Tanzanijoje vis dar apipjaustomos dvylikametės mergaitės, o už nuotakas klajojantys piemenys masajai atsiskaito karvėmis

Masajų šuo, rodęs ir žvalgęs lietuviams keliautojams kelią, nepastebėjo nedidelės gyvatės. Ji prašliaužė prieš Tanzanijoje viešėjusio keliautojo ir fotografo Edmundo Kolevaičio akis. Jei keliautojo žmona būtų sulėtinusi žingsnį trim sekundėm, ji būtų neišvengusi susidūrimo su gyvate.

Paaiškėjo, kad tai buvo žalioji mamba – viena nuodingiausių planetos gyvačių, galinti kirsti be jokios priežasties.

Po Tanzaniją keliavusiems lietuviams adrenalino antplūdį teko patirti ne vieną kartą.

Kelionės vedlys – olandas

Kelionę dvylikai lietuvių organizavo Tanzanijoje gyvenantis olandas Naut van Hautas. Sulaukęs 55 metų savo šalyje jis atsistatydino iš didelės šeimos kompanijos vadovo pareigų. Tokios, pasirodo, olandų šeimos kompanijos tradicijos. Viską pardavęs vyras su žmona išvažiavo gyventi į Tanzaniją.

Keturis kartus maliarija persirgęs N. van Hautas Afrikoje įkūrė prieglaudą, kurioje mokosi ir dirba apie 60 dvylikos-aštuoniolikos metų amžiaus sunkiai auklėjamų paauglių.

Vartojančius narkotikus, vagiliaujančius ir valkataujančius vaikinukus į prieglaudą atveža policininkai. „Vaikai mokosi žemės ūkio, metalo apdirbimo darbų, prižiūri karves, veršiukus. Jei nieko nesakę palieka šią prieglaudą – kelio atgal jiems nėra. Tačiau paprašę išeiti jie po savaitės ar mėnesio gali grįžti atgal“, – pasakojo lietuvis keliautojas E.Kolevaitis.

Nepamatysi masajaus be lazdos

Apsilankęs Tanzanijoje E.Kolevaitis ir jo kelionės draugai apstulbo nuo laukinės gamtos įvairovės. Didžiulį įspūdį lietuvių grupei paliko ir pasienyje apsistoję masajai. Klajokliai galvijų augintojai, gyvenantys Tanzanijoje ir Kenijoje, nesuka galvos dėl globalizacijos pliusų ir minusų – jie gyvena pagal savo senąsias tradicijas ir papročius. Masajai laiko save aukščiausia ir kilmingiausia Afrikos tauta.

Masajai nesiverčia žemdirbyste, neužsiima amatais. Tikėdami, kad dievai kaip tik jiems sutvėrė galvijus, masajai gano didžiules savo bandas ir kartais kariauja. Jie gerbia gentis, išdrįstančias prilygti ir deramai pasipriešinti kovose.

„Jie aukšti ir įspūdingi: apsisiautę trimis gabalais audinio, pasipuošę spalvingais karoliais, ausų speneliuose prasidūrę milžiniškas skyles. Vaikščioja su lazdomis. Jos masajams – ir gyvulių ganymo įnagis, ir ginklas“, – pasakojo E.Kolevaitis.

Laikinas savo apsistojimo vietas klajokliai vadina manyattais. Tokį kaimelį, gyvuojantį apie trejus metus, sudaro 5-7 trobelės, suręstos iš šakų ir aplipdytos moliu ir mėšlu. Kai ganyklos tampa nebenaudojamos, masajai su savo bandomis traukia kitur.

Lietuviai buvo priblokšti sužinoję, kad net dabar, XXI amžiuje, sulaukę dvylikos metų apipjaustomi ne tik masajų berniukai, bet ir mergaitės.

Mylimosioms gėlių nedovanoja

Iššokti kuo aukščiau ištiestomis kojomis. Lietuviai keliautojai stebėjo, tačiau šio neįprasto nacionalinio masajų šokio neišbandė.

„Kai kurie masajai iššoka labai aukštai. Įdomu, ar jie galėtų įdėti kamuolį į krepšį“, – juokdamasis svarstė E. Kolevaitis.

Dailūs, puikiai sudėti masajai, palyginti su daugelio Afrikos šalių gyventojais, – ilgaamžiai: vidutiniškai jie gyvena 61 metus.

„Didžiausia masajų vertybė – vaikai ir gyvuliai“, – pasakojo E.Kolevaitis.

Kai lietuvis masajų paklausė, ar jie savo merginoms dovanoja gėlių, jo niekas nesuprato. „Jei masajas nori moters – tai nusiperka. Tereikia su jos tėvais suderėti karvių kiekį, – paaiškino su masajų papročiais supažindintas E.Kolevaitis. – Ištekėjusios moterys gimdo ir prižiūri vaikus, stato molines lūšnas.“

Masajų namų išplanavimas nesudėtingas. Viduje – pertvara: vienoje jos pusėje miega vaikai, kitoje – suaugusiųjų gultas ir vieta valgiui gaminti.

Tarp laukinių dramblių

„Ar galima aplankyti šį kaimą? – pamatęs keliolika lūšnų Goron Goron vietovėje pasiteiravo vietinio gido E.Kolevaitis. Šis papurtė galvą: Tai – ne kaimas. Čia su 40 savo žmonų ir penkiais tūkstančiais karvių gyvena vietos šamanas.“

Tanzaniečiai ir net kai kurie masajai įpratę gauti pinigų. Gavę dolerių jie mielai pozuoja, nors viena senučiukė buvo nepatenkinta ir grūmojo lazda. Gidas E.Kolevaitį nuramino: „Nekreipk dėmesio. Tai viena iš mano tėvo žmonų.“

Zanzibaro saloje nuo bungalų, kuriuose gyveno lietuviai, iki vietinių gyventojų kaimo visuomet lydėdavo šuo Simba: keturkojis aplenkdavo žmogų ir rodydavo kelią.

„Adrenalino antplūdį pajutome, – šyptelėjo Edmundas, kai Simba nepastebėjo prieš jo akis prašliaužusios nuodingosios mambos. – Vietiniai net išbalo pasakodami, kas mums galėjo atsitikti.“

Emocijų sukėlė ir rytas, kai prabudę lietuviai prie pat savo bungalų pamatė laukinius dramblius. Kartą naktį ramybę drumstė agresyvus Afrikos šernas. Turistams buvo griežtai uždrausta naktį kelti koją iš bungalų. Keliautojus saugojo du „kalašnikovais“ ginkluoti sargybiniai, kuriems kartą prireikė šaudyti į orą, nes keli drambliai ėmė grėsmingai artintis turistų namelių link.

Nusipelnė pagarbos ir plojimų

Zanzibare praeityje šurmuliavo vienas pagrindinių ir didžiausių vergų turgų. Paskutinis vergas buvo parduotas praėjusio šimtmečio pradžioje. Surakintus grandinėmis vergus sumesdavo į duobes.

„Žiauru ir baisu“, – šiurpo lietuviai, pamatę 60 kvadratinių metrų ploto, 130 cm aukščio patalpas, kuriose baltieji sugrūsdavo po 80 juodaodžių vergų.

Šiurpino ir Tanzanijos keliai, kuriems toli net iki prasčiausių, atokiausių mūsų kaimelių kelių. Ypač sunku pliaupiant lietui. Kartą autobusas su keliautojais iš Lietuvos įstrigo duobėje.

„Varomi ratai – galiniai. Bet tanzaniečiai pagalius kišo po priekiniais ir autobusas vis labiau grimzdo į smėlį, – prisiminė E.Kolevaitis. – Paaiškinome, kad reikia atkasti ir šakas kišti po galiniu ratu.“

Pastangos iškart pasiteisino, o lietuviai sulaukė į pagalbą subėgusio kaimo gyventojų plojimų ir pagarbos.