Žinomi žmonės apie Velykas: jei vadovaujiesi meilės evangelija, tai – tavo šventė

Velykų laukimas – nuostabus metas ir tikinčiajam, ir tiesiog pavasarinį gamtos pabudimą išgyvenančiam žmogui. Prabilti apie asmeniškus, gilius dalykus net ir Didžiąją Velykų savaitę prireikia drąsos. Skirtingų pasaulietiškų pašaukimų žmonės dalijosi, kaip tikėjimas pakeitė jų gyvenimą, o artėjanti šventė nuskaidrino kasdienybę.

Dievo navigacija padeda eiti tiesos keliu

Kęstutis Ignatavičius, ilgametis Kauno rotušės ceremonimeistras

Šventų Velykų laukimas skatina susitvarkyti ne tik savo aplinką, namus, bet ir savo vidų, jausmus. Didysis Prisikėlimo stebuklas jau daugiau nei 2 tūkst. metų skatina fizinį ir dvasinį žmogaus egzistencijos atsigręžimą į Dievą. Jei esi ant tvirto tikėjimo pagrindo, jei vadovaujiesi gyvybės ir meilės evangelija, Velykos – tavo šventė. Kiekvienas mes turime autentišką tikėjimo istoriją.

"Ad Deum qui laetificat juventutem meam" – štai tokiais žodžiais prasidėdavo mano ankstyvas paauglystės rytas Kauno arkikatedroje, kur buvau ministrantas, patarnautojas. Šie žodžiai ("Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę") mane augino. Tie patys žodžiai gyvenimo saulėlydyje veda ir dabar. Jei suklystu, išmintingoji Dieviškoji navigacija kviečia mane sugrįžti į tiesos kelią.

Mane įkvepia nuostabūs Bernardo Brazdžionio žodžiai: "Iš Tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą, / Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena / Iš Tavo rankos man ir laimė mano krito / Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena... ("Iš Tavo rankų"). Gyvenimo permąstymu, vidiniu nusiteikimu, susitaikinimo dvasia ruošiuosi švęsti Kristaus prisikėlimo šventę, laukiu prasmingo Velyknakčio krikšto pažadų atnaujinimo, bendruomenės žvakučių šviesos jūros, kad ankstų Velykų rytą vėl galėčiau cituoti savo mylimą poetą: "Ir kaip gaudžia aleliuja Kauno Katedros varpai..."

Beje, varpo simbolika mane lydi nuo pat tų dienų, kai buvau ministrantu Kauno katedroje. Dar vaikas, pradėjęs skambinti šv.Mišiose mažu varpeliu, suaugęs ir jau dirbdamas vyriausiuoju Kauno rotušės ceremonimeistru, nuo vieno nežinomo žmogaus gavau dovanų varpą. Pakabinau jį virš Kauno rotušės durų, pro kurias išeina jaunavedžiai į šurmuliuojančią sveikintojų aikštę. Taip netikėtai Kauno miesto rotušėje užgimė graži tradicija vedybų faktą įprasminti varpo skambesiu – tarsi paskelbti visiems gerąją naujieną. Jei jau kalbėt visai atvirai, po kiek laiko originalųjį varpą nukabinau – išsigandau, kad toji istorinė vertybė netyčia nedingtų. Jo vietoje geras žinias iš pačios Kauno širdies dabar skelbia kitas.

Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus

Liudas Mikalauskas, operos solistas

Visokių etapų gyvenime esu praėjęs. Mano šeima nebuvo labai religinga, veikiau – tradiciškai eina į bažnyčią per didžiąsias metų šventes. Vaikystę praleidau Tauragėje, kuri nuo senų laikų garsėja kaip liuteroniškas kraštas. Tuo metu protestantai evangelikai stipriai dirbdavo su jaunimu. Pamenu, Dievas tuomet nėmaž nerūpėjo, bet man su bičiuliais būdavo labai smagu važinėti į tas stovyklas. Palapinės, dainos prie laužo, gitaros...

Pamenu, buvo sekmadienis, vyko naktinės atsisveikinimo pamaldos. Bažnyčioje giedojome, šlovinome, bendravome per visą naktį. Keletas iš mūsų ten ir pasilikome nakvoti. Sugulėme ant suolų. Taip gera, ramu, žvakių liepsnos plevena. Nepatikėsite – tąnakt įvyko... stebuklas! Po tos nakties Liudas Mikalauskas atsikėlė visiškai persimainęs ir įtikėjęs. Gal dėl to ir šiandien be galo mėgstu naktines adoracijas. Realiai tai yra laikas, kurį galiu be jokio blaškymosi skirti savo tikėjimui.

