Kaip lietuviams emigrantams sekasi krizės kamuojamoje Graikijoje?

Prieš septynerius metus prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė beveik visoje Europoje baigėsi, tik graikai vis tebekovoja: protestai gatvėse, nedirbantys bankai, atsistatydinantys politikai tapo jų kasdienybe. „Emigrantai“ nusprendė pasidomėti, kaip šioje šalyje sekasi lietuviams, kurių ten gyvena keletas tūkstančių.

Dažniausiai pasitaikanti lietuvių atvykimo į Graikiją priežastis – meilė. Kai kurie užsilieka atvažiavę sezoniniam darbui į kurią nors iš daugybės Graikijai priklausančių salų. Kiti studijuoja universitetuose ar kuria su turizmu susijusį verslą.

Jurgita – lietuvių bendruomenės Graikijoje pirmininkė. Atėnuose „Emigrantų“ žurnalistai lankėsi rugpjūčio pabaigoje, tad Jurgita įspėjo juos nevažiuoti tokiu metu, nes nieko neras. Rugpjūtis – atostogų metas, kai didžioji dalis sostinės gyventojų bent savaitei keliauja pailsėti į kurią nors salą.

Už graiko ištekėjusi Jurgita taip pat ilsisi. Tiesa, ne saloje, kaip yra pratusi, o sodyboje, nedaug nutolusioje nuo Atėnų, nes šiemet saloms nėra pinigų.

Ji – LRT RADIJO korespondentė Graikijoje. Jurgitos vyras Graikas turi gėlių saloną. Šeima džiaugiasi, kad krizė neįveikė tokio rizikingo verslo. Juk kai nėra pinigų, žmonės galvoja, kaip sukrapštyti maistui, o ne rožėms ar lelijoms. Prieš dvylika metų, kai Jurgita apsigyveno Atėnuose, skurdo graikai net nesapnavo.

„Ekonominė situacija iš tikrųjų buvo visiškai kitokia, galima sakyti, 180 laipsnių kampu skiriasi. Iš pradžių atrodė, kad tai yra šalis rojus: saulė šviečia, jūra, žmonės visi laimingi, patenkinti. [...] Žmonės tada negalvojo apie tai, kas bus ateityje, kaip tik į Graikiją buvo visai neseniai atėjęs euras. Ir tada po truputėlį situacija keitėsi“, – prisimena Jurgita.

Dabar už MMA nupirktų 4 kartus mažiau pieno

Lietuva eurus skaičiuoja dar tik nepilnus metus. O graikai – jau keturiolika. Tačiau jie vis dar kalba apie tai, kad prie drachmos buvo daug geriau. Ne vienas prisimena, kad 2002-aisiais, euro įvedimo metais, viskas staiga pradėjo brangti.

„Kainos labai augo. Žinoma, kažkiek buvo pakelti atlyginimai ir pensijos. Bet iš tikrųjų, jeigu palyginsime šiandieną su tuo, kas buvo prieš 12 ar 13 metų, tai yra visai kas kita. Bet galima pasakyti, kad tauta išliko ta pati“, – sako „Emigrantų“ pašnekovė.

Pilni parkai žmonių, išpuoselėti paplūdimiai, šalta kava besimėgaujantys lauko kavinių klientai – jeigu nežinotum, kad Graikijoje krizė, bevaikštant po Atėnus net tokia mintis į galvą neateitų. Tačiau Jurgita tikina, kad krizė matosi net gatvėse. Rečiau taisomi keliai, netvarkoma aplinka, šaligatviai pamažu byra. O dar palyginti neseniai viskas buvo kitaip. Pradedant produktais, kuriuos žmonės galėjo nusipirkti už minimalią algą, baigiant visišku nesibaiminimu dėl ateities.

„Už minimalią algą tikrai galėjai nusipirkti daug daugiau. Pavyzdžiui, graikas seniau galėdavo nusipirkti beveik keturis kartus daugiau litrų pieno už savo minimalų atlyginimą, negu gali dabar“, – pavyzdį pateikia Jurgita.

