Pasaulio pabaigos teorijų būta daug: nuo tvano iki ateivių invazijos ir visiško Žemės sunaikinimo. Atrodo, kad planeta Nibiru tapo vienu pagrindinių objektų 2012 m. gruodžio 21 d. apokalipsėje.

"Melancholiją" sukūręs režisierius Larsas von Trieras ir kiti majų kalendoriaus įkvėpti kūrėjai per pastaruosius kelerius metus tiesiog užvertė žmones informacija apie pasaulio pabaigą. Moksliškai nepagrįsta hipotezė apie planetą Nibiru jau kelerius metus taip pat kelia visuotinę isteriją. Kodėl būtent ji – atsakyti negali niekas. Žinoma, prisideda kelios sutapusios fantastų skelbtos datos, internetas, kuriame apstu suklastotų videosiužetų su teleskopuose "užfiksuota" Nibiru, tie patys filmai, kuriuose Žemę sunaikina būtent kita planeta ar asteroidas.

Vis dėlto giliai Nibiru pasaka įtikėjusių žmonių nenuramina niekas: nei mokslininkų, nei įvairių institucijų, pavyzdžiui, NASA, pareiškimai, kad Nibiru nėra ir greičiausiai niekada nebuvo.

Kokia mokslo populiarinimu užsiimančio astrofizikos mokslų daktaro iš Leicesterio universiteto Kastyčio Zubovo nuomonė apie Nibiru hipotezę?

– Ar įmanoma, kad astronomai nepastebėtų Žemės link artėjančio milžiniško dangaus kūno?

– Praktiškai neįmanoma. Aišku, tai priklauso nuo objekto dydžio. Šiuo metu aplink Žemę skrieja infraraudonųjų spindulių teleskopai, kurie stebi dangų ir ieško dar nežinomų asteroidų ir kitų mažų akmenukų. Taip per pastarąjį dešimtmetį atrasti keli šimtai didesnių nei 100 m skersmens asteroidų, kurių orbitos kerta Žemės orbitą, – jie kartais nuo Saulės yra nutolę toliau nei Žemė, o kartais būna arčiau. Manoma, kad jų gali būti apie penkis tūkstančius. Daugumos šių asteroidų skersmuo nedaug viršija 100 metrų, todėl nukritę į Žemę jie sukeltų katastrofą toje šalyje, į kurią pataikytų. Visai Žemei ir žmonijai pavojus ima grėsti, jei asteroido skersmuo viršija kilometrą. Tokie asteroidai ir ypač planetos, jei netyčia skristų artyn Žemės, būtų pastebėti likus daugeliui metų iki susidūrimo.

Štai, kad ir neseniai aptikta kometa, kuri kitų metų pabaigoje gali nušvisti ryškiau už Mėnulį: dabar ji yra beveik septynis kartus toliau nuo mūsų nei Žemė nuo Saulės. Prie Žemės arčiausiai priartės po metų, o apie ją jau žinome.

– Nibiru hipotezes labiausiai kaitina tai, kad mokslininkai neva žino apie tą planetą, bet specialiai nepraneša žmonėms, nes bijo panikos ar dėl kitų priežasčių.

– Kiek man žinoma, slapta informacija yra tik tokia, kurią įslaptina valstybių valdžios ar kariuomenės, nes jos viešumas gali kenkti nacionaliniam saugumui. Nors neabejoju, kad žinia apie Nibiru ar kitokio pražūtingo objekto artėjimą prie Žemės sukeltų masinę paniką, visgi netikiu, kad tokia informacija galėtų ilgai išlikti slapta. Ir dėl to, kad mokslininkai linkę bendradarbiauti bei viešinti savo atradimus, ir dėl to, kad dabar Nibiru turėtų būti matoma net plika akimi, ką jau kalbėti apie tūkstančius astronomų mėgėjų, žiūrinčių į dangų pro teleskopų akutes savo kiemuose. Visų jų nutildyti nepavyks – tai įmanoma tik kvailokuose Holivudo filmuose.

– Kokiu atstumu dabar nuo Žemės turėtų būti Nibiru, kad gruodžio mėnesį ji tikrai atsitrenktų į Žemę? Ir koks būtų jos matomumas dangaus skliaute?

– Žemė savo orbita aplink Saulę juda 30 km/sek. greičiu. Panašiu greičiu juda ir kitos planetos, taigi ir Nibiru, nors ir judėtų visiškai kitokia orbita, negalėtų judėti daug greičiau. Per du mėnesius ji nuskrietų maždaug 150 mln. kilometrų, o tai yra lygu atstumui tarp Saulės ir Žemės ir mažiau nei vidutinis atstumas tarp Žemės ir Marso. Taigi, jei Nibiru būtų bent Mėnulio dydžio, mes ją matytume puikiai, kaip gana ryškią žvaigždę, plika akimi.