Keista klausytis savo draugų, kurie į tikėjimo dalykus žvelgia iš pašaipių ateistinių pozicijų – o kur tas Dievas, kodėl aš jo negaliu pačiupinėti, o kaip jis galėjo sukurti pasaulį ir t.t. Tuomet aš visada prisimenu Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" romane nuskambėjusią mintį, kad kiekvienam bus atseikėta pagal jo tikėjimą. Kaip ateistas Volandas po mirties gauna akliną tamsą, kurią skleidė, taip aš, Liudas, priešingai, noriu turėti vilties, noriu tikėti prisikėlimo šviesa, noriu jausti man ant peties uždėtą Jo ranką, kuri stiprintų. Scenos žmogui tikėjimas ypač svarbus: sunku stovėti priešais minią ir jaustis vienišam.

Jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo.

Normalu, kad vertybinis Velykų laukimas nėra masinis. Juk ir vadinamąja popkultūra naudojasi kur kas didesnė žmonių dalis nei profesionaliąja. Būtų naivu tikėtis, kad ir Velykų prasmingai lauktų didžioji dalis lietuvių. Vieniems užtenka šokolado, kitiems reikia kažko kitko. Mėgstu gavėnią, tą keletą savaičių gražaus laukimo, kai imi save ruošti didžiajam Prisikėlimo Stebuklui. Gali sustoti nuo bėgimo, pagalvoti, koks galėtų būti mano gyvenimo pasninkas… Prisipažinsiu, šiaip mėgstu vakarais, grįžęs po darbo, išlenkti ramiai sau bokalą alaus. Bet po Užgavėnių prasideda mano pasninkas, t.y. aš visiškai nevartoju alkoholio iki pat Velykų.

Dar stengiuosi prieiti velykiniu laikotarpiu nuoširdžios, sukauptos išpažinties. Man kur kas svarbesnis išsivalymo, išsigryninimo laikas prieš Velykas nei pati šventė. Juk koks lengvumas aplanko širdį, kai atlieki gerą išpažintį, o paskui priimi šv.Komuniją. Giliai širdyje net pravirksti nuo tos emocinės iškrovos, kurią tenka patirti.

Per šv.Mišias mes visada palinkime vieni kitiems ramybės. Tik širdyje dažnai pamąstau, kad nei tos ramybės turėsime, nei ką – kaip bėgome, taip ir bėgsime… Tad linkėčiau dažniau stabtelėti ir išmokti daugiau laiko skirti sau, savo šeimai, savo bažnyčiai!

Gavau ramybę, užuovėją ir apsaugą

Austra Skujytė, lengvaatletė

Sakoma, kad Dievas visada beldžiasi į mūsų širdis, tik per savo garsius ir viską užgožiančius kasdienybės rūpesčius mes tiesiog jo negirdime. Taip... Šventa teisybė. Būtent rūpesčiai, nesibaigiantys darbai, rutina, koncentruotas veržimasis savos svajonės link neleidžia mums pakelti akių į Dievą. Gaila, bet dažnai žmogus atsisuka į Jį tik tada, kai reikia pagalbos, kai patį arba artimuosius užklumpa liga ar nelaimė.

Aš, turiu prisipažinti, negirdėjau Dievo, beldžiančio į mano širdį, kol nesutikau žmonių, mylinčių Dievą. Tai nebuvo vienuoliai ar kunigai. Jais tapo tokie patys studentai, kokia tuo metu buvau aš pati. Šių žmonių – krikščionių – kasdienybėje pamačiau mylintį Dievą ir į rūpestingas Jo rankas atidaviau savo gyvenimą. Mainais gavau ramybę, užuovėją, apsaugą. Dar – garsiai kalbantį sąžinės balsą! Manau, ne veltui sakoma, kad Dievas kalba mums per sąžinę...

Žinau, ką tai reiškia. Yra buvę situacijų, kai logika ir savisauga šnibždėjo, jog geriau kai ką nutylėti, nepasakyti tiesos, bet Dievas veikė taip stipriai ir nepaliaujamai. Tada supratau, kad vienintelis teisingas kelias – nusižeminti, prisipažinti, atsiprašyti.

Taip, Velykos – ypatinga šventė. Labai gili, labai prasminga, tačiau aš nesiruošiu jai kažkaip ypatingai. Manau, kad malda, Dievo žodis, pagalba ir dėmesys kitam neturėtų būti įsprausti į tam tikrą laikotarpį tik prieš Velykas ar Kalėdas. Toks elgesys turėtų būti mūsų kasdienybė. Visada.

