Valentinais savo mylimiesiems turime būti kasdien

Geriausia, kai širdis ir protas veikia kartu

Jonas Nainys, muzikos prodiuseris, radijo ir TV laidų vedėjas

Jei gyvendami poroje lauktume tiktai švenčių, būtų ne realus gyvenimas, o kažkokia iliuzija. Svarbu prisiminti ir laikytis savo nuostatos – dėmesį ir pagarbą rodykime kasdien.

Su Simona susipažinome 2006-aisiais ir nuo to laiko esame kartu. Pernai rugsėjį minėjome santuokos dešimtmetį. Santykius poroje mes dažnai linkę per daug idealizuoti. Gyvenime nebūna vien meilės, laimės, džiugesio, sėkmės. Šalia jų visada – ir nelaimė, ir liūdesys, ir pyktis, ir apmaudas, ir elementari buitis. Kai priimi tą gyvenimo dualumą, pasidaro lengviau. Tuomet, nutikus kažkokiam neigiamam dalykui,  visiškai kitaip į jį reaguoji.

Koks mūsų su Simona laimingo gyvenimo receptas? Turbūt reikia realiai matyti gyvenimą. Stengiamės priimti viską – ir linksmas, ir liūdnas dienas. Juk iš jų ir susideda santykiai.

Vertybės: pernai rugsėjį paminėję vedybų dešimtmetį J. ir S. Nainiai dalijasi laimingo gyvenimo receptu, kurio ingredientai – kritiškas žvilgsnis į kasdienybę ir pagarba vienas kitam. / Nainių šeimos archyvo nuotr.

Dažnai žmonės šiais laikais, prisižiūrėję nuotraukų, filmukų socialiniuose tinkluose, susidaro klaidingą vaizdinį. Vyrai nori turėti labai gražią žmoną, kuri gražiai rengtųsi, gražiai kalbėtų... Jiems atrodo, kad toks gyvenimas su ja būtų lygus laimei. Tačiau ar tai įmanoma? Nėra pasaulyje tokios poros, kurioje abu visą laiką būtų idealiai gražūs ir harmoningai mąstantys. Kai supranti, kad gyvenant poroje bus visko ir  teks priimti mylimą žmogų su visais jo patiktukais ir nepatiktukais, tik tuomet kasdieniai iššūkiai taps lengviau įveikiami.

Gyvendami socialinių tinklų pasaulyje turime labai aiškiai atskirti, kad gyvenimas, rodomas ten, yra tik iliuzija arba siekiamybė. Realus gyvenimas yra visiškai kitoks. Bent jau aš į jį žiūriu be fantazijų ir nesitikiu, kad Simona dėl manęs darys tai, ko ji nenori arba dėl ko iš anksto nesusitarta. Tikrai neturiu tokių lūkesčių, o kai jų nėra, tai priimi savo partnerį tokį, koks jis yra. Galbūt tokia nuostata kaip tik ir kelia norą daryti tai, ko iš tavęs nesitikima? Kaip versti kitą daryti tai, ko jis nenori, kai pats savęs dažnai negali priversti. Tas neteisingas reikalavimas kažko iš kitų – ko jie nenori, negali ar nesugeba, manau, yra vienas neprotingiausių dalykų, siekiant harmoningų santykių poroje.

Kartais aš irgi neteisingai pasielgiu, bet prisiverčiu laiku atsipeikėti, pasikalbėti su savimi: „Jonai, juk tu ir pats nesi idealus, tai kodėl nori, kad kitas tavo atžvilgiu būtų idealus?“.

Tuomet stengiuosi keistis: kartais sutvarkau kambarius, pagaminu vakarienę, išskalbiu, netikėtai atvažiuoju pas Simoną į darbą, kad pasakyčiau jai ką nors malonaus. Arba tiesiog pabūčiau drauge.

Kai supranti, kad gyvenant poroje bus visko ir teks priimti mylimą žmogų su visais jo patiktukais ir nepatiktukais, tik tuomet kasdieniai iššūkiai taps lengviau įveikiami.

Švęsti tą dieną ar ne, manau, priklauso nuo žmonių. Vieniems ji bus didelė šventė – jie važiuos atostogų, dovanos dovanas ir pan. Kiti tą dieną praleis tyliai ir be pompastikos. Ir taip, ir kitaip yra gerai. Valentino diena galbūt yra puikus priminimas žmonėms, kaip galima išreikšti pozityvią emocinę būseną.