– Visgi hipotetiškai, jei koks dangaus kūnas grasintų Žemei, ar įmanoma būtų jį, pavyzdžiui, numušti, paveikti orbitą?

– Taip, kaip Briusas Willisas kino juostoje "Armagedonas", padaryti negalėtume – branduolinių užtaisų galios nepakaktų netgi dideliam asteroidui sunaikinti, ką jau kalbėti apie kitą planetą. Jei tokį pavojingą asteroidą aptiktume dar jam esant labai toli, tuomet reikalingi pokyčiai, siekiant išvengti susidūrimo su Žeme, būtų menki, todėl tai padaryti būtų įmanoma.

– Internete klaidžioja pranešimų apie planetą X. Vieni teigia, kad tai – asteroidas, kiti – planeta ir ne bet kokia, o būtent Nibiru. Gal galite trumpai apie ją papasakoti?

– Žinau tiek, kad planetą X ir Nibiru (kiek teko girdėti, tai visada yra iš esmės vienas ir tas pats dalykas) sugalvojo amerikietis mistikas/pseudomokslininkas Zecharia Sitchinas (beje, iš jo kūrybos atėję ir reptilijos-valdovai Annunaki, apie kuriuos irgi kas nors kartais parašinėja). Dar Planetos X egzistavimas pagrindžiamas, atrodo, šumerų laikų bareljefais, kuriuose minima deivė Nibiru, o kažkuriuose iš tų bareljefų vaizduojama lyg ir Saulės sistema su viena papildoma planeta.

Planeta žymima X, nes yra neva dešimtoji – po visų devynių planetų, Saulės ir Mėnulio. Šitai taip pat sugalvojo Z.Sitchinas ir jo pasekėjai, kai dar Plutonas buvo laikomas planeta ir jokių kitų planetų nebuvo rasta. Tai visiškai neatitinka mokslinio supratimo, mat planetos apibrėžimas tada nebuvo labai griežtas – 2005-aisiais jį perrašius Plutonas tapo nykštukine planeta su dar keturiais Saulės sistemos objektais. Taigi Saulės sistemoje yra arba aštuonios, arba 13 planetų, bet jokios Nibiru, skrajojančios taip, kad galėtų pataikyti į Žemę ar greta jos praskristi, nėra.

– Žmonės kažkodėl tiki ta pasaka. Kaip manote, kodėl būtent Nibiru sulaukė tokio populiarumo?

– Tikrai nežinau, kodėl būtent Nibiru. Bet tai tiesiog dabartinė einamoji pasaulio pabaigos pseudomokslinė pasaka. Prieš keletą metų buvo daug kalbama, kaip LHC (Europos branduolinių tyrimų organizacijos laboratorijoje esantis energijos dalelių greitintuvas – red. past.) sunaikins Žemę, dar anksčiau, lyg ir 2003-Iaisiais, irgi buvo kalbama apie Nibiru, bet jai neatskridus data buvo nukelta. Turbūt niekada nebus taip, kad pasaulyje neklaidžiotų panašios istorijos.

Dar prisideda ir tai, kad kažkas kažkur neva atkapstė duomenis, jog kažkoks majų kalendorius baigiasi būtent 2012-aisiais. Tikintieji ir besidomintieji astrologija dar buvo girdėję, kad maždaug dabar mes pereiname į Vandenio erą. Keletas tokių sutapimų, laiku ir vietoje pritemptų prie tos pačios datos, lėmė, kad istorija išplito ir tapo bent jau girdėta daugeliui.

– Kaip jūs, astronomai, reaguojate į Nibiru hipotezę? Ar apskritai diskutuojate? Ar sulaukiate žmonių klausimų apie tai?

– Tarpusavyje astronomai nebent kartais apie tai pajuokauja, bet tai jau senokai nusibodo. Žmonės, aišku, klausinėja. Molėtų astronomijos observatorijos paskaitininkas Saulius Lovčikas man yra sakęs, kad kone kiekvieną kartą, vesdamas ekskursiją, sulaukia klausimo apie Nibiru. Tai šiek tiek nervina, bet aš asmeniškai esu linkęs paaiškinti klausiančiajam, kodėl tai kvaila, o ne pajuokti žmogų.

– Kaip rekomenduotumėte atsirinkti patikimą informaciją apie panašias hipotezes?

– Įvairių institucijų tinklalapiai skelbia pranešimus žiniasklaidai. Tai, kas ten parašyta, yra patikima, tik visada reikia atkreipti dėmesį, ar minima, kiek tvirtai patys mokslininkai įsitikinę rezultatų teisingumu. Daugelio naujienų ten gali ir nebūti.

"New Scientist", Space.com, technologijos.lt (lietuvių kalba), "Universe Today", "Scientific American" – geri šaltiniai, kur renkama informacija iš įvairių institucijų, rašomi pažintiniai straipsniai.