V.Gerulaitis išleido knygą ir suvaidino Casanovą

Žinomas muzikologas, pradedantis rašytojas, tik ką debiutavęs aktorius. Vis dėlto jam labiausiai patinka ne muzika ir ne literatūra, o istorija. Tikrai mįslinga asmenybė tas Viktoras Gerulaitis. Ir ne mažiau ekscentriška bei įžūli, nors nesupyksta, kai moterys leptelėja: “A, Gerulaitis… Casanova.”

l.zemuliene@diena.lt

– Viktorai, kas yra jūsų “Novelečių” mūza, įkvėpėja, dėl kurios atsirado ši knyga?

– Perspėju: jokių mėlynų, raudonų, geltonų! Apie moteris – jokių kalbų, – prisiminęs plačiai nuskambėjusią istoriją su Mėlynos pseudonimą pasirinkusia televizijos laidų vedėja Indre Danazaite, griežtai rėžia ne turtų, bet moterų dėmesio išlepintas vyras. – Praėjusį sekmadienį Kauno muzikinio teatro scenoje vaidinau Casanovą. “Galantiškasis Casanovos barokas” – taip vadinosi sezono uždarymo spektaklis-koncertas. Buvo labai neįprastas.

– Sveikinu. Moterų suvedžiotojo vaidmuo jums neturėjo būti sunkus?

– Teko kai ką ir parašyti. Suprantu šypsenas: Gerulaitis vaidina save. Ne. Man paliko milžinišką įspūdį Casanovos požiūris į moteris. Pirma, jam buvo svarbiausia neįžeisti moters jausmų. Antra, jam buvo svarbu ne jo paties, o moters laimė jo glėbyje. Moterys žinojo, kad tiktai vieną naktį praleis su Casanova. Ir jis žinojo, kad joms reiškia labai daug. Nepaisant, kas ji – paprasta skalbėja ar grafienė, eigulio duktė ar ištekėjusi moteris, Casanova gebėjo jose iš naujo pažadinti moterį, ir jos vėl pražysdavo. Jis gerbė moteris, kuo aš šiek tiek netikėjau.

– Paskambino Vladimiras Prudnikovas ir paklausė, gal galėčiau parašyti kazanoviškų tekstų. Esą, jis sumanė tokį “pastičio”, kuriame skambės baroko muzika, o jungiamoji grandis turėtų būti kazanoviški tekstai. Man patiko pasiūlymas. Parašiau tų tekstų.

Sugebėjau atrasti autentiškus XVIII a. Casanovos “Dienoraščius”. Jis paliko puikios dokumentinės medžiagos apie savo laiką, aprašė savo nuotykius Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Pilnas jo memuarų leidinys pasirodė tiktai 1962 m., kadangi pasaulyje prasidėjo seksualinė revoliucija. Taip pat paskaičiau ir Stefano Zweigo veikalą apie jį.

Mano tekstai buvo netikėti. Visi laukė, kad čia bus “pornucha”, liesis kalbos apie seksą. Ne. Paskutinį monologą sakiau iš ložės: “Žmonės, ar žinote ką nors apie mane iš tikrųjų? Manau, kad nežinote. Ar žinote, kad 40-ies metų aš jau buvau impotentas ir pradėjau senti? Kad aš dukart nuodytas, dešimtis kartų perdurtas, keturiskart Veneros ligą pasigavęs?” Buvo labai tragiška pabaiga, ir žiūrovai nutilo.

– Viktorai, kada pradėjote rašyti?

– Mano mama buvo literatūros mokytoja. Rašinėti pradėjau labai anksti. Būdamas 3–4 klasėje, su aštuntokais ar dešimtokais apie Aleksandrą Puškiną jau diskutuodavau. Nuo dešimties metų istorines dramas rašinėjau apie Pugačiovą – ne Alą, o Jemeljaną. 17-os rašiau tokius absurdus, kurių pasaulis dar nežinojo. Turiu gabumų literatūrai, toks rašytojėlis buvau. Ir poezijėlę rašiau, bet jos, matyt, niekada nespausdinsiu, nes ji turbūt niekam tikusi.

Vieną gražią dieną pasiryžau ir nuėjau pas Marcelijų Martinaitį: “Paskaitykite, mielas poete, mano eilėraščių ir pasakykit savo nuomonę.” “Prieš norint rašyti poeziją, reikia gramatiką išmokti”, – pasakė Marcelijus. Aš labai įsižeidžiau. Sukūriau paskutinį eilėraštį ir daugiau neberašau.

– Ar teisingai suprantu, kad tuos kūrinius, kurie publikuoti “Noveletėse”, užrašinėjote visą gyvenimą – rytą, vakarą, naktį pašokęs iš lovos?

– Visai teisingai. Visa parašyta tarp 20 ir 30 metų. Tai – tokios impresijos, noveletės iš mano amžinai prarastos jaunystės. Leisti tą knygą mane padrąsino, žinote kas? Vieną gražią dieną Vilniaus rotušėje buvo paminėtas mano 60-metis. Vakaro pabaigoje leidau sau paskaityti keletą tų gabalėlių. Valentinas Sventickas pagyrė: esą verta pagalvoti, kad tuos kūrinėlius reikėtų spausdinti. Tai mane padrąsino kreiptis į leidyklą.