Įdomi detalė, kad per šią Šv. Valentino dieną kartu su atlikėja Jurga Šeduikyte pristatysime bendrą dainą „Nebijok“. Šios dainos pavadinimas tegul skamba kaip nuostata: nebijok išreikšti savo jausmų mylimam žmogui!

Kokių ritualų per dešimt metų buvimo kartu su Simona turime? Abu mėgstame keliauti. Buvo geras laikas, kai rašydavome vienas kitam popierinius laiškus. (Šį paprotį jau užmiršome, bet, manau, reikia jį atgaivinti.) Laiškuose gera išdėstyti mintis esant įvairiausių būsenų. Nuoskaudos, pyktis, nepasitikėjimas, skausmas, ilgesys – visas šias emocijas mes dažnai linkę kaupti savo viduje. Rašymas – puiki terapija net ir tuo atveju, jei žmogus to laiško niekada negaus. Minčių išsakymas popieriuje leidžia pačiam geriau suvokti, kaip jautiesi. Tai, ko gero, patvirtintų ir psichologai.

Dar, manau, kad pagrindinis mūsų santykių terapijos varikliukas yra... mūsų šuniukai. Turime juos tris, bet jei galėtume, laikytume dar daugiau – 13! (Juokiasi.) Jie myli mus besąlygiškai ir besąlygiškai yra mylimi. Jų gera bioenergija užkrečia. Dažnai, kai, grįžus namo, mus apipuola šuniukai, visi apsikabiname, išsibučiuojame ir jaučiamės be galo laimingi. Mums jie padeda ir santykiuose, ir visur kitur, kur reikia nusiraminimo, poilsio po darbų. Žodžiu, turime prabangą kasdien mėgautis smagia šuniukų terapija, kuri teigiamai veikia ir mūsų santykius.

Į ką atkreipti dėmesį ieškant žmogaus? Faktas, kad reikia klausyti širdies, bet užvis geriausia, kai širdis ir protas veikia viena kryptimi. Tai galioja ir renkantis gyvenimo kryptį. Tarkim, protas sako, kad reikia būti gydytoju, o širdis smarkiau ima plakti vos išgirdus muziką... Dažnai tą širdies impulsą nustumiame tolyn, įsiklausę į racionalaus mąstymo pranašumus. Todėl linkiu, kad priimant bet kokį sprendimą triumfuotų proto ir širdies dermė. Tuomet santuoka ar profesija ir po 20 metų bus teisingas jūsų pasirinkimas. Geriausia motyvacija man – mano tėvai, kurie kitąmet švęs savo auksines vestuves. Gal tokie geri pavyzdžiai iš tiesų persiduoda vaikams, kurie į santykius, šeimą irgi ima žiūrėti kitaip?

Santykiai – be galo sunkus ir įdomus darbas

Indra Marcinkevičienė, interjero dizainerė

Valentinas kiekvieną dieną – gera ir gili mintis. Manau, viskas iš esmės priklauso nuo poros pagarbos vienas kitam. Juk negali su tuo žmogumi švęsti tik vieną dieną per metus, o kitas – atsiprašant, į jį kojas valytis?! Santykiuose, mano galva, turi būti lygybė ir bendrystė. Tik tuomet gali tikėtis darnos. Nes jei vienas aukščiau, kitas žemiau?..

Kas mano Valentinas? Turiu jį vieną ir tą patį – savo vyrą Vilmantą. Ištekėjau 2001-aisiais, bet kartu esame jau nuo 1995-ųjų.

Išradingai: tris dukras užauginę menininkai I. ir V. Marcinkevičiai šiandien žengia į antros jaunystės etapą, kurį nori nugyventi linksmai. / Marcinkevičių šeimos archyvo nuotr.

Drugeliai pilve, susižavėjimas yra viena, o poros tarpusavio santykiai – absoliučiai kas kita. Tai be galo sunkus ir įdomus darbas. Kartais tame darbe vienas būna nuolankesnis už kitą. Man nuolankumas yra liga (gal aš klystu?). Nuolankus žmogus labai dažnai pralaimi, ypač jei tai yra moteris. Todėl santykiuose, manau, turėtų būti lygybė – ir visai nesvarbu, kas šeimoje uždirba pinigus. Nes moters darbas auginti vaikus irgi yra nepaprastai sunkus, atsakingas.

