Praėjusią vasarą žengęs ryžtingą žingsnį – iš Klaipėdos persikraustęs gyventi ir kurti į Vilnių – aktorius Vytautas Anužis nesigaili. Ten turi daug ir įdomaus darbo, o į mylimą uostamiestį sugrįžta vaidinti spektakliuose.

– Kaip jums sekasi Vilniuje? Dėstote? Vaidinate? Filmuojatės? – dienraštis pasiteiravo V.Anužio.

– Sekasi, manau, neblogai. Bent jau pradžia neblogai klostosi. Nuo rugpjūčio iki vasario buvau labai užimtas. Gavau vaidmenų Nacionalinio dramos teatro spektakliuose – Jono Vaitkaus režisuotame "Visuomenės prieše", Oskaro Koršunovo "Išvaryme", Cezario Graužinio "Ir vėl viskas bus gerai". Vaidmenys – nemaži, dėl to labai džiaugiuosi. Dabar yra dar rimtesnių pasiūlymų ir vaidmenų.

Su žmona Velta pernai surinkome labai stiprų jaunųjų aktorių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jau dabar yra režisierių ir teatrų, kurie taikosi į juos.

Turiu gražaus darbo radijo teatre. Man patinka skaitymai radijuje. Netrukus turėčiau pradėti filmuotis viename vokiečių filme. Televizijoje – pauzė. Bet tai ir gerai.

Žodžiu, labai įtemptas laikas. Bet to ir norėjom, ir norim.

– Nepasiilgstate Klaipėdos? Gyventi sostinėje patinka?

– Vilniuje man labai patinka. O Klaipėdos abu su Velta labai ilgimės. Kai čia atvažiuojame, įvyksta tokių emocinių reakcijų!.. Vis grįžtu vaidinti senuose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose. Taigi ryšio su šiuo širdžiai labai brangiu miestu dar nepraradau.

– Naujausias jūsų darbas – vaidmuo Oskaro Koršunovo spektaklyje "Išvarymas". Kuo jums svarbus šis spektaklis?

– Labai jį vertinu. Ir tikrai ne tik todėl, kad jame turiu didelį vaidmenį. Nes kai teatras pradeda kalbėti apie mūsų tautos problemas, tai priverčia mąstyti visus. O emigracija lietuviams – labai svarbi, skaudi problema. Juk mūsų tauta balansuoja ties išnykimo riba.

"Išvarymas" į publiką kreipiasi šiuolaikine teatro kalba, nenormine leksika. Gal tai šokiruoja, bet per spektaklį toji leksika lieka šone, o į priekį iškyla skaudžiausia mūsų problema – laimės ieškojimas svetur.

– Papasakokite apie savo vaidmenį šiame spektaklyje. Jis įdomus jums pačiam?

– Labai! Tokio neturėjau niekad. Dar niekad neteko vaidinti žmogaus, scenoje išgyvenančio prisiminimus. Bet spektaklyje praeities dalykai gyvi, ne skaitoviški. Labai įdomi patirtis.

Ir man tai labai sunkus vaidmuo. Spektaklis – ilgas, kiti sako, kad galėtų būti dar ilgesnis. Bet kokiu atveju tas laikas neprailgsta. O aš – visąlaik scenoje. Tai nelengva. Bet svarbu, kad gauni pasitenkinimą iš to, ką darai. Vaidinant spektaklį vėl ir vėl, vaidmuo pasipildo nauja patirtimi. Sunkus vaidmuo... Jau savaitę prieš šį spektaklį jam rengiuosi.

– Įdomu, kaip?

– Po truputį imu gyventi to spektaklio idėja. Ir toji kasdienė realybė tampa nebe tokia svarbi. Distancija tarp gyvenimo realybės ir vaidmens vis mažėja... Stengiuosi, kad prieš spektaklį ji būtų minimali.