Pernai iš Lietuvos išvyko 709 emigrantais mažiau nei 2012-aisiais ir keliais tūkstančiais daugiau jų sugrįžo. Tokie skaičiai rodo, kad gyvenimas svetur apkarto, o migrantai vienpusį eismą iškeitė į dvipusį – vieniams išvažiuojant kiti parvyksta.

Statistika džiugina

Pernai iš Lietuvos išvykstantys deklaravo 40,4 tūkst. žmonių, palyginti su 2012 m., Lietuva 2013-aisiais "sutaupė" 709 tautiečius. Pernai imigravo 23,7 tūkst. žmonių, iš jų 20,5 tūkst. – atgal į Lietuvą grįžę piliečiai, tai yra 3,2 tūkst. daugiau nei 2012-aisiais.

Atrodytų, net ir tokie kuklūs Statistikos departamento paskelbti duomenys į demografinę duobę nyrančiai Lietuvai gali būti reikšmingi.

Juolab kad prognozuojama, jog emigracijos srautai šiemet vėl šiek tiek sumažės. Apie tai dar sausio pradžioje prognozavo sociologas, ekonomistas Romas Lazutka.

Neberanda vietos

Vis dėlto dar per anksti kelti taurę šampano už emigracijos sustabdymą. Mažiau lietuvių išvyksta ar daugiau sugrįžta ne todėl, kad Lietuvoje gyventi darosi labai gera. Tiesiog emigrantai nebežino, kur galėtų vykti.

"Lietuviai neberanda naujos vietos. Kai jie vykdavo į Ispaniją, negalėjai prognozuoti, kaip seksis šalyje, su kuria neturime nieko bendra. Bet išvažiavo vienas, antras ir ten atsirado daugiau tautiečių, galinčių vieni kitiems padėti. Susiformavo kolonijos, galėjai išsiversti ir nemokėdamas kalbos. O dabar nėra šalies, į kurią būtų palanku išvažiuoti. Todėl galima daryti prielaidą, kad emigrantų srautai neaugs, bet tai nereiškia, kad juos sulaikys gerėjanti situacija Lietuvoje", – prognozavo R.Lazutka.

Pasak eksperto, pernai mažesnius tautiečių, išvykstančių svetur, srautus lėmė nebent prastesnė situacija ir menkesnės galimybės jiems jau pažįstamose valstybėse. Esą jau praėjo laikai, kai dirbdamas Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ar Ispanijoje be vargo galėjai rasti nekvalifikuotą, bet gerai mokamą darbą, įsitvirtinti ir net susitaupyti butui. R.Lazutka priminė, kad krizė šiuose kraštuose užsitęsė, todėl, kai gero gyvenimo galimybių svetur sumažėjo, sumažėjo ir skirtumas, kur gyventi – Lietuvoje ar Didžiojoje Britanijoje.

Žinoma, užsienyje išsiversti vis dar lengviau nei už minimalų atlyginimą pragyventi Lietuvoje, todėl pašnekovas tebesilaiko nuomonės, kad susikrauti lagaminus į pasaulio sostinę Londoną yra patraukliau nei įsikurti gretimame Vilniuje.

Perspektyvos – vis dar menkos

R.Lazutkos teigimu, nors gyventojų atlyginimai po sunkmečio ir auga, jų vidurkis realios situacijos ir teigiamų pokyčių konkrečiuose sektoriuose neatspindi: už minimalų atlyginimą dirbantys žmonės perspektyvų Lietuvoje nemato, ir nors bedarbiams esą siūlomos devynios galybės darbų, R.Lazutkos teigimu, jie dažnai nepatrauklūs, nes negarantuoja pragyvenimo, arba rizikingi, nes reikalauja dirbti pagal verslo liudijimą ar pasirašyti paslaugų teikimo sutartį.

Tačiau žemėlapyje naujų rinkų emigrantams neatsirado, o ir į Skandinavijos šalis sezoninio darbo ieškoti lietuviai jau nebetraukia būriais, todėl jei ne gerėjanti padėtis tėvynėje, tai bent jau blogėjanti situacija svetur šiemet nežada masinės emigracijos. Tačiau švytuoklė tarp išvykstančių ir grįžtančių, sociologo teigimu, bus didesnė.

"Kai emigrantų svetur jau yra daug, judėjimas į abi puses darosi intensyvesnis – vieni kuria šeimas, turi apsispręsti, kur mokysis jų vaikai, todėl grįžta kurtis į Lietuvą, kiti, priešingai, išsiruošia svetur. Bet tokie požymiai nerodo pagrindinio srauto pasikeitimo, kad tie, kurie išvažiavo, masiškai sugrįžtų", – tvirtino sociologas.