Norite recepto, kaip ilgus metus išlaikyti meilę tam pačiam žmogui? Laikyti reikia tik tuo atveju, jei jis to vertas. Jei ne – geriau išsiskirti laiku ir nebesikankinti. Nes jei didžiąją dalį gyvenimo praleidi konfliktuodamas – kam save žaloti?

Norite recepto, kaip ilgus metus išlaikyti meilę tam pačiam žmogui? Laikyti reikia tik tuo atveju, jei jis to vertas.

Nenusibosti vienas kitam įmanoma tik tuomet, jei nuolat savo antrąją pusę kažkuo sudomini, nustebini. Nuobodulys žudo santykius. Kartais ir iš gero gyvenimo žmonės tampa daržovėmis – pasidaro absoliučiai nebeįdomūs vieni kitiems. Todėl mus su Vilmantu gelbsti begalinis  smalsumas, o kartais net ir tokios smagios intrigėlės šeimoje, kurios santykiams yra visai nekenksmingos, bet įneša į juos šiek tiek žavesio. Protingas, subtilus flirtas (ir nebūtinai su savo sutuoktiniu), aišku, neperžengiant ribų, pas mus irgi toleruojamas. Tačiau čia tik mano nuomonė. Aš taip gyvenu. Vilmantas dėl to ant manęs nepyksta. Kaip ir aš ant jo.

Kažkokių tradicijų, kur būtume tik dviese, galbūt nesame sukūrę. Mums be galo svarbi visų šeimos narių bendrystė. Užauginome tris dukras, šiuo metu jos visos gyvena užsienyje. Dvi – Prancūzijoje, viena – Londone. Iš pradžių, tiesą sakant, labai bijojau to tuščio lizdo, nes prie mažosios buvau be galo prisirišusi. Tačiau, kai tai įvyko, pasirodė, kad nieko baisaus (juokiasi): abu toliau sukamės darbuose ir smagiuose draugų vakarėliuose. Tarsi būtų antra jaunystė. Kai draugai klausia – na, kaip? – juokiuosi, kad jaučiuosi tarsi nuo grandinės nutrūkusi: gerai tik, kad Vilmantas šalia. Nemoku surimtėti, bet gal ir gerai?

Ar Šv. Valentino dieną švenčia tik jaunimas? Kodėl? Aš, tarkim, kasmet tą dieną iš Vilmanto gaunu gėlių. Kai dukros dar gyveno su mumis – irgi gaudavo. Šioje srityje jis labai galantiškas ir atsakingas. Aš? Aišku, kad būna ir šventiniai pietūs, ir vakarienė, ir šampanas. Jei jau yra šventė, tai reikia ją švęsti, kol dar norisi.

Ko palinkėčiau jaunimui, ieškančiam savojo Valentino? Tik žiūrėkite, kad jus gerbtų! Jei nėra pagarbos – tik aš aš aš ir telefonas su asmenukėmis, bėkite nuo tokio ar tokios kuo toliau. Būkite gudrios (ir gudrūs) – atpažinkite narcizus laiku!

Meilę turi prasirgti su visomis temperatūromis

Merūnas Vitulskis, operos solistas

Jau 20 metų duodamas interviu visiems kartoju: žmonės, nešvęskite pavienių švenčių, o švęskite gyvenimą ir meilę kasdien! To paties mokome ir savo vaikus: jeigu myli – tai ir pasakai, jeigu nori apsikabinti – tai ir darai. Ne rytoj, ne atidėliodamas iki kažkokios šventės, bet dabar.

Savo šeimą juokais vadiname glaustukų šeima, nes labai mėgstame apsikabinti, pasiglaustyti ir tai darome be jokių progų.

Pozicija: operos solisto M. Vitulskio šeimoje galioja tradicija: jeigu myli – tai ir pasakai, jeigu nori pabučiuoti – tai ir padarai. / A. Karlo nuotr.

Su Erika mes jau 20 metų kartu. Nors draugystės pradžioje buvo visko… Mane augino trys moterys, kurios norėjo savo vaikui paties geriausio, todėl saugojo nuo visko, kas, jų supratimu, kėlė pavojų. Juk tarp moterų (kaip ir tarp vyrų) pasitaiko medžiotojų, kurios (kurie) nori naudos tiktai sau. Tačiau aš visada pasiklioviau intuicija: maniau, jei jau sutiksiu savo gyvenimo meilę, iškart pajusiu, kad tai ji! Taip ir atsitiko. Kas man pakuždėjo, kad Erika – ta tikroji? Pirmiausia, širdis. Dar mano dabar jau amžinatilsį mama sakydavo, kad kai meilė ateina – jau nebepasirinksi: turi ją prasirgti su visomis temperatūromis, ašaromis.

Man Erika nuo pat pradžių pasirodė kitokia – labai rimta ir kartu labai aistringa gyvenimui moteris, turinti prabangą visada būti savimi, su visais bendrauti atviromis kortomis ir už tai tiek aš, tiek ir mūsų bendri draugai ją labai gerbiame. Kai ją pamačiau, iš karto bandžiau įsivaizduoti, kaip ji atrodytų su mano vaikais. Gal nevyriškas požiūris? Tačiau juk mane augino moterys! (Juokiasi.) Jau tada žinojau, kad meilė nebūna vien plazdantys drugeliai: kad ji turi ir savo skirtingų etapų, savo augimą. Kai ateina branda, nori, kad šalia būtų žmogus, su kuriuo  smagu užmigti ir atsikelti ryte, gerti arbatą, laikyti jį už rankos. Gal skamba per daug romantiškai, bet iš tiesų, kai toks žmogus šalia, daugiau, atrodo, nieko ir nereikia.

Santykiams? Aišku, kad reikia pastangų. Mūsų poroje yra taip: kai vienas suklumpa, kitas jį timptelėja už pakarpos, o paskui – atvirkščiai. Taip ir laikomės, tiksliau, laikome vienas kitą, nes tų suklupimų būna visokių: ir karjeroje, ir santykiuose, ir auklėjant vaikus, ir kitur. Todėl, kai šalia kažkas tave palaiko, jautiesi daug stipriau. Tiek Erika gali už manęs kaip už sienos stovėti, tiek ir aš už jos.

Mūsų poroje yra taip: kai vienas suklumpa, kitas jį timptelėja už pakarpos, o paskui – atvirkščiai. Taip ir laikomės, tiksliau, laikome vienas kitą.

Ar poros santykiams svarbios tradicijos? Net nežinau, ar tai, ką mes darome kasdien, yra tradicijos (šypsosi). Mes su Erika keliamės kartu, dirbame kartu, vaikus prižiūrime kartu ir, tiesą sakant, retai kada būname atskirai. Gal tik dabar, kai po pandemijos pagaliau pajudėjo mano tarptautinių gastrolių reikalai, jau atsiranda ir išsiskyrimo, ilgesio (kad ne kartu) akimirkų. Abu suprantame, kad taip turi būti, nes juk… kada, jei ne dabar?! Sulaukus 40-ies imi skubėti įgyvendinti svajones, planus. Laikas greitai bėga.

Ar Šv. Valentino diena – tik vaikams? Visada sakiau, kad ji nelietuviška, svetima, kaip ir visi tie helovinai. Šįmet pagalvojau, kad lietuvių tauta linkusi labiau liūdėti. Natūralu: ilgą laiką buvome skriaudžiami, perduodami iš rankų į rankas, tad vėl iš naujo atrasti savo identitetą buvo ir tebėra gana sudėtinga. Kur link suku? Kad mums labai trūksta linksmų švenčių, todėl kuo jų bus daugiau (kad ir nelietuviškų, bet linksmų), tuo, manau, geriau. Neseniai buvau Šveicarijoje, tai ten Užgavėnės su visuotiniais karnavalais, kaukėmis, fejerverkais tęsiasi visą savaitę ir visas miestas tuo gyvena. Todėl šįmet po ilgos pertraukos Erikai pasakiau: prašau pasiruošti šventinę suknelę, aukštakulnius – per Šv. Valentiną eisime vakarienės! Žmona buvo šokiruota (kvatojasi).

Kaip atrasti tobulą antrą pusę? Nereikia ieškoti lovos partnerio. Visų pirma, tai turi būti žmogus, kuris jums būtų labai geras draugas. Su kuriuo galėtumėte ir paverkti, ir būti suplyšusiomis kojinėmis, ir toks, kuriam nelabai sekasi... Tai turi būti žmogus, kuris kvėpuotų su jumis kartu. Viskas! Tiesa, dar venkite vienadienių nuotykių, nes savęs barstymas nieko gero neduoda.