Išsižadėjo ponios gyvenimo ir išvyko į Airiją: skaičiuoja dienas, kol grįš atgal

„Iš tikrųjų irgi galėjau turėti visiškai kitokį gyvenimą, nes mano vyras buvo verslininkas. Lietuvoje turėjome didžiulį namą, mašinas. Aš išėjau ir viskas liko. [...] Negailėjau jokių daiktų. Užtenka susirgti, kažkas atsitinka ir tau jų absoliučiai nereikia“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja ji.

Emigravo, kad išlaikytų dukras

Anksčiau Vilmai netrūko nieko, daug kas jai pavydėjo ir manė, kad kas jau kas, bet ji tai tikrai gyvena tobulai. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas, sako į Airiją išvykusi moteris. Po gražia išore buvo daug purvo, nuoskaudų ir ašarų.

„Ko man tiktai labai gaila? Kad per vėlai supratau, kad turiu išeiti. Man labai gaila dukrų, jaučiuosi skolinga joms, kad jos matė tokį mūsų gyvenimą. Kai galutinai išsiskyriau, manęs dukros klausė, kodėl joms leidau matyti tokį gyvenimą“, – prisimena emigrantė.

Palikusi vyrą Vilma savo noru atsisakė prabangios aplinkos, tačiau jokio konkretaus plano, kas bus toliau, neturėjo. Jis sako visų pirma net negalvojusi emigruoti, nes jautėsi turinti daug veiklos ir gimtajame Panevėžyje.

„Aš išėjau pas mamą, o dukros liko name, nes jos turėjo atskirus kambarius, mokykla joms buvo arčiau. Taip ir bėgiodavau ryte, vakare ar per pietus, kad pamatyčiau tas dukras, kad nuneščiau kažką pagaminusi. Taip pabėgiojau gal pusę metų“, – kasdienybę prisimena lietuvė.

Į Airiją ją pradėjo kviestis draugė, o Vilma, apsvarsčiusi visas galimybes, pasiūlymą priėmė. Dviejų dabar jau suaugusių dukrų mama sako pajutusi atsakomybę, kad ne kas kitas, o būtent ji turi pasirūpinti jų ateitimi. Vilmos dukros buvo jau bepradedančios studijuoti ir ji nenorėjo, kad studentės, norėdamos pragyventi, turėtų dar ir dirbti.

Stop kadras

Išvyko apie šalį nežinodama nieko

Kas bus emigravus, ką reikės dirbti, kaip susikalbėti su vietiniais žmonėmis, kokia ta šalis – Airija, – į šiuos klausimus Vilma neturėjo atsakymų. Tačiau vis tiek nepabijojo išvykti.

„Tikrai nežinojau ir net nesigilinau, kur važiuoju. Tiesiog man draugė atsiuntė adresą ir iš Rygos išskridau į Dubliną. Naktį palaukiau oro uoste, vėliau ten susiradau  autobusą, kuris važiuoja čia, į Korką“, – pasakoja lietuvė. Anksčiau Lietuvoje ji buvo baigusi anglų kalbos kursus, bet, kaip sako, jos anglų kalbos žinios buvo labai menkos.

Draugės dėka Vilma gavo kambarinės pareigas pačiame didžiausiame ir populiariausiame Kinseilio viešbutyje. Valyti sujauktų kambarių buvusi parduotuvių vadovė neišsigando. Ji sako, kad nė minutės nevaidino ponios ir  tiesiog ėmėsi darbo.

Emigrantė nori paneigti kalbas, kad Airijoje dirbti lengviau nei Lietuvoje. Ji sako, kad atvirkščiai – svetimoje šalyje gerokai daugiau sunkumų, su kuriais tenka kovoti kiekvienam emigrantui. Pasak Vilmos, ne kiekvienas tokį krūvį, su kokiu jai tenka susidoroti, atlaikytų. Todėl visiems emigravusiems pataria rinktis kuo sveikesnį gyvenimo būdą, kokį propaguoja ir pati.

