Prioritetų klausimas

L. Savickas Čikagoje atsidūrė 1999-aisiais, kai tėvai išlošė vadinamąją žaliąją kortelę ir su šeima išvyko į Ameriką. Planavo užsidirbti pinigų ir po kelių metų grįžti, bet užsibuvo. „Matyt, visų pinigų dar neuždirbome“, – šmaikštauja Linas.

Į Ameriką Linas atkeliavo devyniolikos. Lietuvoje buvo pradėjęs mokytis Žemės ūkio universitete. Kadangi nemokėjo anglų kalbos, lankė kalbos kursus ir dirbo. Kiek apšilęs padus, pramokęs kalbą, įstojo į universitetą ir šiandien dirba finansų analitiku, o laisvalaikiu keliauja.

Savo feisbuko paskyroje vyras džiaugiasi, kad 2024-ieji jam buvo dosnūs kelionių: 32 skrydžiai, 25 oro uostai, 13 skirtingų oro linijų, 12 šalių (penkios iš jų naujos), o svarbiausia – nesuskaičiuojama daugybė įspūdžių.

Kelionės, sako, nesusijusios su jo darbu. „Kai baigiau studijas, pasižadėjau, kad kasmet aplankysiu bent po vieną naują šalį. Nuo to pažado viskas ir prasidėjo“, – tikina keliautojas ir priduria, kad iš pradžių galimybės tik tiek ir leido, o bėgant laikui finansinė padėtis gerėjo, tad ir keliauti pradėjo gerokai daugiau.

Lino nuomone, šiais laikais kiekvienas žmogus – pigiau ar brangiau – gali keliauti. Skiriasi tik prioritetai – t. y. vieni už savo uždirbtus pinigus perka namus, kiti – automobilius, o Linas didžiąją dalį uždirbtų pinigų išleidžia kelionėms.

„Kokia mano svajonių šalis ar vieta? Tokios neturiu, – šypsosi jis. – Šiais laikais per parą gali atsidurti bet kuriame pasaulio kampelyje, ir tai tik kainos klausimas.“

Brazilija: tai ne tik pulsuojančios gyvybės šalis. Vingiuotos įlankos, žalioji miškų skraistė ir į dangų besistiebiantys kalnai kuria pasakišką panoramą. / L. Savicko asmeninio archyvo nuotr.

Mylių žaidimas

Amerikoje kai kurios kredito kortelės yra susijusios su tam tikromis oro linijomis, viešbučiais. Jei žmogus turi jų kortelę, jis gali rinkti taškus arba mylias, kurias paskui panaudoja skrydžiams.

„Man patinka žaisti šį žaidimą. Jei gerai į jį įsigilini – gali paskraidyti nebrangiai ir ne tik ekonomine, bet ir verslo ar pirmąja klase“, – atvirauja Čikagoje gyvenantis lietuvis.

Pradėjęs žaisti mylių žaidimą, Linas ėmė fiksuoti ne tik kelionių metu aplankytas šalis, bet ir skirtingas oro linijas, skrydžius ir pan. Jo kelionių žemėlapyje puikuojasi beveik 70 aplankytų šalių. Daugelyje jų vyras yra buvęs ne kartą ir ne du, grįžta, jei kas nors ten palieka ypatingą įspūdį.

„Ispanijoje esu buvęs keturis penkis kartus. Patinka lėtas vietinių gyvenimo būdas. Ten, kur aš gyvenu, vos prabudus prasideda bėgimas“, – apgailestauja L. Savickas. Jis mielai gyventų Ispanijoje, tik su viena sąlyga – jei uždirbtų tiek pat, kaip Amerikoje.

Kokį atlyginimą Amerikoje gauna verslo analitikas, Linas nutyli, bet teigia, kad, jo žiniomis, ir Lietuvoje finansininkų algos nemažos. Ne taip, kaip prieš gerą dešimtmetį, kai išties egzistavo didžiulis skirtumas.

„Dabar mano draugai, turintys panašų išsilavinimą ir dirbantys darbą biure, gauna labai panašią algą. Skirtumas tik kur ją išleidžia“, – šypsosi keliautojas, Naujuosius Metus kartu su savo drauge Mariane sutikęs Brazilijoje, Mariane'ės gimtinėje.

Huakačina: kas galėtų pagalvoti, kad kažkur Pietų Amerikoje yra panašios smėlio kopos kaip lietuviškoje Neringoje. / L. Savicko asmeninio archyvo nuotr.

Domina ir gardus maistas

„Kiekviename žemyne esu pasidaręs po tatuiruotę, išskyrus Antarktidą, nes tame žemyne dar nesu buvęs. Kai pirmą kartą aplankiau Velykų salą, pasidariau pirmąją. Paskui, kai jau nusprendžiau jas darytis, į Australiją skridau vien dėl tatuiruotės“, – juokiasi Linas, šiuo metu ant kūno turintis dvylika piešinių. Vienas jų – pasaulio žemėlapis.

Keliauti Linas mėgsta visaip: kartais vienas, o kartais ir su drauge. „Su kelionių agentūra nesu nė karto bandęs. Tačiau mėgstu nuskridęs į vietą užsisakyti ekskursiją, apžiūrėti tai, kas man rūpi. Patarčiau ir kitiems keliautojams neužsisakinėti jų iš anksto internetu, nes vietoje gaunasi gerokai pigiau“, – dalijasi patirtimi jis.

Keliones Linas dažnai planuoja per šventines dienas, savaitgalius. Laiką tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų, kai darbe štilis, sako, visada išnaudoja keliaudamas. Kitais atvejais atostogas derina su darbu per nuotolį. Vienintelė bėda – skirtingos laiko juostos, bet ir prie jų, tikina, priprantama.

Lino feisbuke, instagrame daug seilę varvinti priverčiančių maisto nuotraukų. Gal vyras domisi kulinarija? Keliautojas aiškina, kad nueiti į restoraną, turintį „Michelin“ žvaigždutę, Amerikoje labai brangu, todėl gardus maistas gerose vietose – vienas iš jo prioritetų keliaujant.

„Peru sostinė Lima dar vadinama visos Pietų Amerikos kulinarijos sostine. Vien joje yra trys restoranai – „Maido“, „Kjolle“ ir „Mayta“, – kurie įeina 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąrašą. Ir kainos ten mažesnės nei Amerikoje“, – aiškina Linas, nepraleidžiantis progos kartais tokiose vietose apsilankyti.

Didinga: ant Korkovado kalvos prie Rio de Žaneiro simbolio – Kristaus Atpirkėjo – žmonių minios: visi nori pajausti Jo apkabinimą. / L. Savicko asmeninio archyvo nuotr.

Keturios atostogų kryptys

Žiemą L. Savickas nesnaudė. Su drauge Mariane krovėsi lagaminus ir keliauti pradėjo jau nuo Padėkos dienos, kuri JAV švenčiama ketvirtą lapkričio ketvirtadienį. Nuo jos Amerikoje, galima sakyti, prasideda šventinis laikotarpis, kuris apima Kalėdas ir tęsiasi iki pat Naujųjų Metų.

Šiuo periodu Linui pavyko susiorganizuoti kelias keliones. Pirmoji – į Peru, kur vos ne kasdien mėgavosi gardžiu vietiniu patiekalu – seviče. Jos pagrindą sudaro termiškai neapdorota žuvis arba jūros gėrybės, užpilamos žaliosios citrinos sultimis ir patiekiamos su aitriąja paprika, smulkintu svogūnu, kalendra.

Kai baigiau studijas, pasižadėjau, kad kasmet aplankysiu bent po vieną naują šalį. Nuo to pažado viskas ir prasidėjo.

Kadangi Kusko miestą ir senovės inkų sostinę Maču Pikču keliautojas buvo aplankęs jau anksčiau, šiam kartui pasirinko kitas kryptis – Parakaso nacionalinį parką ir Huakačinos smėlio kopas, beje, labai primenančias mūsų Kuršių Neriją.

Parakaso nacionaliniam rezervatui priklausančios Baljestos salos dar vadinamos vargšų Galapagais. Greitaeigės valties bilietas, su kuria plauki stebėti gyvosios gamtos, nebrangus, o tai, ką pamatai ant vandenyne stūksančių uolų, – priverčia atvėpti žandikaulį. Čia peri kormoranai, žuvėdros, pelikanai, tingiai murkso jūrų liūtų šeimynos, klega pingvinai.

