Savo veiklos dvidešimtmetį minintis solistas Vytautas Juozapaitis neslepia, kad jo pelnytų laimėjimų pakaktų penkiems atlikėjams, tačiau ne tai svarbiausia.

Garsus baritonas prisipažįsta: be žmonos Eglės ir dukrų palaikymo visi nuopelnai tiesiog prarastų savo svarbą.

– Kur ir kaip prasidėjo jūsų, kaip teatro solisto, karjera?

– Operos ir muzikinio teatro solistu tapau Kaune, tačiau dainuoti pradėjau kur kas anksčiau – dar studijuodamas. 1981 m. baigiau Radviliškio Gražinos vidurinę mokyklą. 1989-aisiais – vokalo studijas Lietuvos muzikos akademijoje. Tais pačiais metais Kauno muzikiniame teatre (KVMT) debiutavau Fredžio vaidmeniu miuzikle "Mano puikioji ledi".

Atrodo, būtų buvę simboliška jubiliejų minėti scenoje, kurioje žengiau pirmuosius žingsnius. Kodėl to nepadariau? Pirma priežastis – mane pakvietė koncertuoti Kauno filharmonijoje. Antra – visiškai nesvarbu, kokioje erdvėje tai vyksta. Juolab kad balandžio 15–16 d. realiai nieko nereiškia. Čia tik techninė data, kai buvo galima suburti visą kolektyvą. Simboliškai savo veiklos dvidešimtmetį skaičiuoju nuo pirmojo savo pasirodymo su profesionaliu Lietuvos valstybiniu jaunimo simfoniniu orkestru. 1989 m. gegužę Vilniuje Jonų bažnyčioje vyko koncertas, skirtas Motinos dienai. Kiek vėliau koncertavau Kaune, KVMT. Po metų – Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Tad yra trys vietos, kur įvyko mano, kaip koncertų dainininko, miuziklo ir operos solisto, gimimas. Džiaugiuosi, kad šią datą su manimi švenčia maestro Gintaras Rinkevičius. Man tai didelė garbė ir atsakomybė.

– Dirbate, gyvenate Vilniuje. Kaunui jaučiate sentimentų?

– Vaikystę praleidau Radviliškyje, ir kad ir kaip būtų keista, tuo metu sentimentai šiam miestui buvo susieti tik su "Žalgirio" krepšinio komanda. Kauno, kaip miesto, aš nežinojau, nepažinojau, jis manęs netraukė ir savo ateities su juo tikrai nesiejau. Vėliau, kai praėjau studijuoti Vilniuje, taip pat apie šį miestą negalvojau. Jokie emociniai ryšiai nesiejo. Taip, buvo keli draugai iš Kauno, kurie studijavo kartu, retkarčiais ten nuvažiuodavome pasivaikščioti. 1989 m. įvyko kertinis lūžis mano gyvenime. Trumpam Kauno valstybinio muzikinio teatro pareigas ėjęs Vytautas Viržonis mane pakvietė dainuoti. Taip ir pasilikau čia. Kiekvieną mėnesį bent po kelis kartus atvažiuoju į Kauną koncertuoti. Negaliu Kauno vadinti savo antraisiais namais, tačiau šio miesto scenos man labai mielas kampelis, kuriame aš visuomet jaučiuosi savas, tarsi šeimos narys. Ką manau apie Kauno teatro lygį? Čia dirba ne vienas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Tuo viskas pasakyta.

– Dvidešimt metų scenoje. Daug tai atlikėjui ar mažai?

– Vyriausiai mano dukrai – 26 metai. Antrajai – 25-eri, jauniausia greit švęs aštuonioliktąjį gimtadienį. Žmogaus gyvenime šį atkarpa labai maža. Scenos žmogui – daug. Galiu pasakyti vieną – mano gyvenime šie metai buvo patys brandžiausi ir įdomiausi. Turiu galimybių stovėti scenoje dar maždaug 20 metų. Balerinoms toks amžius būtų pensinis. Žinoma, viskas priklauso nuo darbo intensyvumo ir sąlygų.

Paskaičius biografiją, ką padariau per tuos dvidešimt metų, galiu teigti, kad visų apdovanojimų ir koncertų pakaktų penkiems dainininkams. Beje, turiu pastebėti, kad mano profesinis kelias sutampa su Lietuvos atgimimu. Tuo metu, kai aš pradėjau formuotis kaip atlikėjas, formavosi ir valstybė. Buvau betarpiškas visų įvykių dalyvis ir liudininkas.

– Kada atlikėjas save gali vadinti tikru profesionalu?

– Išsiaiškinkime, kas yra profesionalas. Pirmiausia – tai žmogus, kuris įgijo profesiją, gavo kvalifikacinį laipsnį ir kažkokią pažymą. Tačiau ar tai lemia jo profesionalumą? Manau, profesionalumas įgyjamas su praktika. Todėl drąsiai galiu teigti, kad per tuos 20 metų įgijau praktikos, kuri dabar man leidžia išreikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Visi tie metai – ne tik šlovė. Tai klaidos, amžina kova ir įrodinėjimas, kas esi ir ką gali. Taip, apdovanojimai ir įvertinimai yra svarbūs, nes jie paliudija tavo darbą. Tačiau tikroji laimė yra kūrybinis procesas ir kančios, ieškojimai, repeticijos, scena.

– Regis, vienodai laisvai jaučiatės tiek repeticijose, tiek per koncertus?