Moteris net neabejoja: Lietuvos laukia identiškas scenarijus. Jos nuomone, euras lygu krizė: „Labai gaila, kad tą patį greičiausiai išgyvens ir Lietuva. Jau dabar matome, kokie yra dideli skirtumai, o euro zonoje esame tiktai daugiau negu pusę metų. [...] Nemaža dalis graikų tikrai sutinka, kad jų gyvenimas buvo visai kitoks, kai buvo senoji valiuta drachma.“

Žmonės, kalbantys apie tai, kad krizė prasidėjo dėl euro, nėra visiškai neteisūs. Tačiau iš tiesų ekonomikos nuosmukį nulėmė ne pats euras, o nuosavos valiutos praradimas, kai tapo neįmanoma keisti pinigų kiekio. Galų gale Graikija įniko skolintis ir tai nesibaigia iki šiol. Ir nevykusios valdžios investicijos, kurias žmonės jau seniausiai pamiršo, lig šiol apie save primena. Pavyzdžiui, milijonai, išleisti Atėnų olimpinėms žaidynėms 2004-aisiais. Pinigų, leidžiamų tokiam svarbiam įvykiui organizuoti, graikai neskaičiavo. Specialiai žaidynėms išdygo daugybė pastatų, kurie pamažu virsta vaiduokliais.

Jurgita sako, kad dėl viso to kalta valdžia. Lietuvė – graikų tautos pusėje: „Labai lengva dabar apkaltinti, kad graikas labai išlaidavo. Žmonės gyveno, dirbo, gavo atlyginimą ir niekas niekada nesidomėjo, iš kur tas atlyginimas mokamas. Bankai seniau paskolas dalindavo kaip reklamines skrajutes. Čia irgi buvo labai didelė problema.“

Įsitvirtina nelengvai

Praėjusią savaitę „Emigrantai“ rodė interviu su Asta. Ji dirba tarptautinėje įmonėje ir gauna net ne 13, o 14 atlyginimų per metus. Graikiškų įmonių darbuotojai apie tai dabar gali nebent pasvajoti. Tačiau Jurgita prisimena, kad dar neseniai Graikijos valstybiniame sektoriuje tokia prabanga buvo kasdienybė.

„10 mln. žmonių – tokio valstybinio sektoriaus nereikėjo. Nebuvo jokios organizacijos, nežinojo, kiek valstybės sektoriuje dirbo žmonių, kiek gauna atlyginimo, kas per atlyginimas,13-a atlyginimų ar 14-a. Na, kur dar Europoje gaunamas 13-tas ar 14-tas atlyginimas“, – „Emigrantams“ kalbėjo lietuvė.

Kol krizė – Graikijoje pagrindinė tema, lietuvių bendruomenės pirmininkei darbo tikrai netrūksta. Į ją pagalbos vis kreipiasi ten gyvenantys tautiečiai.

„Yra žmonių, kurie neteko darbo, kuriems buvo sumažintas atlyginimas. Jie atvažiavę labai sunkiai įsitvirtina, sunku atrasti geresnį darbą, nes, matote, patys graikai šiuo metu yra bedarbiai. Beveik 50 procentų jaunimo Graikijoje yra bedarbiai. Įsivaizduokite, kaip yra sunku susirasti lietuviui darbą, kai yra tokia bedarbystė“, – teigia Jurgita.

Yra ne vienas pavyzdys, kaip krizės ištikta šalis, lig tol mielai priėmusi darbo jėgą iš svetur, nelaimės akivaizdoje imigrantus atstumia. Pavyzdžiui, ispanai, noriai priėmę kitataučius, per krizę juos vis dažniau atleisdavo, teikdami pirmenybę saviems. Jurgita sako Graikijoje tokių pokyčių nepastebėjusi. Jeigu darbdaviai mano, kad lietuvis geresnis specialistas už graiką, per daug negalvoję priims tą, kuris geriau išmano savo darbą. Kaip bebūtų, darbo vietų mažėja ir konkurencija darosi vis didesnė.

Vis dėlto užsieniečius Graikijoje vis dar gelbsti turizmas. Lietuviai dažnai moka ne vieną užsienio kalbą, yra pasiryžę ilgoms darbo valandoms viešbučiuose, kavinėse ar restoranuose. Dirbdami nekvalifikuotą darbą, kai kurie įsitvirtina ir pasilieka.

„Sezono metu salose tikrai galima rasti darbo. Galbūt nebus kažkoks prestižinis darbas. Tai gali būti ir administratorė viešbutyje, gali būti pardavėja arba pardavėjas, pagaliau barmenas ir padavėjas graikiškoje tavernoje ar restorane“, – galimas darbo vietas vardija Jurgita.

Ir minimali alga, ir socialinės išmokos krizės smaugiamoje Graikijoje kelis kartus didesnės negu Lietuvoje. Tačiau pinigais nebesišvaistoma į kairę ir dešinę, kaip galbūt buvo anksčiau. Ir dėl bedarbio pašalpų tenka pakovoti.

Nesusikalbėjimo atvejų Graikijos valstybinėse įstaigose pasitaiko pakankamai dažnai. Jurgita atsimena atvejų, kai lietuvis mano padaręs viską, kad gautų išmokas, o vėliau pasirodo, kad pritrūko dokumentų.

„Socialinio skyriaus darbuotoja tiesiog gali pasakyti vienaip, lietuvis gali suprasti kitaip, tai tada į mus kreipiasi ir klausia, ar galėjo prašyti to ir ano. Ir kas yra susidūręs su ta problema iš lietuvių, gyvenančių Graikijoje, kurie yra mūsų socialinio tinklapio grupėje, visada labai mielai atsako“, – pasakoja Jurgita.

Prasimaitina už 200 eurų

Vieni galvoja, iš kur prasimanyti išmokų, o kiti kuria verslus. Kitas šio pasakojimo herojus Vadimas prieš keletą mėnesių metė darbą. Ir tikrai ne tam, kad gautų pašalpą. Jaunas vyras nutarė imtis verslo.

Jis pastebėjo, kad aktyvus turizmas Graikijoje nepakankamai išvystytas, kad žmonės mielai apžiūrinėja garsųjį Akropolį Atėnuose, bet retai užsiima vandens sportu ar panašiomis pramogomis, nėra kas aprodo alternatyvias miesto erdves. Prieš tai Anglijoje laimės ieškojęs vilnietis pasiryžo šią spragą užpildyti.

Vaikinas mano, kad nušviesdama krizę Graikijoje žiniasklaida gerokai persistengė, išgąsdino žmones. Vaizdai, kaip Atėnų aikštėse mėtomi Molotovo kokteiliai, atstumia turistus. O iš tiesų yra atvirkščiai: Graikija – rami ir svetinga šalis, tikina keletą metų čia gyvenantis Vadimas.

Jis pats prasimaitina už 200 eurų per mėnesį. Kai taip karšta, daug nereikia, sako jis. Juk vaisiai ir daržovės čia nebrangūs ir labai skanūs. Vasarą mėsą jaunas vyras valgo retai, nes tiesiog nesinori. Jis gali sau leisti kartas nuo karto apsilankyti kavinėse ar pavakaroti su draugais.

Vadimas tiki savo verslo idėja. Juk Graikija – tai didinga istorija ir daugybė malonumų, todėl turistų srautai vargu ar kada nors sumažės. O jei ir nepasisektų, emigrantas net neabejoja: tiesiog susiras darbą.

Svarbiausia būti optimistu, o Graikijoje tai nesunku, mano vaikinas.

Tą patį sako ir kita pašnekovė Aleksandra. Prieš penkerius metus ji čia atvyko sezoniniam darbui. O vėliau, gavusi kitą darbo pasiūlymą, atskrido neribotam laikui.

Vilnietė dirba užsienio kapitalo įmonėje – telefonu konsultuoja kompiuterių operacinių sistemų vartotojus.

Gimtajame Vilniuje Aleksandra dirbo vadybininke, bet sako, kad Graikijoje jaučiasi laimingesnė: „Jūra, saulė, visi labiau atsipalaidavę, nėra to streso.“ Mergina mano, kad gyvenimo kokybė – tai ne tik pinigai. Jos tikslas šioje šalyje nėra praturtėti. Ji nori tiesiog laimingai gyventi.

Kai šalyje nedirbo bankai, didesnio streso Aleksandra nepajautė.  Ji tikina, kad visa informacija perdėta.

Nesakau, kad Lietuvoje negerai, gimtinę apgina Aleksandra. Tačiau artimiausiu metu ji grįžti neplanuoja. Juk įmonė, kurioje dirba, priklauso ne graikams, tai ir dėl ateities jauna specialistė nesijaudina.

„Būtų įdomu pabandyti grįžti į Lietuvą“

Bet dar trumpam grįžkime pas Jurgitą. Lietuvių bendruomenės pirmininkė nekalba taip optimistiškai. Iš tiesų pavyzdžiai, su kuriais ji susidūrė, gąsdina.

„[Emigrantai iš Lietuvos] tiesiog neteko darbo ir išvyko atgal į Lietuvą. Turim netgi tokių atvejų, kad išsivežė savo vyrą graiką“, – pasakoja Jurgita.

Ji teigia, kad galbūt į Graikiją atvykusiam turistui krizė ir nesijaučia, tačiau jei čia gyveni, jos pasekmes jauti kasdien.

„Savižudybių buvo labai mažai ir Graikija kažkada buvo beveik laimingiausių žmonių sąrašo viršūnėje. O dabar ji yra vos ne kartu su Lietuva pačių nelaimingiausių dešimtuke. Ir tai susiję su ta ekonomine krize“, – sako Jurgita.

Lietuvė neslepia: ji baiminasi dėl ateities. Juk keturių asmenų šeimos pagrindinis pajamų šaltinis – gėlių verslas, kuris tokiu sunkiu metu nėra pelningiausias.

„Dabar nežinom, kas bus būtent po paskutinio griežtojo taupymo plano priėmimo, nes verslininkams vėl užkrauta labai didele našta, labai dideli mokesčiai. Kol kas nežinome, kiek reikės mokėti. [...] Manau, viskas pradės aiškėti rudenį, o, aišku, pati didžiausia bomba Graikijoje sprogs tada, kai ateis metas mokėti mokesčius, kai yra daromos mokesčių deklaracijos“, – sako Jurgita.

Jurgitos teigimu, graikai – jokie tinginiai. Ji su vyru dirba sunkiai. Moteris supranta, kad šis metas – ne tas, kai gali ieškoti lengviausių kelių.

„Verslas dar laikosi mūsų dėka, nes noras dirbti, išsilaikyti vis tiek duoda naujų idėjų, inovacijų. Bandai bendradarbiauti su kažkuo, ieškoti, nes visada yra labai paprasta paimti ir uždaryti. O toliau tęsti, pabandyti įvairiausias kitas išeitis yra labai sunku“, – kalba Jurgita.

Kaip bebūtų, per 12 metų Graikijoje Jurgita jau įsitvirtino. Sukūrė šeimą, turi mėgstamą darbą. Šalia – jūra. Moteris visai neseniai lankėsi Lietuvoje. Atostogaudama gimtojoje Palangoje ji stebėjosi didžiulėmis kainomis. Bet pastebėjo ir tai, kad žmonės gimtinėje gyvena vis geriau ir geriau.

„Kol kas dar neplanuojame važiuoti. Žinoma, niekada nesakau niekada. Man netgi būtų įdomu pabandyti grįžti į Lietuvą gyventi. Žinoma, visada gąsdina būtent euro zona“, – teigia „Emigrantų“ pašnekovė.