Tiesiog klausysiuosi bažnyčių varpų skambėjimo

Marius Abramavičius, dailininkas, fotomenininkas, poetas ir Užupio respublikos ambasadorius Santus Spiritus

Belaukiant Velykų visa Vilniaus miesto erdvė skamba. Ji tarsi atsiveria. Tą atsivėrimą tikintis žmogus įvardys vienaip, netikintis – kitaip. Sunku žodžiais nupasakoti tą jausmą. Tai tas pats, kaip pažiūrėti į paveikslą ir pasakyti apie jį kelis sakinius. Iš tiesų jis talpina savyje kur kas daugiau prasmių, sluoksnių.

Toks tas mano Velykų laukimas. Aš tikiuosi stebuklo. Taip. Tik jei žmogus nesustos bėgdamas, neatras vidinio savęs valdytojo, kuris vienintelis gali įjungti Velykų laukimo mygtuką, tai... nieko ir nebus – jokių subtilių pasaulio skambesių, vibracijų girdėjimo. Tik tokiame fone, manau, galima sulaukti Velykų stebuklo!

Kadangi esu keliautojas, ne sykį teko šią šventę sutikti ir kitame krašte. Pavyzdžiui, Maltoje turėjau labai subtilių patyrimų. Mat Malta – stipriai religingas katalikų kraštas. Ten daugybė bažnyčių ir daugybė procesijų. Teko vieną tokią matyti. Žmonės be galo lėtai nešė Mergelės Marijos skulptūrą ant specialaus postamento, paskui sustojo, perdavė savo nešulį kitiems, iš pažiūros labai sportiško sudėjimo vyrams, kurie pasileido su ta skulptūra bėgti į kalną. Toks keistas ir netikėtas iššūkis! Tarsi analogija su Kristaus kryžiaus keliu į Golgotos kalną.

O lankantis Ispanijoje, Granados mieste, taip pat teko dalyvauti panašiose eitynėse – žmonės lėtai keliavo siauromis senamiesčio gatvelėmis ir meldėsi, giedojo. Aš su vietiniu draugu sekiau iš paskos. Kadangi toji procesija judėjo vėžlio žingsniu, tai mes spėdavome dar ir į kavinukę užlėkti, kavytės išgerti… Drabužiai, fakelai, baltos smailais galais kepurės, apsiaustai – buvo stebuklingai gražu!

Per šias Velykas tikrai neplanuoju niekur pabėgti, nes Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje, atidarau savo tapybos parodą "Archangelai ir kiti atsivėrimai". Eksponuosiu savo naujausius darbus, kuriuos paišiau Kijeve. Beje, tie angelai atėjo į mano suvokimą, mano drobes po labai keisto negalavimo, per kurį vos neatsidūriau ligoninėje. Ir tik pasveikęs gavau įkvėpimą, kurio veikiamas nupaišiau arkangelą Gabrielių ir arkangelą Mykolą. Tokiais bizantiškais veidais, visiškai kitokiais nei piešdavau angelus anksčiau.

Kaip pasitiksiu šį Velykų sekmadienį? Na... priklausys nuo nuotaikos. Gal tiesiog eisiu per Vilnių ir klausysiuos bažnyčių varpų skambėjimo, angelų balsų, o gal važiuosiu į gamtą ir kažką paišysiu. Antrą Velykų dieną visus sostinės svečius kviečiu į Užupio respubliką. Turime labai gražią tradiciją – Baltų staltiesių dieną. Tai reiškia šventę, kurią gali atsinešti kartu su savimi. Atsikeli, pasiimi tai, ką po gausių sekmadienio pusryčių sudėjai į šaldytuvą, ir ateini į "Užupio kavinę". Jos stalai iš tolo šviečia apdengti baltomis staltiesėmis. Tada daliniesi maistu, mintimis, šventine nuotaika. Skamba muzika. Vaikai ridena margučius, suaugusieji maloniai bendrauja. Žmonės tai priima kaip pačią nuostabiausią šventę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kokie puikūs žmonės kalba

kokie puikūs žmonės kalba portretas
laimingi, suradę Dievą, o tai reiškia - gyvenimo prasmę. Džiaugiamės už jus, dėkojame Dievui, kad Jis pakvietė jus sekti Jį, o jūs paklusote. Telaimina Dievas jūsų šeimas.

Anonimas

Anonimas portretas
Nepradek apie baznycia.Maciau kokie susirauke islenda.Ir is viso dievas yra savo vietoj.Mokykloj mokinat nesamones spausdinat apie kara ir norit kad zmogus tiketu.Jis gyvena ir mato kas aplinkui vyksta.Jei zmones mokytusi kitaip ir mastymas pasikeistu.Pries velykas suklusta o po velyku vel tas pats.Kainu kilimas su zmonems nesiskaitymas ir rusai puola.Po to kalba apie tikejima.Iki tikejimo toli.Nes patys nesuprantat.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių