– Ne visi žino, kad į maisto industriją atėjote visai iš kitos srities – studijavote tarptautinę ekonomiką, dirbote TV operatoriumi, prodiuseriu. Taigi su projektu „Ūkio šefas“ grįžtate į jau pažįstamus vandenis – filmavimą, prodiusavimą?
– Dėl filmavimo, prodiusavimo – sutinku. Šias veiklas, kaip ir gaminti maistą, labai mėgstu, bet užtai gyvenimo kaime vandenys man nepažįstami. Vienintelė sąsaja – kad mano mama prieš penkiolika metų iš Vilniaus išsikraustė gyventi į vienkiemį.
Kaip kilo idėja rengti TV laidą? Tiesiog labai netikėtai viskas susidėliojo – atsirado tinkama sodyba, ėmiau kalbėtis su draugais ir supratau, kad daugeliui būtų smalsu pažiūrėti, kaip grynam miestiečiui sekasi įvaldyti ūkį ir jo darbus.
Gal kam nors atrodo, kad mūsų ūkininkai tik nosis krapšto ir išmokų iš valstybės prašo, bet tai netiesa. Sumanėme su Vitalijumi parodyti, kiek daug čia darbų, o ypač dviem miestiečiams, niekada prieš tai negyvenusiems kaime. Nusprendėme viską, kas tik įmanoma, daryti patys, nes kam įdomu žiūrėti, kaip dirba profesionalai? Visi žino, kad jie moka, bet štai, ar tuos pačius darbus pavyks padaryti mums? Tikimės, kad žiūrovams patiks tuos mūsų iššūkius stebėti. Galų gale, daug žmonių vis dažniau ryžtasi įsigyti kokią apleistą sodybą už miesto, bando patys joje tvarkytis.
Jaučiu poreikį visuomet ieškoti ko nors naujo. Manau, to reikia ir kitiems, nes dažnai ką nors meistraudami mes patys savimi nepasitikime. Pamatę, kad ir mūsų su Vitalijumi abi rankos yra kairės, galbūt žiūrovai irgi pasisems motyvacijos ir įkvėpimo. Pamatys, kad gali būti blogesnių nei jie (juokiasi).
– Išduosite, kurioje Lietuvos vietoje yra jūsų eksperimentinė sodyba?
– Esame sutarę, kad žiūrovams tikslios vietos nesakysime. Ne čia esmė. Jiems užteks žinoti, kad du miestiečiai atsikrausto į kaimą su visais jo kvapais, skoniais, chaosu ir savo neišmanymu. Skirtumas tik toks, kad aš į visa tai žiūriu labai optimistiškai, o mano bičiulis, pasak jo, realistiškai. Jau spėjome šiek tiek apsitvarkyti namus, susilažinti dėl sodo, kuris – jaunas ar senas – atrodys geriau, duos didesnį derlių. Artimiausiu metu spręsime, ką daryti su visus medžius nugraužiančiais, užtvanką statančiais bebrais.
– Kodėl į savo porininkus pasirinkote ne žmoną, kurios išmanymas ir moteriška intuicija tikrai praverstų ūkyje, bet draugą?
– Žinote posakį „vyrai prie garažo“? Tai yra mūsų, dviejų draugų, laikas kartu, kai galime ir padirbėti, ir bendromis temomis pasikalbėti, ir pasijuokti iš savo neišmanymo. Visiškai nevalingai „Ūkio šefas“ tapo vyrų laida, nors, tikrai žinau, ją mielai žiūri ir moterys. Žodžiu, išėjo toks vyrų ratelis (juokiasi).
– Ar didžioji dalis laidų jau nufilmuota?
– Tikrai ne. Viskas pas mus vyksta tiesiog čia ir dabar, nes viskas labai susiję su vieta, laiku ir oro sąlygomis. Ilgai buvo šalnos, tad negalėjome nieko sodinti ir tik visai neseniai sulaukėme palankaus meto. Kitomis dienomis imtis numatytų veiksmų trukdė lietus.
Norime patys užsiauginti daržovių, įkurti vynuogių plantaciją, paruošti specialias lysves arbūzams, bet esame absoliučiai priklausomi nuo gamtos. Dažnai būna, kad vos tik susiruošiame ką nors daryti, viršų ima kiti neatidėliotini darbai. Tai žolę reikia nupjauti, tai lauką suarti. Iš pradžių galvojome, kad užteks lauką palyginti, nuimti tik kraštinį sluoksnį, o paaiškėjo, kad jį visą reikia sufrezuoti ir tik paskui lyginti dirvą, bandyti sėti. Kai supratome, kad darbo bus daugiau, nei tikėjomės, į pagalbą pasikvietėme galingą traktorių žemei paruošti. Tikimės, kad ir žiūrovas supras, kad ne taip lengva ką nors užsiauginti.
