V.Juozapaitis ir jo rožė

Baritonas Vytautas Juozapaitis kartu su savo mokiniais Šv.Kotrynos bažnyčioje surengė koncertą. Programos metu Vytautas žmonai Eglei įteikė baltą rožę. Susirinkusieji šnabždėjosi: „Visai kaip pirmą kartą...“ O tiesa ta, kad maestro ir jo sutuoktinė greitai minės bendro gyvenimo sukaktį – dvidešimt metų, kai jie kartu.

„Žmona – mano patarėja, mano ausys, – kalbėjo V.Juozapaitis. – Tačiau nesu ir niekada nebūsiu paspaustas po padu.“ Jo įsitikinimu, santuokos sėkmės garantas yra dviejų po vienu stogu gyvenančių žmonių pagarba vienas kitam.

„Susitikę du žmonės turi sukurti bendrą pasaulį, bet nereikia pamiršti, kad mintimis jie liks kiekvienas sau. Visi mes į šį gyvenimą ateiname ir išeiname po vieną. Didelė laimė sutikti Aukščiausiojo tau skirtą pakeleivį“, – kalbėjo V.Juozapaitis.

„Kartą, – prisiminė jis, – žmona yra pasakiusi: „Nežinau, kaip bus vėliau, ar būsime kartu ilgus metus, bet dabar aš laiminga.“ Tai – išmintingi žodžiai. Niekada nežinai, kas tavęs laukia po sekundės.“

Eglė Juozapaitienė, moterų ansamblio „Eglė“ vadovė ir Vilniaus kolegijos menų fakulteto dėstytoja, yra prisipažinusi: „Dainininkui, kad jaustųsi laimingas, turi būti sudarytos visos sąlygos. Ko gero, kaip tik todėl aš nedainuoju scenoje. Būna, kad dėl to gailiuosi, tačiau dar studijų metais supratau, jog dainuoti turi Vytas.“ Pasak E.Juozapaitienės, du artistai nesunkiai telpa scenoje, bet jei du artistai – vienuose namuose, neišvengiamai gresia konfliktų ir ginčų pavojus.

Jie susitiko jau sukūrę šeimas. Paklaustas, ar suprato, kad Eglė jam skirtas žmogus, Vytautas atsakė: „Norint įsitikinti, kad tai – tikrai tavo žmogus, reikia laiko. Rizika visuomet yra. Juk mes su Egle taip pat ne iš pirmo karto pataikėme.“

Ne iš karto jis pataikė ir į muzikos pasaulį. „Niekada nesvajojau būti dainininku, juolab operos, – kalbėjo V.Juozapaitis. – Norėjau studijuoti teisės mokslus. Dar ir dabar esu viename universitete magistrantūros sąrašuose, tik laikinai susistabdžiau studijas. Mano gyvenimas pasisuko taip, kad tapau staliumi, o tik po to atėjau į konservatoriją. Niekada nesijaučiau esąs savo lėkštėje. Dainavimas – viena mano saviraiškos priemonių.“

Dar viena V.Juozapaičio saviraiškos priemonių, regis, tapo televizija. Nors jis užtikrina: televizija reikalinga tik tam, kad parodytų jauniems žmonėms, kaip iš gatvės patekti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Šiuos žodžius V.Juozapaitis palydėjo užkrečiamu juoku.

Santuokos dvidešimtmetį netrukus minėsiančioje šeimoje bus nebe vienas, o du televiziniai veidai. Iš muzikinės pramoginės laidos „Kapitonų mūšis“ traukiasi Gabrielė Bartkutė, o jos vietą užims E.Juozapaitienė.