Problemų pavojus nedingo

"Nordea Bank Lietuvos" ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, emigracija, aktuali Lietuvai, pamažu keičiasi į migraciją – ne tik gyventojai iš Lietuvos plūsta į Vakarus, bet ir Lietuva sulaukia grįžtančių emigrantų ar atvykstančių užsienio valstybių piliečių.

Nepaisant to, atotrūkį tarp išvykstančių ir atvykstančių reikia mažinti, kitaip, kardinaliai pasikeitus Lietuvos gyventojų amžiaus kompozicijai, šalis susidurs su socialinėmis ir ekonominėmis problemomis.

"Jau kalbame ne tik apie vienos krypties eismą, bet apie dviejų. Tačiau grynasis migracijos rezultatas vis dar yra neigiamas – 16,7 tūkst. daugiau žmonių emigravo negu imigravo, – sakė Ž.Mauricas. – Tokį santykį subalansuoti būtina."

Neišlaiko pensininkų

Ž.Mauricas priminė, kad apie 80 proc. gyventojų sumažėjimą lėmė jų emigracija, o ne natūralus mažėjimas, tačiau ateityje tokia tendencija keisis, nes didės neigiamos natūralios kaitos rodiklis. Anot ekonomisto, migracija turėtų kompensuoti natūralų gyventojų mažėjimą, priešingu atveju didžiausia Lietuvos problema taps demografinė situacija, kai per mažai dirbančiųjų nepajėgs išlaikyti pensinio amžiaus gyventojų.

"Per dešimt metų emigravo beveik penktadalis darbingų 30–40 metų gyventojų, o gyventojų, perkopusių 60 metų, išvyko vos 2 proc. Žinoma, emigrantai per metus tėvams, likusiems Lietuvoje, atsiunčia 4–5 mlrd. litų, tačiau jie nemoka mokesčių biudžetui ir pensijų savo tėvams", – teigė jis.

Be šios socialinės problemos, Lietuva pagaliau gali netekti ir dalies protų. Ž.Mauricas sakė, kad klostosi nauja tendencija, kai svetur išvažiuoja gabiausias jaunimas. Nors apie protų nutekėjimą kalbama jau kurį laiką, anot jo, iš tiesų emigravo nekvalifikuotą darbą dirbantys gyventojai arba bedarbiai, kurių emigracija, o vėliau ir sugrįžimas trumpuoju laikotarpiu valstybei duoda tik naudos.

Sienos nepastatysi

Ž.Maurico teigimu, išorinės trumpalaikės priemonės emigracijai riboti dažniausiai esti nieko vertos. Ekonomistai ironiškai prisiminė iliustratyvią paralelę – efektyviausią emigracijos kontrolės mechanizmą sukūrė SSRS, atsitvėrusi sienomis. Esą būtent tada Lietuva patyrė didžiausią imigracijos mastą, juk Sovietų Sąjungoje ji buvo Vakarai. Bet nors ir efektyvios, tokios pastangos trumparegiškos – sienoms sugriuvus, gyventojai masiškai bėgo į tikruosius Vakarus. Todėl ilgalaikių rezultatų Ž.Mauricas patarė siekti ne dirbtiniais barjerais ir ne socialinėmis garantijomis.
"Airija parodė, kaip privilioti užsienio investuotojų, kurie sukurtų gerai mokamų darbo vietų, o gyventojai galėtų išnaudoti kvalifikaciją net tokioje mažoje valstybėje. Juk ten apie 4 mln. gyventojų, o įmonės milžiniškos, – lygino jis. – Manau, antras kelias geresnis – juk socialinėmis garantijomis gyventojų nesustabdysime, tai būtų pinigų švaistymas, nes šią kovą pralaimėtume britams. Vienintelis kelias yra skatinti užsienio ir vidaus investicijas. Tačiau tam kliudo prasta rinkodara, – daug kas dar nežino, kur yra Lietuva, – ir korupcija bei nekompetencija valstybiniame sektoriuje."

Programas, kurios neva turėtų stabdyti emigraciją ir susigrąžinti išvykusius, skeptiškai vertina ir R.Lazutka. Gero gyvenimo ieškantys tautiečiai svetur jį rado dėl geresnės ekonomikos situacijos ir socialinės politikos. Todėl kol šių elementų negalės pažadėti Lietuva, tol tokios programos bus bergždžios.

"Galima suprasti nebent visuomenės informavimo programas, bet jos, matyt, nelabai veikia, – išskyrė jis. – Tiesiog reikia tvarkytis su mūsų ekonomika. Jei žmonės čia ras patikimas darbo vietas, geresnį uždarbį ir užsitikrins socialinę pagalbą, jiems patiks santykis tarp atlyginimų ir kainų, tikėtina, kad pasirinks Lietuvą."