Už kelių valandų nuo Parakaso – Ikos miestas. Važiuojant palei vandenyną, kiek akys užmato, driekiasi smėlynai. Prie Ikos besiglaudžiančios 400 m aukščio kopos laikomos gražiausiomis šalyje. Tuose smėlynuose pasislėpusi ir Huakačinos oazė – ateivio akį primenantis vandens telkinys su aplink glaudžiu ratu susispietusiais viešbutukais. Įspūdingą saulėlydį čia galima pamatyti dviem būdais. Pirmasis – kilti į kalnų viršūnes su automobilio griaučius primenančiu bagiu arba rėplioti į „Parnidžio kopą“ pėstute. Išvertus iš kečujų kalbos, Huakačina reiškia „verkianti moteris“. Legenda byloja, kad kadaise inkų princesė vaikščiojo po dykumą netoli namų. Ji buvo pasiėmusi veidrodėlį, į kurį nuolat žvilgčiojo grožėdamasi savimi. Tačiau sykį, pažvelgusi į jį, išvydo už nugaros stovintį vyrą. Veidrodėlis sudužo, o šukės virto smaragdiniu Huakačinos ežeru. Sutrukusi princesė leidosi bėgti, o jos skraistė, besivilkdama per smėlį, sukūrė nuostabias šios vietos kopas. Kone legenda apie Neringą!

Beje, Huakačina – dar ir smėllentininkų rojus. Už kelis solius viešbučio registratūroje gali išsinuomoti smėlio lentą. Linas juokiasi, kad tam vakarui turėjo romantiškesnių planų.

Spalvingi: garsieji Selarono laiptai, apklijuoti iš viso pasaulio surinktomis keraminėmis plytelėmis, – turistų mėgstama vieta. / L. Savicko asmeninio archyvo nuotr.

Naujieji – Rio de Žaneire

Linas turi tradiciją Kūčias švęsti Čikagoje su tėvais, o Kalėdų dieną – kelti sparnus ir kur nors keliauti. Šįkart jis pasirinko Rio de Žaneirą ir Naujuosius Metus sutiko Brazilijoje.

„Gruodžio 31-ąją matėme kone 2 mln. baltai apsirengusių žmonių, kurie skubėjo į Kopakabanos paplūdimį žiūrėti fejerverkų. Tame pačiame rajone buvome iš anksto rezervavę nakvynę, deja, viešbučio terasoje ant stogo šventinė vakarienė kainavo 1 200 dolerių žmogui. Ne pagal mano kišenę“, – juokiasi keliautojas, su drauge Naujųjų vakarui pasirinkęs paprastesnį meniu. Tą naktį, pasakoja, miesto gatvėse nemokamai koncertavo populiarūs Pietų Amerikos atlikėjai. Žmonės šoko ir linksminosi.

Keliautojai Rio de Žaneire praleido savaitę. Užsisakė ir keletą ekskursijų po miestą, per kurias aplankė vietos įžymybes.

Viena jų – 38 m aukščio ir 1 100 t sverianti Kristaus Atpirkėjo skulptūra – pats tikriausias Rio de Žaneiro simbolis, puikiai matomas iš visų miesto vietų. Jėzaus rankos, išskleistos į šalis, simbolizuoja pasveikinimą, meilę ir globą visiems pasaulio žmonėms.

Didelį įspūdį paliko ir meniškasis Santa Teresos kvartalas, kurio didžiausia puošmena – spalvingi Selarono laiptai, apklijuoti ranka dekoruotomis ir parsivežtomis iš įvairių pasaulio šalių keraminėmis plytelėmis. Jas menininkas čilietis Jorge Selarónas tempė į Rio iš visų pasaulio kampelių. Sela (taip jį vadino draugai) pragyvenimui užsidirbdavo tapydamas paveikslus, o visa kita investuodavo į laiptų dekoravimą. Kai garsas apie Selą peršoko Brazilijos sienas, keliautojai, atvykstantys paviešėti į Rio, mielai veždavo jam nacionalinių lauktuvių – keraminių plytelių su savo šalies simbolika. „Gaila, kad šio fakto nežinojau, būčiau pasirūpinęs atvežti kokią plytelę – gal net su Lietuvos simbolika“, – sako Linas, kad ir kur keliautų, prisistatantis lietuviu.