Kadangi esu dar ir maisto šefas, ateityje svajoju pačių užsiaugintą derlių kur nors pardavinėti – tiekti kavinėms, restoranams. Svajonių turėjau ir daugiau iki tol, kol nepradėjau šeimininkauti sodyboje. Dabar labai atsargiai svajoju.
Tai yra mūsų, dviejų draugų, laikas kartu, kai galime ir padirbėti, ir bendromis temomis pasikalbėti, ir pasijuokti iš savo neišmanymo.
– Teigiate, kad Vitalijus yra jūsų geriausias draugas, bet su juo ginčijatės net dėl kiaušinių plakimo tvarkos. Ar iš tiesų jūsų ginčai tikri, o gal tai tik reklaminiai triukai?
– Visko čia yra: ir vaidybos, ir realaus gyvenimo, bet gal daugiau realaus. Daugelis situacijų išties yra labai natūralios. Gyvenime aš irgi esu daugiau optimistas. Man atrodo, kad daug dalykų užbaigiame tiesiog savo galvose, realiai jų net nepradėję. Sakydami „oi, man neišeis“, tiesiog iš anksto pasirašome nuosprendį.
Viskuo abejodamas Vitalijus mano, kad yra realistas, bet man atrodo kitaip. Sakau jam: „Darom ir pavyks!“. Taip ir būna, tik gal reikia įdėti daugiau laiko, darbo, pastangų.
Ginčytis pradeda, jei pastebėjote, dažniausiai Vitalijus. Aš kur kas labiau mėgstu pokalbius ir argumentus. Jei vienintelis jo argumentas „man atrodo kitaip“, tai aš jo nepriimu, bet jei argumentas pagrįstas patirtimi, išmintimi ar kitais svariais įrodymais, visada esu „už“. Man nesunku ir negėda pakeisti savo nuomonę.
– Prieš jus net keletą sezonų iš eilės TV3 rodė kitą panašią laidą, kurios herojus – keliautojas ir žurnalistas Vytaras Radzevičius. Jis taip pat bandė savo pastangomis kurti ūkį. Sakykite, ar teko kada žiūrėti „Vytaro fermą“?
– Tikrai teko ir man labai patinka Vytaras, kaip ir visos jo veiklos. Tačiau mūsų laida šiek tiek kitokia. Tikslas ir galutinis rezultatas galbūt panašūs, bet kelias, t. y. kaip mes ruošiamės pasiekti tą rezultatą, manau, kitoks. Mes viską norime daryti savomis rankomis. Tam, kad ne tik patys išmoktume, bet ir žmonėms parodytume įvairius ūkiškų problemų sprendimų būdus. Nebijome ir nesėkmių.
– Smagu girdėti, kad nenorite pasirodyti gudresni, nei esate iš tiesų. Prieš keletą metų socialiniuose tinkluose nuoširdžiai dalijotės mintimis apie vaikų auginimą. Gal šia tema irgi ruošiatės kurti naują laidą?
– Kol kas dar ne (šypsosi). Prieš keletą metų rašiau tokį „Tėvo dienoraštį“, nes rugsėjo pradžioje, kai ateidavo laikas vaikams sugrįžti į mokyklą, jie tarsi pasiusdavo, o atlaikyti jų nenorą ten eiti tekdavo mums, tėvams.
Išliejau savo mintis viešai ir net nemaniau, kad jos susilauks tokio plataus atgarsio. Žmonės gatvėje prieidavo prie manęs, spausdavo ranką ir nuoširdžiai dėkodavo. Jie sakė: „Galvojom, kad tik mes turime tokių problemų…“ Dažnai norime slėpti tiesą, kad vaikai tėvų neklauso, pykstasi tarpusavyje, kad ko nors nedaro.
Kai pradėjau apie šituos dalykus kalbėti viešai, pasidarė lengviau tiek man, tiek ir daugeliui. Rašiau dienoraštį tol, kol mokslai įsibėgėdavo ir vaikai adaptuodavosi.
