turėti abu savo vaikus. Trejus metus atskirta nuo pirmagimio sūnaus ji darė viską, kad jis apsigyventų kartu. Ir tai jau turėjo įvykti – Auksuolė net išsinuomojo didesnį būstą.

„Nespėjome persikelti gyventi į tą didesnį butą ir gavome žinią, kad reikia atvažiuoti laidoti sūnaus – savižudybė. Aš ir dabar negaliu patikėti, kad jis pats galėjo pakelti prieš save ranką“, – atskleidžia Auksuolė.

Jau daugybę metų Auksuolė kiekvieną dieną sėdasi prie sūnaus portreto ir savęs klausia, kas ir kodėl tada nutiko. Deja, atsakymo ji iki šiol nerado. O ir niekas Lietuvoje to paaiškinti negalėjo.

„Palaidojau sūnų, grįžau ir pusei metų įkritau į depresiją. Ėjau į koledžą mokytis anglų kalbos – nueinu, atrodo, ten viskas aišku, pareinu namo ir net neatsimenu, kad koledže buvau. Kas nors paskambina, pašneku ir nebeatsimenu, kad su kažkuo kalbėjau. Nueinu į darbą, atidirbu kaip robotas, pareinu namo, verkiu ir miegu. Nesinori nei valgyti, nei gerti, nei bendrauti. Mergaitė virdavo makaronus, kepdavo kiaušinius, sakydavo – mamyte, tau reikia valgyti“, – prisimena Auksuolė.

Panirusi į gilią depresiją Auksuolė suprato, kad skyrybos su vyrais, net ir ją užpuolusi liga buvo dar palyginti maži išbandymai... Sūnaus netektis – didžiausia moters tragedija, po kurios vėl atsistoti ant kojų atrodė neįmanoma.

Atsitiesti padėjo gydytojas

Auksuolė atskleidžia, kad labiausiai padėjo vienas gydytojas, kuris po auglio operacijos išrašydavo vaistų. Jis ėmė domėtis, kodėl moteris paniro į depresiją, ir sužinojęs, kad neteko sūnaus, ėmė guosti visais įmanomais būdais.

„Pirkdavo ir atsiųsdavo voke bilietus į teatrą, į koncertą, kad eičiau iš namų, kad nedepresuočiau. Aš tuos bilietus suplėšydavau, išmesdavau į šiukšlių dėžę. Jis pirkdavo du bilietus – man ir dukrai“, – pasakoja emigrantė.

Užsispyręs gydytojas neatstojo nuo palūžusios moters. Jis kiekvieną dieną sugalvodavo kokių nors staigmenų, kad tik priverstų ją nors sekundei nusišypsoti.

„Tada jis pradėjo pirkti bilietus ir atvažiuoti manęs pasiimti. Jis galvojo, kad aš gal bijau vairuoti Čikagoje, nes nepažįstamas miestas, dar tokia situacija... Taigi atvažiuodavo pasiimti. Aš per tuos koncertus verkdavau. Klausau muzikos, iš karto sūnus akyse – ir verkiu. Bet jis vis tiek priversdavo išeiti. Į restoranus pradėjo tempti. Taip mes pradėjome bendrauti ir tapome pora“, – neslepia lietuvė.

Moteris buvo įklimpusi į skolas, jos kredito istorija Amerikoje buvo tragiška, o tai reiškė, kad nieko naujo negali nusipirkti – niekas neduoda paskolų.

„Tai šis daktaras, mano draugas, man padovanojo 40 tūkst. ir pasakė: aš tau pinigus dovanoju svajonių mašinai įsigyti. Aš dar galvojau, kad gal verčiau investuosiu juos į verslą. Bet jis sako – tu gali investuoti į verslą, bet su verslu nepasitaisysi [kredito] istorijos, turi kažką pirkti, kad ta istorija tau kiltų. [...] Taigi jis mane įkalbėjo nusipirkti svajonių mašiną, aš labai norėjau kabrioleto“, – pasakoja Auksuolė.

Per valandą uždirba 50 dolerių

Dabar ši 53 metų moteris jau važinėja su svajonių automobiliu. Nusiėmusi stogą, visu garsu pasileidusi Lenny Kravitz kūrinį „American Woman“ ji suka ratus aplink namais tapusį Deirian miestelį.

Ištvėrusi daugybę išbandymų, pagaliau Auksuolė sako, kad yra dėl ko šypsotis. Ji jau nebe valytoja. Amerikoje ji sugebėjo tapti tuo, kuo buvo Lietuvoje – ji vėl siuvėja. Dirba vienoje džinsų kompanijoje, kuri siunčia Auksuolei į namus tuos modelius, kuriuos klientai prašo pataisyti: „Aš turiu namuose visą siuvyklą, pasiimu džinsus iš biuro, į kurį suplaukia džinsai, kuriuos žmonės nuperka, bet jiems kas nors netinka, pavyzdžiui, reikia liemenį pataisyti, susiaurinti, patrumpinti.“

Kai Amerikoje ji pradėjo siūti, daug kas Auksuolei sakė, kad ši veikla bus nepelninga, kad ji bus išnaudojama kaip vergė. Tačiau moteris išdrįso surizikuoti ir dabar dėl to labai džiaugiasi: „Siūdama dabar uždirbu 50 dolerių per valandą. Toks vidurkis. Manau, kad 50 dolerių yra geras atlyginimas.“

Savo privačią siuvyklą moteris įsirengė buto, kuriame gyvena, rūsyje. Vos tik gauna užsakymų, nusileidžia ir sėda dirbti. O sutvarkiusi kalnus džinsų prisėda kurti suknelių privačioms klientėms, kurių nuolat daugėja.

Tik dabar – praėjus dvylikai metų po atvykimo į Ameriką – Auksuolė pagaliau leidžia sau sakyti, kad tapo laiminga. Kaunietė priprato prie šios šalies kultūros, prie didelių maisto porcijų, prie gigantiškų automobilių ir valandas trunkančių kamščių gatvėse – visa tai jai tapo labai artima.