„Sveikesnis gyvenimo būdas padeda. Aš mėsos nevalgau. Iš tikrųjų labai didelė tiesa, kad tai suteikia labai daug energijos iš vidaus. Ir darbe manęs dažnai klausia, iš kur tu turi tiek jėgų“, – pasakoja lietuvė.

Ji sako iš tolo apeinanti lentynas, kuriose sudėti įvairūs pusgaminiai ir visą maistą gaminanti namuose.

Svarbiausia – dirbti ir užsidirbti

Buvusi verslininko žmona sako susitaikiusi su tuo, kad Airijoje nėra laiko pramogoms. Norėdama čia išsilaikyti, padoriai pailsėti ji gali tik pusdienį per savaitę, nes iškuopusi viešbučio kambarius septynias dienas per savaitę dar imasi privačių butų ir namų tvarkymo.

Vilma nesupranta kitų emigrantų, kurie giriasi, kad Airijoje sugeba daug prisitaupyti. Ji vardina sumas, kokias už pragyvenimą šioje šalyje tenka susimokėti daugeliui lietuvių.

„Vieno kambario nuoma dabar kainuoja 500 eurų ir čia be papildomų mokesčių. Tai, sakykim, jau 500–600 eurų mažiausiai reikia vien tik už vieną kambarėlį mokėti. Įsivaizduokit, kiek reikia uždirbti. Ir tu nežinai, su kuo tu gyvensi“, – pabrėžia Vilma.

Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje.

Jokių konkrečių tolimesnių gyvenimo planų lietuvė dar neturi, tačiau savo svajonėmis pasidalinti nebijo.

„Pareigos man visiškai nesvarbu. Man svarbu pinigai – užsidirbti atitinkamai pagal tai, kiek savęs įdedu, nes jeigu dirbu, tai dirbu taip, kad po manęs viskas turėtų blizgėti“, – pabrėžia emigrantė ir prisipažįsta, kad labiausiai norėtų grįžti į prekybą, kurioje sukosi Lietuvoje.

Lietuvą randa vis gražesnę ir turtingesnę

Nors Airijoje ji dirba jau septynerius metus, šios šalies ji niekaip nesugeba pamilti, ji sako besijaučianti čia svetima: „Mano siela yra Lietuvoje. Čia gražu, bet man tai yra svetima. [...] Taip, aš tikrai gerbiu tos šalies įstatymus, gyvenimą ir žmones, bet aš esu lietuvė, aš myliu Lietuvą.“

To, ką uždirba valydama, Vilmai vis nepakanka. Išlaidų atsiranda vis daugiau ir daugiau, todėl emigrantė dar nesideda lagaminų atgal. Visų pirma iš susitaupytų pinigų ji nusipirko butą Lietuvoje, tada – kelis kartus daugiau, nei turėtų, sumokėjo už jo remontą, nes vis apgaudavo statybininkai.

Išsinuomavusi nedidelį dviejų aukštų namuką Kinseilio pakraštyje Vilma „Emigrantams“ sako, kad to, ką dabar turi, jai visiškai pakanka. Ir ji tikrai nesvajoja apie kažkokią ypatingą prabangą kaip kitos moterys. „Man nereikia jokių prabangių dalykų, aš neturiu, pavyzdžiui, auksinio žiedo su deimantais. Kam jis man? Kad aš ir galėčiau nusipirkti, nepirkčiau, nes jis man nei sveikatos, nei laimės, nei grožio nesuteiks“, – pabrėžia lietuvė.

Nuolat grįžtanti į Lietuvą aplankyti dukrų, Vilma sako pajutusi, kad mūsų šalis tampa vis gražesnė ir turtingesnė. Kartais jai net atrodo, kad lietuviai gyvena geriau už airius.

„Gražesnė, prabangesnė, turtingesnė negu ta, kurią palikau išvažiuodama“, – akcentuoja ji.

Vilma net neabejoja, kad emigrante amžinai nebus. Kaip ir planavo nuo pat pradžių – būtinai grįš pas savo dukras į Panevėžį, į miestą, nuo kurio kadaise pabėgo. „Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje. Galvoju, kad dar padirbsiu tuos 3 metus, kad užsidirbčiau Airijos pensiją ir tada jau grįšiu“, – šypsosi lietuvė.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.