Kas keliautojui Rio de Žaneire paliko didžiausią įspūdį? Pasirodo, šalies kontrastas tarp turtingųjų ir vargšų. Vienoje kalno pusėje gali puikuotis milijonus kainuojančios vilos, kitoje, vos dešimt minučių pėstute – gali būti favelos – iš statybinių atliekų, faneros, betono, medienos, plytų suręstos trobelės, turinčios nelegalias elektros linijas.

„Ypatingo žavesio miestui suteikia kalnai, Atlanto vandenyno bangos, virš jų tvyrantis rūkas ir debesys. Čia gyvenantys žmonės atrodo labai laimingi. Rodos, jie tik maudosi, spardo kamuolį paplūdimiuose ir šoka gatvėse. O mes, šiauriečiai, visada dėl kažko susirūpinę“, – lygina dviejų šalių kultūros veidus Linas.

Trauka: Velykų sala garsėja Moai – akmeninėmis statulomis, išdėstytomis pakrantėje. / L. Savicko asmeninio archyvo nuotr.

Velykų salos mįslė

Pasitikęs Naujuosius Brazilijoje, lietuvis vyko į Čilę, kad iš Santjago miesto galėtų skristi į Velykų salą, kurias labai norėjo parodyti savo draugei. Deja, Rio de Žaneire susirgo kvėpavimo takų infekcija, kuri labai apkartino kelionę. „Santjage net ėjau pas vietos gydytoją, kuris patikino, kad plaučių uždegimo nėra, bet stiprų bronchitą prirašė“, – juokiasi iki šiol jo padarinius jaučiantis keliautojas.

Velykų sala nedidelė: jos ilgis siekia vos 22 km, o plotis – 11 km. Per metus čia apsilanko iki 100 tūkst. turistų, o saloje gyvena vos 8–9 tūkst. nuolatinių gyventojų.

Sala atrasta 1772-ųjų balandžio 6-ąją per Velykas, todėl ir buvo taip pavadinta. Kodėl ji tokia populiari? Atsakymas vienas: labiausiai visus domina ten esančios masyvios akmeninės skulptūros Moai, kurios visoje planetoje neturi analogų. Statulų svoris iki 80 t, aukštis – daugiau kaip 6 m. Dauguma stovi išrikiuotos eilutėmis ant pakylų, vadinamų ahu. Daugiausia – net penkiolika – stovi ant Ahu Tongariki. Visos, išskyrus keletą, nusisukusios nuo vandenyno.

„Statulos tikrai labai įspūdingos. Įdomu būtų sužinoti, kaip senieji gyventojai jas atvilko prie vandenyno ir pastatė. Kokias technologijas jie naudojo ir ko XXI a. nežinome mes“, – svarsto pašnekovas.

Iki šiol niekam taip ir nepavyko iki galo suprasti Moai paskirties ir svarbos. Statulų saloje – arti tūkstančio. Dalis – puikiai išsilaikiusios, dalis – restauruotos, bet dauguma – neužbaigtos, tarsi susiliejusios su milžiniškais akmens luitais.

Bilietas į nacionalinį parką, kuriame galima išvysti paslaptingąsias Moai, kainuoja nepigiai – 80 dolerių žmogui. Jis galioja dešimt dienų. Prie bilieto dar reikia gido, nes be jo turistams leidžiama eiti vos į kelias vietas. Automobilio nuoma parai – dar 70. „Kainos išties kandžiojasi“, – tikina Linas, saloje viešėjęs tris dienas.

Jiedu su Mariane vienai dienai išsinuomojo automobilį ir nuodugniai apžiūrėjo salą. „Tai galima padaryti per kelias valandas, bet mes norėjome neskubėti ir ramiai ją patyrinėti. Gyvūnija? Matėme tik valkataujančius šunis, dar – arklius ir karves, kurie saloje vaikščiojo palaidi, tad sutemus reikėjo važiuoti labai atsargiai“, – aiškina keliautojas ir apgailestauja, kad sveikatos problemos neleido gėrėtis salos grožiu visu 100 proc.

Paklaustas, kur planuoja kelti sparnus toliau, Linas kosteli ir sako, kad pirmiausia reikia pasveikti, atgauti jėgas, o tuomet kibti į darbus. Kelionėms kol kas teks palūkėti.