Lietuvius verslininkus nustebino šimtmečiais saugomos nerašytos Prancūzijos vyndarių taisyklės

Būti Prancūzijoje ir neaplankyti bene labiausiai pasaulyje baltaisiais vynais garsėjančio Burgundijos regiono, matyt, būtų didžiausia nuodėmė. Kelionė vyno keliu, nepamirštamos prancūzų vynų degustacijos, vynuogynų lankymas ir naujos kultūros pažinimas – tai, kas dar ilgai išlieka grįžus namo.

Aukcione vietų nebebuvo

Koncerno „Nesė Group“ valdybos pirmininkas, verslininkas Kazys Paulikas su antrąja puse „Nesė Group“ valdybos nare Inga Česnakiene į trijų parų trukmės kelionę po Paryžių ir Burgundijos regioną išsirengė labai spontaniškai.

Ankstesnių kelionių metu Monako ir Nicos regionus pažinusi pora šįkart į Prancūziją patraukė paraginti gerų bičiulių iš Rygos. Kelionės tikslu tapo vynų šventė Burgundijos regione ir pažintis su vietiniais vyndariais.

 „Turėjome unikalią galimybę pamatyti vynų kompaniją iš vidaus. Vyndariai ne taip lengvai įsileidžia visus norinčiuosius. Tie, kurie su vynais dirba rimtai, stengiasi išvengti cirko su turistais“, – neslėpė K.Paulikas.

Viešnagę Paryžiuje verslininkai pradėjo nuo žuvies restorano, tačiau jau kitą dieną greituoju traukiniu artėjo Burgundijos regiono link. „Viskas, kas pateko į mūsų akiratį, siejosi su vynais. Ir tą vakarą vietinėje aikštėje vykusi vynų šventė, kurios metu buvo pristatomas ankstesnių metų vyno derlius.“

Lietuviai vynų aukcione nedalyvavo. Anot jų, visos vietos buvo rezervuotos iš anksto. Dalyvauti tokiame renginyje – didžiulė garbė, nekalbant jau apie galimybę įsigyti vyno, o surinktas lėšas paaukoti kilniems tikslams.

Pajuto vyno dvasią

Vietiniame Burgundijos miestelio restorane įprasta staliukus užsisakyti ne kelioms valandoms, kaip Lietuvoje, o vienai svečių kompanijai visam vakarui. „Atėję septintą valandą, restoraną palikome tik vienuoliktą. Visą laiką degustavome skirtingų metų derliaus vynus. Iš pradžių tik smalsiai stebėję, kaip prancūzai vos ne įmerkia dideles savo nosis į vyną, jį uosto, bando, vėliau patys tuo užsikrėtėme. Tai – labai smagi atrakcija: suki, uostai, ragauji, taninus bandai, o paskui pradedi jausti to regiono dvasią“, – pasakojo K.Paulikas.

Kiekviename Burgundijos regione vis kitokia žemė – tai granitas, tai molis, tai kalkės. „Dirvožemio sluoksniai tose vietovėse ypatingi: tam tikri plotai išsidėstę taip, kad vynuogės įgauna ypatingą skonį ir kvapą. Burgundijos regione pagaminami vynai sudaro du procentus viso pasaulio vynų. Vienas jų procentas pasilieka Prancūzijoje, o kitas iškeliauja į kitas šalis“, – aiškino verslininkas.

Apsilankę vynuogyne lietuviai pamatė pakankamai buitišką vaizdą. „Labai daug kas čia priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus“, – sakė K.Paulikas. Atrenkant vynuoges pasitaiko ir nelabai kokybiškų, todėl labai svarbus vyndarių kruopštumas. Siekiant geros vyno kokybės būtinos specialios ąžuolinės statinės. Jos gaminamos specialiame regione iš tam tinkamos medienos. Anot K.Pauliko, geras vynas brandinamas nuo trejų iki devynerių metų. „Didelė rizika tuo laikotarpiu sugadinti kolekcinius vynus. Pakanka palaikyti vyną šaldytuve ilgiau nei pusę metų ir visos jo savybės žūsta“, – sužinojo lietuvis.

Atidarys vyno parduotuvę

Viešnagės metu Paryžiuje Kazys ir Inga galutinai apsisprendė atidaryti gerų vynų parduotuvę Klaipėdoje. „Su vienu mus lydėjusių prancūzų vyndarių sutarėme, kad jis padės surasti reikiamų vynų iš visos Prancūzijos. Kovo mėnesį lauksime jo Lietuvoje“, – neslėpė verslininkai. „Kompanijos, užsiimančios vyno tiekimu, niekada tiek nesigilins į vynus, o mums labai svarbu, kad klientai gautų kokybišką produktą. Tik patys pažinę gerus vynus, galėsime rekomenduoti tai, kas geriausia, kitiems“, – teigė verslininkai.

Didžiulį įspūdį pašnekovams paliko ir Prancūzijos kontrolės komisija. „Ji stebi, kad vyndariai iš tam tikros teritorijos negamintų daugiau vynų, nei leistina. Tokiu būdu bandoma saugoti vynų kokybę ir gerą gamintojų vardą“, – kelionės įspūdžiais dalijosi pašnekovai.

Išvykoje lietuviai aplankė ir vieno prabangiausių to regiono vyndario vynuogyną. „Tas žmogus mažai su kuo šnekasi ir retai kur dalyvauja, tačiau eilė prie jo vynų didžiulė. Jis jau iš anksto žino, kam parduos savo derlių. Jo vynai labai vertinami, todėl už juos mokami didžiuliai pinigai. Vienas butelis kainuoja dešimt tūkstančių eurų“, – pasakojo K.Paulikas.

Lietuvius labai nustebino ir prancūzų požiūris į darbą. „Mums pasakojo apie virėją, iš kurio kontrolės komisija atėmė vieną žvaigždutę ir jis iš nevilties nusišovė. Tam žmogui darbas buvo tiek svarbus, kad net gyvybę sau atėmė. Nedidelius pinigus jie ten gauna. Bet kiekvienas prancūzų virėjas yra menininkas, todėl jam bet kuris patiekalas labai svarbus“, – girdėtą istoriją prisiminė I.Česnakienė.