Knygą sudėliojau į tokius skyrelius. Joje yra ir sentimentalių dalykų, ir labai asmeniškų, kaip leidykloje sakė. Dar sakė, kad tai – vyriški tekstai. Kad labai atvira – iki nuogumo. Bet aš nebijau verkti viešai.

Skyrius “Laiškai iš narvo” – tai laiškai mano mylimosioms iš kariuomenės. Aš buvau išmestas iš tuometės Konservatorijos už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, ir atsidūriau kariuomenėje.

– Koks elgesys nederėjo su tarybinio studento vardu?

– Degtinės vartojimas, absoliuti nepriklausomybė, sienlaikraščio, kuriame buvo švelniai tyčiojamasi iš tuometės santvarkos, pačios Konservatorijos, leidimas.

Kai išmetė, papuoliau į kariuomenę. Paskui įsižeidžiau, kad mane, pirmūną, penketukininką, išmetė. Ir negrįžau į Konservą dar porą metų. Bet vienas geras profesorius pasakė: “Grįžk.” Konservatoriją baigiau raudonu diplomu.

– Kurią mylimąją ryškiausiai prisimenate iš tų moterų, kurioms rašėte tuos laiškus iš narvo? Kuo tos moterys jus žavėjo?

– Visas prisimenu. Būdamas antro kurso studentas, filmavausi Mariaus Giedrio filme “Žaizdos žemės mūsų”. Epizoduose. Ir įsimylėjau vieną kino darbuotoją. Ji – jau amžinatilsį. Daugiausia laiškų iš narvo rašiau jai. Tai buvo septyneriais ar aštuoneriais metais už mane vyresnė moteris, protinga, apsiskaičiusi. Aš jai labai dėkingas. Ji man atvėrė fantastišką literatūrą – Ray’ų Bradbury, Aleksandrą Griną. Ir aš įsimylėjau ją už jos protą ir grožį ir jai rašiau laiškus. Kariuomenėje žiemą sugebėjau susiveikti atostogas ir atvažiuoti pas ją į Vilnių. Nuvažiavau į Lazdynus ir pakėliau akis į jos langą. Ten pamačiau vyrą su maike. Apsisukau ir grįžau atgal į kariuomenę.

– Ką sunkiau buvo rašyti – knygą apie kompozitorių gyvenimą ar “Noveletes”?

– Šitas sėdi ir brūkštelėji. Mano dievas yra Erichas Maria Remarque’as. Jo “Trys draugai” man – maldaknygė. Galbūt jį bandžiau mėgdžioti. Dar Ernestas Hemingway’us buvo mano dievukas, bet E.M.Remarque’as man yra viskas. Gal tie tekstai – remarkiški? “Noveletėse” svarbiausi vietoje yra skaudūs tekstai. Ten yra absurdo, realizmo, išpažinčių.

– Kas tuos skaudžius tekstus išprovokavo?

– Kaip tai kas? Gyvenimas. Aš dukart vedęs. Aišku, kad tai – blogai. Manau, jei žmogus vedęs du, tris ar dešimt kartų, kas nors su juo negerai. Bet aš nieko nenoriu pakeisti – esu nesugyvenamas.

– Puiki muzika ir tigrą paverčia švelniu zuikeliu.

– Tikrai? Muzika mano gyvenime – antraeilis dalykas. Netyčia. Tarp kitko.

– Bet jūs visą gyvenimą duoną valgote iš muzikos.

– Taip. Bet į ją papuoliau netyčia. Kai iš Palangos atsikraustėme gyventi į Vilnių, man buvo 14 metų. Tėvai paklausė, kur noriu mokytis – vidurinės mokyklos 9-oje klasėje ar muzikos technikume? Koks pacanas nori eiti į vidurinę mokyklą? Aišku, į technikumą, – ten rūkyti galima, ten viskas kitaip. Ir nuėjau į technikumą. Ten priėmė tiktai nuo 16 metų. Mane priėmė išimties tvarka, Palangoje buvau baigęs 4-ąją muzikos mokyklos klasę ir skambinau tiktai savo kūrinius.

Po dvejų metų, supratęs, kad aš – ne kompozitorius, pats išėjau iš tos kompozicijos. Tuo metu jau rašiau. Aš esu muzikos švietėjas – ne muzikologas. Muzikinės knygos dabar liesis viena po kitos.

– Kas jums arčiau širdies – literatūra ar muzika?

– Istorija. Visokia – muzikos, politikos, ekonomikos. Muzikos akademijoje jau 30 metų studentams dėstau visuotinės muzikos istorijos kursą. Todėl mano muzikos istorijose yra ir Ottas von Bismarckas, ir Adolfas Hitleris, ir kas tik nori, nes aš mėgstu kontekstą.

– Kokia muzika jums labiausiai patinka?

– XIX a. romantizmas – nuo Ludwigo van Beethoveno iki Gustavo Malerio. L. van Beethovenas muzikoje atvėrė romantizmą. Romantikai jam lenkėsi ir klaupėsi prieš jį ant kelių. Jis jiems buvo Dievas, Cezaris, Jupiteris. L. van Beethoveno muziką aš dievinu.