– Repeticija – techninė dalis, bandymai be filosofinių minčių. Žinoma, repeticija repeticijai nelygi. Patirtis ir scenoje praleisti metai dabar man leidžia jaustis laisviau, nei tada, kai pirmą kartą stovėjau prieš publiką. Puikiai atsimenu tą išėjimą ir vidinę būseną. Kartais toks pats jaudulys ateina ir dabar. Šiurpuliukai laksto kūnu. Ačiū Dievui. Svarbiausia žinoti, kad tą patį jausmą gali perduoti klausytojams. Tarkim, jei atlieki lengvesnę, pramoginę muziką, klausytoją nori perkelti į visiško atsipalaidavimo būseną. Jei atlieki Richardo Wagnerio ar kito filosofinio lygio muziką, stengiesi perteikti informaciją, kuri joje užkoduota. Manau, tai yra didžiausias visų atlikėjų tikslas. Koncerte palaikai tiesioginį ryšį su žiūrovu ir gali iškart spręsti apie savo pasirodymo sėkmę arba nesėkmę. Kaip? Pagal salės reakciją, vaikų judėjimą arba kuždėjimą. Stovint scenoje svarbiausia ne aukšti decibelai, o įtaiga ir turinio pasiūla.

– Darbas scenoje ir kartūs kritikų žodžiai – neatsiejami?

– Kritikai... Be jų neįmanoma. Jei neklystu, Juozas Miltinis yra pasakęs, kad kritikai – trąšos menininkams. Tad jei pastarieji mūsų netręštų, netobulėtume ir neaugtume. Taip, būna kritikų, kurie nori užmušti vienu žodžiu, bet nereikia pamiršti posakio: tai, kas mūsų neužmuša – užgrūdina. Žinoma, neobjektyvi ir nepelnyta kritika žeidžia. Visiems geras nebūsi. Pažįstu ne vieną kritiką, kurie yra kažką pasakę, o sutikę tokius ditirambus kalbėjo. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Tiesiog tu gali pasiūlyti savo matymą, ieškoti bendraminčių ir juos dauginti. Manau, kad ne kariauti reikia, o iš priešo draugą padaryti, ir tai nėra prisitaikymas.

– Koks yra vaidmuo, kurio siekėte, kuris įsiminė labiau už kitus?

– Niekada nieko nesiekiau specialiai. Juolab kad artisto gyvenime daugiau viską lemia atsitiktinumai. Juk ne mes formuojame repertuarus, ne mes siūlome spektaklius. Per visus šiuos metus atlikau maždaug pusšimtį įvairiausių vaidmenų. Didžioji jų dalis buvo svarbūs. Sąmoningai nekonkretinu. Tiesiog yra vaidmenų, kurie ilgiausiai yra mano gyvenime: Don Žuanas, Rigoletas. Juos atlikdamas jaučiuosi geriau nei tuos, kurie yra nauji ir retai rodomi. Juk vaidmuo – dalis manęs. Vienas be kito mes negalime augti ir tobulėti.

– Niekada nenorėjęs būti pedagogu, juo tapote. Obuolys nuo obels netoli rieda?

– Abu mano tėvai – mokytojai. Mama dėstė rusų kalbą, tėtis – matematiką. Visuomet žegnojausi šios profesijos. Gyvenimas iškrėtė pokštą – tapau mokytoju ir savo patirtį perduodu studentams. Pedagoginis darbas dabar jau nebeatsiejamas nuo mano teatrinės veiklos. Tai mano antra pusė, vienas su kitu susieti krumpliaračiai – jei ištrauksi vieną, neveiks kitas.

– Scena, pedagoginis darbas – viena pusė. Antroji pusė – šeima?

– Šeima man – pagrindinis dalykas. Visi pasiekimai – džiaugsmas jiems. Noriu pakartoti, kad be šeimos visi titulai, apdovanojimai būtų niekas. Žmona Eglė – ramstis ir ausys profesiniame gyvenime. Ji man neleido nuslysti. Kalbu tiek perkeltine, tiek tiesiogine dainavimo prasme. Ji ir pati dainininkė, dainavimo pedagogė, užribio teisėja, kuri visada stebi iš šalies. Vos tik atsiradus problemai, ji spaudžia raudoną mygtuką. Visiems dainininkams svarbu šalia savęs turėti tą nepriklausomą ekspertą. Žinote, kaip yra su dirigentais... Jei esi garbus – jie bijo pasakyti tavo klaidas, todėl girdi tik pagyras, kurios ne visuomet būna pelnytos. Jei esi jaunas – su tavimi nesiskaito. Būna ir taip, kad, nepaisant gerai atlikto darbo, tave sudirba. Čia teatrinės intrigos. Išgyvenau ne vieną tokią.

– Ar turite kūrybinių tabu? Kokioje aplinkoje ir kokių dainų niekada nedainuotumėte?

– Kvietimo koncertuoti striptizo klube kol kas negavau, bet, ko gero, atsakymas būtų neigiamas. Dainos? Visos jos yra vertos dėmesio ir pagarbos. Žinoma, nekalbu apie tas, kurios propaguoja nesantaiką, agresiją arba yra visiškai tuščios. Patikėkite, savo draugų rate įvairias dainas dainuojame, juk ne iš dangaus esu, o iš Radviliškio. Kažkada buvau vestuvių muzikantas, kažkada mokyklos ansamblyje mušiau būgnus. Perėjau daug, todėl dabar likimui ir visiems aukščiausiesiems dėkoju už suteiktą galimybę pažinti pasaulį, kurį kiti bijo pažinti arba jiems ši galimybė nesuteikta.