Rugsėjį mano dukrai sueis vienuolika, o sūnui jau šį mėnesį – devyneri. Šiuolaikinei kartai, kuri linkusi ginčytis ir nedaryti to, ką sako tėvai, reikia argumentų. Beje, jų reikia ir man, kai diskutuoju su Vitalijumi ūkio klausimais. Tai man patinka, nes pokalbiai su argumentais yra visiškai mano bendravimo stilius. Tuomet įmanoma rasti kompromisų. Tiek su Vitalijumi, tiek ir su vaikais.
– Gal realybės šou „Ūkio šefas“ scenarijuje yra numatyta vaidmenų ir jūsų vaikams? Rasite jiems kokių vasaros darbelių?
– Manau, kad tikrai bus, nes ir patys vaikai labai nori filmuotis. Ne sykį yra tai darę kartu su manimi.
– Spėju, kokiose nors kulinarinėse laidose?
– Atspėjote, nes jie abu mėgsta gaminti maistą. Dukra nuo aštuonerių kepa gardžiausius pyragus ir gali apie tai kalbėti pieš kameras. Gal kai mato tėtį šalia, tai ir patiems nebaisu?
Pasakysiu štai ką – vaikams su tėvais visaip praleistas laikas yra įdomus. Todėl tiek, kiek pavyksta, stengiuosi sustoti ir pagaminti ką nors gardaus namie su vaikais. Skanus maistas pakelia nuotaiką, o laikas su šeima padeda įsisąmoninti, kas gyvenime svarbiausia. Ko gero, tokį receptą siūlyčiau ir žiūrovams: kai trūksta geros nuotaikos – pabūti su savo artimaisiais arba pasigaminti drauge kokį skanų patiekalą.
– Esate „Chef the Viking“ galva, maisto srities profesionalas. Prieš keletą metų „Chef the Viking“ buvo viena iš NATO viršūnių susitikimo dalyvius maitinusių įmonių. Jei būčiau jūsų žmona, turbūt išvis bijočiau eiti virtuvėn…
– Kodėl? Namų virtuvėje esu labai paprastas žmogus ir mėgstu valgyti labai paprastą maistą. Įvardysiu jums du savo pačius mėgstamiausius patiekalus, norite?
– Prašyčiau.
– Dar nuo antros klasės aš be galo mėgstu mažus smulkius makaroniukus su daug sviesto, lydyto sūrio ir pagardintus jautienos konservais. Šį maistą galiu valgyti bet kada.
Antras mano mėgstamiausias patiekalas – keptos bulvės su kefyru. Dažnai skanus maistas man asocijuojasi su gerais vaikystės prisiminimais, nes mano mama ir močiutė puikiai gamino.
Namuose valgau viską. Jei ko pritrūksta, nekritikuoju – duodu patarimą, kaip būtų galima kitąsyk patiekalo skonį patobulinti.
Nesu atsiradęs, kaip kiti sako, reikiamu metu ir reikiamoje vietoje. Pats esu atėjęs į norimą vietą ir atsistojęs ten, kur norėčiau būti.
Jei atėjau į valgyklą ir užsisakiau karbonadą – tikrai nereikalausiu, kad jis būtų iškeptas kaip geriausiame restorane, bet jei restorane bus neskanu – pasakysiu. Tarkim, man labai patinka pupelių salotos. Tačiau jei į jas dėsite ne sūrio, o sūrio gaminio, ir pigaus, neriebaus majonezo, tos pikantiškos salotos tikrai bus neskanios.
– Laidoje „Ūkio šefas“ irgi gaminsite. Ar jūsų siūlomi receptai bus iš to, ką patys su Vitalijumi užsiauginsite?
– Kol kas dar nieko neturime, o kai turėsime, žinoma, kad naudosime savo produktus.
– Ar žinote pasaką, kaip žmogus iš kirvio virė sriubą? Jei derlius bus prastas, gal pavyktų ir jums?
– Iš kirvio išvirti sriubą būtų sunku, bet manau, kad aplinkui sodybą rasčiau kitų sriubai tinkamų dalykų – grybų, uogų. Netoliese yra tvenkinys – galėtume su Vitalijumi užmesti meškeres.
– „Chef the Viking“ jau skaičiuoja aštuntus metus. Jei paklausčiau, koks per tą laiką jums teko didžiausias iššūkis?
– Kiekvienas renginys, kuriam tiekiame maistą, – savotiškas iššūkis, tačiau jei reikėtų išskirti vieną, be abejo, tai būtų NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. „Chef the Viking“, kaip gerai pastebėjote, buvo viena iš susitikimo dalyvius maitinusių įmonių. Per kelias dienas paruošėme apie 14 tūkst. porcijų. Daug pasiruošimo niuansų buvo susijusių su saugumu, pavyzdžiui, iš anksto turėjome pateikti ingredientus, maistas buvo tiriamas specialia įranga ir t. t.
Šiame versle kiekviena diena kupina iššūkių. Juk dirbame su žmonėmis! Praeiti metai restoranų verslui buvo be galo sunkūs. Gal kam nors ir atrodo, kad meluojame, bet patikėkite – buvo reikalų.
– Sako, sunkumai ir nesėkmės užgrūdina. Kaip žadate reaguoti į nesėkmes ūkyje, kurių, tikėtina, bus ateityje?
– Pasakysiu atvirai: nesėkmių aš turbūt patiriu daugiau negu sėkmių.
– Negali būti! Paskaičius apie jus internete atrodo, kad esate sėkmės lydimas žmogus: parašėte dvi knygas, sukūrėte nemažą verslą, o dabar štai – televizija…
– Tai, ką išvardijote, nėra sėkmė. Čia tik nuolatinis sunkus darbas ir pastangos. Nesu atsiradęs, kaip kiti sako, reikiamu metu ir reikiamoje vietoje. Pats esu atėjęs į norimą vietą ir atsistojęs ten, kur norėčiau būti. Gyvenime man niekas nenukrito į rankas tiesiai iš dangaus. Dėl visko, ką dabar turiu, man reikėjo sunkiai ir ilgai dirbti, dažnai aukojant asmeninius dalykus: savo laisvą laiką, laiką su šeima, sveikatą.
Nesėkmės užgrūdina. Tas, kas patiria daug nesėkmių, išmoksta su jomis susitaikyti ir vėliau nebe taip skaudžiai į jas reaguoja. Tačiau nesėkmės kartais parklupdo ant kelių, o tuomet tenka labai sunkiai stotis. Turi surasti vidinės motyvacijos ir jėgų atsikelti, vėl eiti tolyn. Juo labiau kad, tau parklupus, visi tie, kurie kažkada buvo šalia ir tau plojo, pasitraukia, pasirodo visai kitokiais veidais. Esu tą patyręs. Kai gerai, visi nori šildytis tavo šlovės spinduliuose, bet kai nepasiseka, ima į tave mėtyti akmenis. Taip pamatai, kas yra tikrieji tavo draugai, o tai irgi neblogai.
– Ar vaikai, žmona nepriekaištauja, kad per daug savo energijos ištaškote į išorę ir mažai jos lieka patiems artimiausiems žmonėms, laukiantiems jūsų namuose?
– Sunkus klausimas. Gyvename vieną kartą. O jūs pati – daugiau savo gyvenime laiko skiriate sau ar kitiems? Mes dažnai mėgaujamės skirdami savo gyvenimą kitiems, bet, pripažinkime, ne visi tas mūsų pastangas vertina. Štai kad ir mano vaikai užaugs, o aš liksiu gyventi savo gyvenimo. Todėl arba turėsiu jį per laiką susikūręs, arba ne. Arba turėsiu, ką prisiminti senatvėje, arba ne. Norėčiau pirmiausia gyventi sau, bet nepamiršti ir šeimos.
– Paskutinis klausimas. Sakykite, kodėl kiekvieną vasaros sekmadienį žiūrovai turėtų keltis anksčiau ir lygiai 9 val. įsijungti TV3?
– Todėl, kad tuo metu rodys „Ūkio šefą“! Man pačiam būtų įdomu stebėti dviejų miestiečių nuotykius laukinėje sodyboje, kur artimiausias kaimynas – briedis, o mažiausia problema – užtvanką pastačiusios bebrų gaujos.
Mes bandome daryti tai, ko niekada dar nesame darę. Žiūrovai gali lažintis, kas nugalės: prieš sunkumus užsimerkiantis optimistas ar dažnai jo entuziazmu netikintis ir nuolat pabumbantis, „kodėl aš čia įsivėliau“, „visiška katastrofa“, realistas.
Ko palinkėčiau žiūrovams? Daugiau drąsos jų pačių idėjoms įgyvendinti. Galbūt drauge su Vitalijumi juos įkvėpsime padaryti tai, apie ką jie seniai galvojo, bet nedrįso.
– Ar gali būti, kad po šio projekto Vylius iš miestiečio virs tikru kaimiečiu?
– Visko gali būti. Bent aš to labai norėčiau.
Naujausi komentarai